Proteinograma
Norma (penkios frakcijos)
Albuminai 48–61%
α1-Globulinai 2,5–5%
α2-Globulinai 8–11%
β-Globulinai 11–15%
γ-Globulinai 16–25%
Norma (šešios frakcijos)
Albuminai 48–61%
α1-Globulinai 2,5–5%
α2-Globulinai 8–11%
β1-Globulinai 3,1–8,5%
β2-Globulinai 2,5–5,5%
γ-Globulinai 16–25%
Norma (bendro baltymo koncentracija suaugusiesiems)
64–83g/l
Baltymų frakcijų ištyrimo specifika yra ta, kad gautas rezultatas yra suminė daugelio baltymų frakcijų pokyčių išraiška. Todėl vieno konkretaus serumo baltymo pokyčių dydis, nustatomas šiuo tyrimu, gali būti nelabai pastebimas proteinogramoje. Tačiau neretai toks pokytis vyksta, jis yra svarbus konkrečiai patologijai ir gali būti daug tiksliau nustatomas kitais, ne elektroforezės metodais.
1. Pavyzdžiui, jei yra uždegimas C-reaktyvaus baltymo koncentracija gali padidėti tūkstančius kartų. Šis ryškus padidėjimas turi atsispindėti ir baltymų frakcijų tyrimo metu analizuojant proteinogramą. Tačiau iš tikrųjų šis padidėjimas atliekant elektroforezės tyrimą vos matomas, nes C-reaktyvus baltymas sudaro labai nedidelę dalį baltymų, judančių tarp β2– ir γ-globulinų frakcijų. Net ir ryškus šios frakcijos didėjimas nedaug tepakeičia bendrą proteinogramos vaizdą, ir todėl elektroforezės tyrimas negali būti lemiamas darant diagnostines išvadas. Tuo tarpu tiesioginis C-reaktyvaus baltymo nustatymas biocheminiu analizatoriumi gali būti svarbus rodiklis tiriant vieną ar kitą patologiją (uždegimas, miokardo infarkto prognozė, pooperacinis infekcijos vertinimas ir t.t.).
2. Kartais paprastas skaitmeninis frakcijų procento nustatymas proteinogramoje gali būti apgaulingas. Visaverčiam interpretavimui būtina įvertinti grafinį densitogramos vaizdą. Dažnai viena arba kita frakcija (naujai atsiradusi, patologinė frakcija, tyrimo artefaktas) gali būti nustatoma netipinėje vietoje, susilieti, keisti savo lokalizaciją kitų frakcijų atžvilgiu (pavyzdžiui, esant monokloninei gamapatijai, kepenų cirozei, artefaktiniam fibrinogeno poveikiui atsiranda plati γ-globulinų frakcija, β/γ tiltelis, atpinis pikas ir t.t.). Vizualinis proteinogramos (densitogramos) įvertinimas leidžia įvairiapusiškiau įvertinti randamą pokytį.
3. Vizualinė proteinograma yra tik atspindys to, kokiu santykiu serume pasiskirsto baltymų frakcijos. Santykinis vienos frakcijos didėjimas proteinogramoje sutampa su kitos frakcijos santykiniu mažėjimu. Pavyzdžiui, kelių globulinų frakcijų padidėjimas gali būti matomas vien dėl to, kad santykinai sumažėjo albuminų (pavyzdžiui, nefrozės, ar analbuminemijos atveju). Iš tikrųjų klinikiniu požiūriu svarbu, kokiu masteliu absoliučiai pakito įvairių frakcijų komponentai. Todėl vertinant baltymų frakcijų tyrimą svarbi informacija yra bendro baltymo koncentracija serume ir kiekvienos frakcijos absoliučios vertės.
