Diabetas cukrinis (žr. Cukrinis diabetas)

Terminas

Ligą lemia dalinis ar visiškas insulino nepakankamumas arba jautrių insulinui receptorių kiekio sumažėjimas. Insulinas reguliuoja kraujo gliukozės, jonų ir kitų medžiagų patekimą į ląsteles. Cukrinio diabeto metu gliukozės kiekis kraujyje labai padidėja (6–60 mM), todėl gliukozė pradeda išsiskirti pro inkstus. Tada ligonių šlapimas yra saldus. Esant nekompensuotam cukriniam diabetui, raumenys ir kepenys, kurie negali paimti gliukozės iš hiperglikeminio kraujo, metabolizuoja riebalus ir baltymus. Vyksta sekinimas, toks pat kaip ir badaujant. Yra žinomi du cukraligės tipai. Jauniems žmonėms yra būdingas I tipo cukrinis diabetas (polinkis I tipo diabetui yra paveldimas). Sergant šia ligos forma, Langerhanso salelės yra suardomos, įvyksta didelė limfocitų infiltracija, todėl manoma, kad liga yra autoimuninė. II tipo diabetas siejamas su nutukimu. Jį lemia ląstelių membranose esančių insulino receptorių aktyvumo netektis. Esant lengvai diabeto formai, galima taikyti dietą, tačiau jei diabeto forma yra sunkesnė, švirkščiama insulino.

Šaltinis | Dažniausiai vartojamų biomedicinos terminų ir sąvokų aiškinamasis žinynas | Lietuvos sveikatos mokslų universitetas | Akademikas Profesorius Antanas Praškevičius, Profesorė Laima Ivanovienė

Žymos
diabetas