Nukleotidai

     Deoksiadenozino-5ꞌ-monofosfatas

Tai yra junginiai, sudaryti iš aromatinės heterociklinės azotinės bazės (purino arba pirimidino), N glikozidiniu ryšiu prisijungusios prie angliavandenio (pentozės) b-D-ribozės arba b-D-deoksiribozės ir fosfato liekanos. Heterociklinės bazės atomai numeruojami skaičiais 1, 2, 3 ir t. t. Pentozės atomai taip pat numeruojami skaičiais, tačiau siekiant juos atskirti nuo bazių atomų, jie žymimi ženklu ꞌ, pvz., 1ꞌ, 2ꞌ, ir t. t. Nukleotidus galima apibūdinti kaip nukleozidų ir fosforo rūgšties esterius, kuriuose fosforo rūgštis esteriniu ryšiu prisijungusi prie pentozės laisvosios hidroksilo grupės 2ꞌ-, 3ꞌ- ar 5ꞌ- padėčių. Dažniausiai yra esterinta hidroksigrupė, esanti prie pentozės 5ꞌ-anglies atomo. Atsižvelgiant į pentozės liekanas, nukleotidai skirstomi į ribonukleotidus ir deoksiribonukleotidus, o remiantis fosforo rūgšties liekanų skaičiumi, skirstomi į nukleozidmonofosfatus, nukleoziddifosfatus ar nukleozidtrifosfatus. Nukleotidai dalyvauja įvairiuose biocheminiuose procesuose. Iš jų sintetinamos nukleorūgštys: DNR ir RNR. Purino ribonukleotidai yra universalūs energijos perdavimo tarpininkai (pvz., ATP, ADP). Kaip hormonų signalų „antriniai tarpininkai“ (cAMP, cGMP) jie dalyvauja reguliuojant medžiagų apykaitą. Cikliniai ir necikliniai nukleotidai yra daugelio fermentų alosteriniai reguliatoriai. Nukleotidai yra kai kurių kofermentų (pvz., FAD, NAD ir CoA) sudėtinė dalis; metilgrupių nešikliai permetilinimo reakcijose (S-adenozilmetioninas). Pirimidino nukleotidai veikia kaip angliavandenių apykaitos (UDP-gliukozė, UDP-galaktozė) ir lipidų apykaitos (CDP-acilgliceroliai) energijos pernašos grupės. Nukleotidų struktūriniai analogai taikomi vėžinėms, virusinėms ir tam tikroms paveldimoms ligoms gydyti.

Šaltinis | Dažniausiai vartojamų biomedicinos terminų ir sąvokų aiškinamasis žinynas | Lietuvos sveikatos mokslų universitetas | Akademikas Profesorius Antanas Praškevičius, Profesorė Laima Ivanovienė