4. Baltymų frakcijų tyrimas negali pakeisti specifinių baltymų nustatymo. Atvirkščiai, baltymų frakcijų tyrimas paprastai leidžia įtarti kurio nors specifinio baltymo pokyčius ir konkrečiu atveju numatyti tolesnius tyrimus. Absoliučią daugumą proteinogramoje nustatomų baltymų galima identifikuoti tiesiogiai biocheminiu analizatoriumi: pavyzdžiui, albuminus, transferiną, komplemento frakcijas, imunoglobulinų A, E, D, G, M tipus, C-reaktyvų baltymą, cerulioplazminą, lengvąsias κ/λ grandines, β2-mikroglobulinus, α1-mikroglobuliną, α2-makroglobuliną, α-lipoproteinus, β-lipoproteinus ir t.t. Tiesioginio baltymo koncentracijos nustatymo jautrumas ir specifiškumas yra nepalyginamai didesni, nei tie pokyčiai, kuriuos galima įtarti esant proteinogramoje.
5. Gali būti, kad šlapime randama daug tokių proteinogramos frakcijų (specifinių baltymų), kurių to paties ligonio serume nerandama visai arba nustatoma mažai. Taip būna, kai intensyviai gaminama mažos molekulinės masės medžiaga, ji greitai pasišalina iš kraujo su šlapimu, ir serume jos nebelieka. Tokiu pavyzdžiu galėtų būti lengvosios grandinės κ/λ, kurių šlapime gali būti randama gerokai daugiau nei serume.
6. Elektroforezės tyrimo svarba yra ta, kad dalis serumo patologinių pokyčių gali būti nustatomi įvertinant baltymų frakcijų pokyčius. Todėl baltymų frakcijų nustatymo pagrindu atliekama preliminari atranka, tolesnis tyrimų planas.
7. Elektroforezės laboratoriniai prietaisai, naudojami skirtingose įstaigose, gali šiek tiek skirtis. Skiriamoji jų geba labiausiai matoma β-globulinų srityje. Jeigu gydymo įstaigoje naudojama metodika, kurioje globulinų frakcijoje nustatomas tik vienas pikas, tuomet visi teiginiai, patei- kiami prie patologinių proteinogramų interpretacijų, turi būti vertinai kaip abiejų globulinų pokyčių suma. Pavyzdžiui, geležies deficito metu padidėja β1-globulinų frakcija dėl transferino.
Jeigu nustatoma tik bendra β-globulinų frakcija (kuri iš esmės yra β1– ir β2-globulinų suma), tai konkrečiu geležies deficito atveju ji viena ir tebus padidėjusi (β-globulinų frakcijos padidėjimas). β Frakcijos suskilimui į dvi dalis turi reikšmės ir tai ar tiriamas šviežias serumas.
1 tipas. Hipoproteinemija. Vienodas visų baltymų frakcijų netekimas. Šiam profiliui būdinga tai, kad bendras serumo baltymas yra žemiau apatinės normos ribos. Visų baltymų frakcijų procentinės reikšmės išlieka nepakitusios (elektroforezės tyrimas – procentinė norma). Svarbi informacija susideda kaip tik iš šių dviejų faktų: 1) hipoproteinemijos ir 2) nepakitusio procentinio frakcijų santykio. Šis patologinis tipas randamas, jei yra: 1) baltymų netekimas iš virškinamojo trakto; 2) eksudacinis baltymų netekimas; 3) sulėtėjusi baltymų sintezė dėl malabsorbcijos, sutrikusios mitybos; 4) netenkama daug kraujo; 5) atliekama terapinė plazmaferezė; 6) plaučių ligos (eksudacinių procesų variantas); 7) nudegimai. Ūmios eksudacinės būklės kartais papildomai sukelia didesnį α1-globulinų frakcijos padidėjimą. Visais kitais atžvilgiais densitograma išlieka normali. Esant šiam α1-globulinų frakcijos padidėjimui, bendro serumo baltymo koncentracija organizme taip pat sumažėja. Biocheminiu analizatoriumi tiriant uždegiminį procesą su eksudacija, bus randama sumažėjusi albumino ir transferino koncentracija. Esant uždegimui, padidėja C-reaktyvaus baltymo koncentracija. Jeigu randamos padidėjusios IgG, IgA ir IgM koncentracijos, tai galėtų rodyti lėtinį uždegiminį procesą. Transferino ir albumino koncentracija kartais gali sumažėti laikantis nepakankamai kaloringos dietos.
