Makrolidai

Tai yra aktinomicetų ir streptomicetų gaminami antibiotikai, savo struktūroje turintys makrociklinį laktono žiedą, susijungusį su aminosacharidų liekanomis. Labiausiai paplitę yra eritromicinas, oleandomicinas, rozamicinas, nistatinas ir kiti. Tai yra makrolidiniai arba polieniniai antibiotikai. Jie slopina gramteigiamųjų, penicilinui atsparių stafilokokų ir mikoplazmų, gramneigiamųjų kokų, spirochetų, didžiųjų virusų ir pirmuonių augimą. Jų bakteriostatinis poveikis pagrįstas baltymų sintezės slopinimu bakterijose, prisijungiant prie ribosomų. Ypatinga jų savybė – yra aktyvūs prieš minėtus mikroorganizmus, kurie atsparūs benzilpenicilinui, streptomicinui, levomicetinui ir tetraciklinui. Makrolidai yra mažai toksiški, šalutinių reiškinių atsiranda retai, skatinami vartoti, kai ligą sukelia atsparūs kitiems antibiotikams patogenai, ypač kai ligoniai yra alergiški gamtiniams ir pusiau sintetiniams penicilinams. Labiausiai veiksmingas yra eritromicinas, kuris indikuotinas įvairiausių infekcijų atvejais. Pažymėtina, kad eritromicinas koncentruojasi kepenyse, inkstuose ir blužnyje, po to išsiskiria su tulžimi ir šlapimu. Aktyvus sergant legionelioze. Absoliučių kontraindikacijų jį vartoti nėra. Tai – gerai toleruojamas preparatas. Vartojant ilgiau nei 10–12 dienų, gali kilti intoksikacijos požymių. Oleoandomicino poveikis panašus į eritromicino, bet mažiau aktyvus.

Šaltinis | Dažniausiai vartojamų biomedicinos terminų ir sąvokų aiškinamasis žinynas | Lietuvos sveikatos mokslų universitetas | Akademikas Profesorius Antanas Praškevičius, Profesorė Laima Ivanovienė