Stiprintuvai

Terminas

Eukariotų nurašymo savitumas pasireiškia tuo, kad jų DNR turi specifines vietas – stiprintuvus. Stiprintuvai dalyvauja reguliuojant genų aktyvumą. Jie padidina greta esančio geno nurašymą (transkripciją) dešimtis ir šimtus kartų. Tuo pačiu metu stiprintuvas gali užimti bet kokią geno atžvilgiu padėtį. Gali būti iš bet kurios geno pusės, geno viduje (introne) ir netgi kelių tūkstančių nukleotidų porų atstumu. Savo sandara stiprintuvai panašūs į promotoriaus (aktyviklio) papildomą dalį, tik išsidėstę nuošaliau. Panašumas dar didesnis, lyginant kai kurias promotoriaus (aktyviklio) ir stiprintuvo dalis. Atsižvelgiant į įtaką genų reguliavimui, stiprintuvai skirstomi į du tipus: 1. Inducibilus stiprintuvai reaguoja į aplinkos sąlygų pokyčius (temperatūrinis šokas, steroidų poveikis ir t. t.). Tokio tipo stiprintuvus turi temperatūrinio šoko baltymai, interferono genai, kai kurie onkogenai ir t. t. 2. Laikini ir audiniui būdingi stiprintuvai aktyvūs tik tam tikrose ląstelėse arba tam tikru organizmo vystymosi laikotarpiu, pvz., imunoglobulinų genų stiprintuvai. Stiprintuvų veikimo mechanizmo esmę sudaro tai, kad jie papildomai prijungia specifinius baltymus. Jie, susiformavus kilpoms DNR grandinėje, įgyja galimybę sąveikauti su nurašymo (transkripcijos) veiksniais. Pastarieji susiję su artimiausio geno promotoriumi (aktyvikliu). Tuo pačiu galima daug didesniam RNR-polimerazės II kiekiui sąveikauti su promotoriumi (aktyvikliu). Vienu iš daugelio stiprintuvų pavyzdžių gali būti sistema GAL4-UAS, kuri nustatyta mielėse.

Šaltinis | Dažniausiai vartojamų biomedicinos terminų ir sąvokų aiškinamasis žinynas | Lietuvos sveikatos mokslų universitetas | Akademikas Profesorius Antanas Praškevičius, Profesorė Laima Ivanovienė