2 tipas. Nefrozinis spektras, selektyvus baltymo netekimas. Nefrozės metu mažo molekulinio svorio baltymai – albuminai, transferinas (esantis β1-globulinų frakcijoje), mažos dalies γ-globulinų koncentracija serume mažėja dėl padidėjusios glomerulinės filtracijos. Didelės molekulinės masės baltymai – α2-makroglobulinas (α2-globulinų frakcija), β-lipoproteinai (β1-globulinų frakcija) ir IgM išlieka kraujyje, todėl jų procentinė dalis kartais padidėja. Kai kuriais atvejais β-lipoproteinų (β1-globulinų frakcija) susilaikymas serume gali padidinti β1-globulinų frakcijos procentinę reikšmę. Taip pat α-lipoproteinų susilaikymas serume padidina α1-globulinų frakcijos dalį. Toks α1-lipoproteinų koncentracijos santykinis padidėjimas sąlygoja tai, kad kartais atsiranda papildoma frakcija tarp α1-globulinų ir albuminų. Kai kuriais atvejais nefrozinį baltymų frakcijų pokytį lydi lėtiniai arba ūmūs uždegimai. Tada gali padidėti α1-globulinų koncentracija dėl ūmaus uždegimo reaktantų koncentracijos didėjimo. Didžioji pokyčių dalis nefrozinio tipo spektre yra santykiniai padidėjimai, ir jie pasireiškia dėl to, kad sumažėja tam tikrų frakcijų dalis serume. Bendro baltymo organizme sumažėja, šlapime randama albumino. Jeigu atliekama šlapimo baltymų elektroforezė, randama, kad šlapime dominuoja mažo molekulinio svorio baltymai – albuminas, transferinas (β1-globulinų frakcija). Taip pat šlapime gali padidėti γ-globulinų frakcija (nes santykinai padaugėja imunoglobulinų IgG ir IgA). Jeigu nustatinėjami specifiniai baltymai, randama padidėjusi serumo IgM koncentracija ir sumažėjusi IgG bei IgA koncentracija. Būdinga ir tai, kad serume randamas sumažėjęs transferino ir cerulioplazmino (β2-globulinai) kiekis. Jeigu inkstų pažeidimas vystosi dėl vilkligės, serume sumažėja C3-komplemento frakcija, nes komplementas visame organizme „sunaudojamas“ prijungiant jį prie imuninių kompleksų.
3 tipas. Kepenų degeneracinė liga. Tai pats sudėtingiausias proteinogramos spektras, kuris gali pasižymėti neįprastais frakcijų pokyčiais. Šio tipo frakcijų pokyčiai apibūdinami bendro baltymo koncentracijos sumažėjimu, kuris labiau pasireiškia albumino koncentracijos sumažėjimu (kepenys – albuminų sintezės vieta). Hipoalbuminemija gali būti nustatoma biocheminiu analizatoriumi prieš atliekant baltymų frakcijų tyrimą. Jei yra kepenų patologija, β1-globulinų ir γ-globulinų frakcijos dažnai padidėja (dėl β1-lipoproteinų ir imunoglobulinų koncentracijos santykio padidėjimo). Priklausomai nuo kepenų pažeidimo sunkumo, kiekvienos iš šių frakcijų padidėjimas gali būti skirtingo dydžio. Hepatitui gali būti būdingi ūmaus ar lėtinio uždegimo frakcijų pokyčiai. Progresuojant kepenų pažeidimui, α2-globulinų kiekis mažėja (dėl haptoglobino koncentracijos mažėjimo). Kai kuriais atvejais dėl padidėjusio LDH ir šarminės fosfatazės jungimosi su imunoglobulinais gali būti imituojamas monokloninės arba bikloninės gamapatijos vaizdas. Ligoniams, sergantiems lupus hepatitu, padaugėja imunoglobulinų. Tada išryškėja padidėjęs γ-globulinų pikas. Esant lupus hepatitui, gali sumažėti arba visai išnykti komplementas C3. Tada dėl šios priežasties mažėja β2-globulinų frakcija (jos sudėtyje yra komplemento C3). Sergant obstrukcinėmis kepenų ligomis, pasireiškia lėtiniam uždegimui būdingi frakcijų pokyčiai. Sergant šiomis ligomis kartu padidėja β1-globulinų frakcija (dėl to, kad šios frakcijos sudėtyje yra β-lipoproteinų). Šie pokyčiai iš visų disproteinemijų pokyčių yra labiausiai klaidinantys. Tai paaiškinama tuo, kad kepenys sintezuoja daugelį organizmo baltymų. Jei yra kepenų pažeidimai, pirmiausiai pradeda mažėti albumino ir haptoglobino (α2-globulinų frakcija) koncentracijos. Jas itin patogu nustatyti ne elektroforeze, bet tiesiogiai biocheminiu analizatoriumi.
