Insulinas

Laboratorinis tyrimas
Susijusios ligos

Norma
22–123 pmol/l

Plazma heparinas
Dangtelis žalias

Insulinas – vienintelis hormonas, mažinantis gliukozės kiekį kraujyje. Prieš insulino išsiskyrimą iš kasos β-ląstelių įvyksta proinsulino skilimas į dvi mežiagas: insuliną ir C-peptidą. Abi šios medžiagos gali būti nustatomos kraujyje. Jeigu insulino koncentracija kraujyje mažėja, tuomet vystosi diabetui būdinga klinika. Insulino nustatymas svarbus esant jo padidėjusiam išsiskyrimui insulinomos metu (žr. „Gliukozė“, „C-peptidas“). Padidėjęs insulino išsiskyrimas sudaro sąlygas energetinių medžiagų kaupimuisi ląstelėse. Normaliomis sąlygomis insulino kiekis organizme nuolatos svyruoja – padidėja pavalgius ir mažėja badaujant.

Jeigu gliukozės koncentracija serume būna sumažėjusi, o insulino koncentracija padidėjusi, tada galima įtarti endogeninį hiperinsulinizmą. Endogeninį hiperinsulinizmą gali sukelti tokios priežastys: 1) insulinoma; 2) tyčinis (arba netyčinis) insulino ar sulfanilureos preparatų vartojimas, perdozavimas; 3) insulino receptoriaus antikūnai. Toliau turi būti nustatoma C-peptido koncentracija. Jeigu insulino koncentracija randama ne padidėjusi, bet sumažėjusi, tokiu atveju postabsorbcinė hipoglikemija gali būti sukelta ne β-ląstelių kasos naviko (pastarasis gali būti įvairių histologinių tipų). Antro tipo cukrinis diabetas gali pasireikšti insulino koncentracijos padidėjimu.

Šaltinis | Pagrindinių laboratorinių tyrimų žinynas | Medicinos mokslų daktaras Gintaras Zaleskis

Žymos
diabetas
insulinas
insulinoma
ligos
sulfanilureos

Rašyti komentarą