Plonosios žarnos

Ilgiausia virškinamojo kanalo dalis, kuri prasideda nuo skrandžio prievarčio ir tęsiasi iki storųjų žarnų. Gyvo žmogaus plonosios žarnos yra apie 3 m ilgio ir 3 cm spindžio, o mirusio – net 6 m. ilgio dėl atsipalaidavusios gleivinės ultrastruktūros. Žarnų sultis gamina ir išskiria Liberkiuno (J. L. Lieberkühn) liaukos. Gleivinė (mucininės) – Brunerio (J. C. Brunner) liaukos, kurių daugiausiai yra dvylikapirštėje žarnoje, išskiria muciną, kuris dengia gleivinę, prijungia imunoglobulinus ir saugo ją nuo žalingų veiksnių. Enterochromafininės gleivinės ląstelės išskiria hormonus – serotoniną, motiliną, neurotenziną. Dvylikapirštėje žarnoje vyksta intensyviausias maisto medžiagų skaidymas. Per parą plonųjų žarnų liaukos išskiria apie 1–2 litrus gelsvos spalvos, šarminės reakcijos (pH 7,1–8,4) sulčių. Jose yra apie 10 l skysčių. 8 litrus sudaro virškinamojo kanalo išskirtos sultys ir 2 litrus – išgertas skystis. Tačiau dėl intensyvios rezorbcijos tik 1–2 litrai skysčio iš plonųjų žarnų patenka į storąsias žarnas. Žarnų sultyse yra neorganinių ir organinių medžiagų. Svarbiausios neorganinės medžiagos yra rūgštieji karbonatai, palaikantys šarminę žarnos terpę, optimalią fermentų veikimui.

Šaltinis | Dažniausiai vartojamų biomedicinos terminų ir sąvokų aiškinamasis žinynas | Lietuvos sveikatos mokslų universitetas | Akademikas Profesorius Antanas Praškevičius, Profesorė Laima Ivanovienė