Siekiant toliau ištirti kepenų patologiją, svarbu nustatyti infekcinių hepatito žymenų, kepenų fermentų, kitų laboratorinių rodiklių (hematologinio analizatoriaus rodikliai – MCV (padidėja), MCH (padidėja), krešėjimo rodiklių – protrombino laikas (pailgėja), bilirubino koncentraciją (padidėja). Diferencijuojant pirminį kepenų pažeidimą nuo cirozės, galima remtis IgA, IgG, transferino koncentracijos nustatymu. Ciroze sergantiems ligoniams IgA ir IgG padidėja, o transferinas sumažėja. Padidėjusi C-reaktyvus baltymo koncentracija rodo aktyvų uždegimą.
Galima remtis GLDH, šarminės fosfatazės, laktatdehidrogenazės izofermento LD5 padidėjimu ir kitais būdingais kepenų pakenkimo rodikliais (žr. „Kepenų laboratoriniai rodikliai“).
4 tipas. Cirozė. Šis tipas pasižymi plačiu γ-globulinų piku. Paprastai γ-globulinų frakcija išplatėja taip, kad pereina į gretimą β-globulinų sritį. Abiejų frakcijų susiliejimas žinomas β/γ-tiltelio („β/γ-bridging“) pavadinimu. Tiltelio fenomenas labai būdingas kepenų cirozei. Sergant kepenų ciroze šiek tiek mažėja α1– ir α2-globulinų koncentracijos, priklausomai nuo cirozės sunkumo. Jeigu nustatomas α2-globulinų frakcijos padidėjimas, tai gali rodyti kartu esantį uždegimą ar navikinį procesą. Šis procesas gali būti netiesiogiai susijęs su ciroze (pvz., cirozė per ilgesnį laiką gali transformuotis į kepenų vėžį). Netikras β/γ frakcijų susiliejimas gali būti susijęs su klaidingai atlikta elektroforeze laboratorijoje (medžiaga difunduoja iš gelio, pernelyg sutrumpinus elektoforezės laiką). Šis tiltelio fenomenas kartais gali būti piktybinių ligų ar uždegiminių procesų metu be cirozės. Tačiau tokiais atvejais būtinai kartu padidėja ir α1– bei α2-globulinų koncentracija.
Jei ligonis serga ciroze, turėtų būti papildomai tiriami specifiniai baltymai. Nustatomas IgG ir IgA koncentracijų padidėjimas kartu su transferino kiekio sumažėjimu. Klaidingą artefaktinį β/γ-tiltelio efektą tikslinga patvirtinti nustatant serume IgA (IgA visada turi būti padidėjęs, jeigu randami tikri, o ne artefaktiniai, β/γ tiltelio požymiai).
5 tipas. Ūmus uždegimas arba stresas. Ūmaus uždegimo arba streso metu padidėja α1– ir α2– globulinų dalis. Tuo pat metu gali sumažėti β1-globulinų koncentracija dėl šioje frakcijoje esančio transferino koncentracijos mažėjimo. Taip pat gali atsirasti mini monokloninė frakcija šalia γ-globulinų frakcijos piko. Šią mini monokloninę frakciją suformuoja C-reaktyvus baltymas.
Taip yra, nes C-reaktyvaus baltymo koncentracija uždegimo metu gali viršyti normą šimtus ir tūkstančius kartų. Todėl C-reaktyvus baltymas tampa „matomas“ ir elektroforezės tyrimo metu. Kartais šios mini monokloninės frakcijos radimą rekomenduojama patvirtinti imunofiksacijos būdu. Ši rekomendacija pagrįsta tuo, kad patologija kartais gali būti susijusi ne su C-reaktyvaus baltymo koncentracijos padidėjimu, bet su besireiškiančia monoklonine gamapatija. Jeigu kartu yra hemolizė, α2-globulinų dalis gali būti normali arba kiek sumažėjusi (dėl haptoglobino koncentracijos mažėjimo esant hemolizei).
Papildomu tyrimu patvirtinamas C-reaktyvaus baltymo ir/ar kitų uždegimo baltymų – haptoglobino, cerulioplazmino koncentracijos padidėjimas. Klasikinis uždegimas kartais gali rodyti komplemento frakcijų C3 ir C4 koncentracijos padidėjimą (to gali nebūti, jeigu yra vilkligė ar autoimuninis procesas). Neigiamų uždegimo reaktantų (albumino, transferino) koncentracija mažėja. Imunofiksacijos elektroforezė atliekama, kai įtariama mini monokloninė frakcija γ-globulinų srityje. C-reaktyvaus baltymo kiekybinis tyrimas išlieka vienu iš patikimiausių ūmaus uždegimo rodiklių.
6 tipas. Lėtinis uždegimas. Šis profilis daug kuo panašus į ūmaus uždegimo profilį. Jei yra lėtinis uždegimas, dažniausiai padidėja γ-globulinų frakcija. Be to, šios γ-globulinų frakcijos pasi- skirstymo pobūdis būna heterogeniškesnis, labiau išplitęs nei norma. Šį profilį sukelia nemažai patologinių situacijų: a) lėtinės infekcijos; b) kepenų ligos; c) jungiamojo audinio ligos; d) alergijos; e) piktybiniai navikai.
Papildomai patogu nustatyti IgA, IgG ir IgM koncentraciją. Diferencijavimui svarbu vėžio žymenų, kepenų rodiklių, anti-DNAzės, LE ląstelių, alergenų ir kitų rodiklių nustatymas.
7A tipas. Geležies stokos anemija. Jei yra geležies deficitas, padaugėja transferino ir sumažėja geležies. Transferino padidėjimas gali būti netiesiogiai matomas atliekant baltymų elektroforezę. Tada padidėja β1-globulinų frakcija, kurioje randamas transferinas. Šie pokyčiai daug kuo panašūs į nustatomus nėštumo metu. Kiti geležies deficitinės anemijos ypatumai nesunkiai nustatomi tiriant laboratorinius rodiklius: feritiną (koncentracija sumažėja), transferiną (koncentracija padidėja), tirpaus transferino receptorių (koncentracija padidėja). Hematologinio analizatoriaus rodikliai MCV ir MCH geležies deficito metu sumažėja, o RDW – padidėja. Hemoglobino koncentracija mažėja greičiau negu eritrocitų skaičius.
7B tipas. Hemolizinė anemija. Šis tipas dažnai turi tik minimalius pokyčius. Sumažėja α2-globulinų frakcijos dalis. Tai įvyksta dėl to, kad šioje frakcijoje yra haptoglobino. Jeigu haptoglobino koncentracija nustatoma biocheminiu analizatoriumi, tada randamas ryškus jos sumažėjimas, kartais iki nulio.
7B elektroforezės tipo patvirtinimas atliekamas nustatant bilirubiną, haptoglobiną ir kitus rodiklius. Hemolizės metu didėja netiesioginio bilirubino koncentracija. Transferinas, geležis, feritinas praktiškai nekinta. Tirpaus transferino receptoriaus koncentracija didėja. Kraujo tepinėlyje matoma polichromatofilija, retikulocitozė. Diferencijuojant hemolizės priežastį, gali būti svarbūs osmosinio rezistentiškumo, komplemento C3 ir C4 tyrimai, kai kurių fermentų (LDH) aktyvumo nustatymas, Kumbso (Coombs) testas ir t.t.
8 tipas. Polikloninė gamapatija. Šiam elektroforezės tipui būdingas heterogeninis imunoglobulinų frakcijos (γ-globulinų) padidėjimas. Labai daug nespecifinių patologinių procesų gali sukelti imunoglobulinų gamybos suintensyvėjimą. Neretai šis baltymų frakcijų pokytis gali būti siejamas su: 1) lėtinio uždegimo paūmėjimu; 2) kepenų liga; 3) jungiamojo audinio patologija. Jeigu uždegimas „užsikloja“ ant polikloninės gamapatijos pokyčių, šių dviejų procesų atskirti negalima.
Toliau tiriant šiuos pokyčius, atliekama specifinių baltymų analizė siekiant išsiaiškinti polikloninės gamapatijos prigimtį. Jeigu yra uždegimas, tada ūmios fazės baltymai – CRB, haptoglobinas, cerulioplazminas, turėtų būti padidėję. Albumino ir transferino koncentracijos gali būti sumažėjusios. Komplemento frakcijos C3 ir C4 mažėja vykstant autoimuniniams procesams. Įvertinant kepenų ir jungiamojo audinio patologiją, svarbu ištirti IgG, IgA ir IgM. Nustatant IgG, IgA ir IgM, svarbu atsižvelgti į ligonio amžių.
9A tipas. Monokloninė gamapatija (normali imunoglobulinų koncentracija). Šis tipas identifikuojamas pagal tai, kad nustatoma mažai paslanki, gana siaura frakcija, esanti γ-globulinų srityje. Norint įsitikinti, kad tai tikra monokloninė gamapatija, reikia atlikti baltymų elektroforezę imunofiksacijos būdu. Šio tipo būdingas skiriamasis bruožas galėtų būti imunoglobulino tipas, kuris vyrauja monokloninės gamapatijos metu. Dažnai stebimi bikloniniai ir trikloniniai gamapatijų variantai. Visi pikai turi būti papildomai patvirtinami imunofiksacinės elektroforezės būdu ir nustatomos lengvosios grandinės κ/λ paros šlapime.
9B tipas. Monokloninė gamapatija (sumažėjusi imunoglobulinų koncentracija). Panašiai kaip ir 9A tipo atveju, pokyčiai vyksta γ-globulinų srityje. Tačiau šiuo atveju monokloninis globulinas gali būti beveik bet kurioje densitogramos vietoje (pvz., net arti α1-globulinų frakcijos ar kurioje nors kitoje dalyje). Skiriamasis šio tipo bruožas yra tas, kad nerandama jokio heterogeninio γ- globulinų fono. Serume rekomenduojama atlikti imunofiksacinę elektroforezę identifikuojant monokloninę baltymo prigimtį. Šlapimas taip pat turi būti papildomai ištirtas ir nustatomos κ/λ grandinės.
9C tipas. Monokloninė gamapatija (su monokloniniu šlapimo baltymu). Šis tipas gali imituoti hipogamaglobulinemiją. Paprasta hipogamaglobulinemija nepasireiškia monokloninio baltymo (κ/λ grandinės) atsiradimu šlapime. Ji gali pasireikšti normoje vaikams, taip pat suaugusiesiems gydant imunosupresantais, steroidais, švitinant. Visi hipogamaglobulinemijos pavyzdžiai, randami suaugusiesiems, turėtų būti papildomai tiriami: nustatomos lengvosios κ/λ grandinės ir baltymų elektroforezė šlapime. Ligonio organizme paprastai gaminamos lengvos imunoglobulinų grandinės, kurios gali lengvai pereiti pro glomerulų membraną ir patekti į šlapimą. Vaikams šis tipas gali būti randamas, jei ir nėra patologijos požymių, kol jų imuninė sistema dar nesubrendusi. Monokloninei gamapatijai patvirtinti svarbu nustatyti imunoglobulinų klases A, D, E, G, M ir jų koncentracijų pokyčius. Papildomas rodiklis – lengvųjų imunoglobulinų grandinių κ/λ tyrimas serume ir šlapime. Esant monokloninei gamapatijai vyrauja viena – κ arba λ grandinė, ryškiai pakinta κ/λ santykis.
10 tipas. Hiperlipidemija. Skiriamasis šio tipo bruožas yra tas, kad padaugėja pre-β-lipoproteino, randamo tarp α2-globulinų (haptoglobino) ir β1-globulinų (transferino). Tokiu būdu hiperlipidemija gali paveikti α2-globulinų frakcijos procentines reikšmes atliekant frakcijų densitometriją. Nematydamas densitogramos, klinicistas gali gauti klaidingą skaitmeninę informaciją, nurodančią, kad padidėjo α2-globulinų frakcija. Lipidų frakcijų analizė biocheminiu analizatoriumi padeda galutinai verifikuoti patologiją. Panašų proteinogramos pokytį kartais imituoja geležies deficitinė anemija.
10 A tipas. Diabetas. Šiam tipui būdingas baltymų frakcijų spektras gali būti ligoniams, sergantiems diabetu. Randamas α2-globulinų (dėl α2-makroglobulinų) frakcijos ir β1-globulinų (dėl β-lipoproteinų) frakcijos kiekio padidėjimas. Tiriant biocheminiu analizatoriumi, glikozilinto hemoglobino HbA1 ir HbA1c koncentracija gali būti padidėjusi esant nevisiškai kompensuotam diabetui. Šis baltymų frakcijų profilis būna ne visiems ligoniams, sergantiems cukriniu diabetu.
11 tipas. Nėštumas arba estrogenų perteklius. Šiam tipui būdinga α2-globulinų (dėl α2-makroglobulinų), β1-globulinų (transferino) padidėjimas. Šis spektras nustatomas nėščioms moterims arba gydant estrogenais. Jį svarbu laiku atpažinti ir nesupainioti su kokia nors kita patologija. Ypač klaidina tos patologinės būklės, kai būna sumažėjusi transferino koncentracija (pvz., uždegimas). Tokiu atveju gali susidėti du patogeniniai faktoriai – transferino padidėjimas dėl nėštumo ir jo sumažėjimas dėl kitos patologijos (uždegimo). Rezultatas – laukiamo β1-globulinų sumažėjimo nėra. Todėl nėštumą arba gydymą estrogenais (kontraceptikais) patartina identifikuoti laiku.
12 tipas. Įgimta defektinė disproteinemija. Šie proteinogramų tipai būna, kai nustatomas įgimtas baltymų apykaitos defektas: analbuminemija, aloalbuminemija, hipo-α-antitripsinemija, bisalbuminemija. Pokyčiai būna gana akivaizdūs, bet jie pasitaiko labai retai. Kartu su procentine išraiška klinicistas turėtų atkreipti dėmesį ir į grafinį vaizdą.
Norint patvirtinti šį proteinogramos tipą, gali būti nustatomi specifiniai baltymai biocheminiu analizatoriumi (tie baltymai, kurių trūkumas įtariamas atlikus pirminį baltymų frakcijų įvertinimą).
Šaltinis | Pagrindinių laboratorinių tyrimų žinynas | Medicinos mokslų daktaras Gintaras Zaleskis