Parenchiminė (hepatinė) gelta

Tai – gelta, kurią skatina hepatocitų ir tulžies kapiliarų pažeidimas. Dažniausiai ji būna, sergant virusiniais hepatitais, alkoholizmu, apsinuodijus įvairiomis medžiagomis, sepsio metu ir kt. Pažeidžiami hepatocitai ir susidaro sąlygos tulžiai vienu metu patekti į tulžies latakus, kraują ir limfą. Hepatinei geltai būdinga ryški hiperbilirubinemija ir bilirubino monogliukuronidų koncentracijos padidėjimas, o normaliai vyrauja bilirubino digliukuronidai. Pažeistose kepenyse dėl UDP-gliukuroniltransferazės nepakankamo aktyvumo lėčiau sintetinami bilirubino digliukuronidai. Kartu su hiperbilirubinemija būna ir urobilinurija. Šlapimas patamsėja dėl bilirubinurijos (tiesioginis bilirubinas) ir urobilinurijos. Sumažėjęs tulžies patekimas į žarnyną (hipocholija) hepatinės geltos metu mažiau sutrikdo virškinimą nei achilija. Dėl kepenų parenchimos sutrikimo tiesioginis bilirubinas patenka į didįjį kraujo apytakos ratą, todėl prasideda gelta. Esant parenchiminei geltai, kraujyje padidėja ir bendro bilirubino, ir abiejų jo frakcijų konjuguotojo (tiesioginio) ir nekonjuguotojo (netiesioginio) bilirubino. Į žarnyną patenka mažiau bilirubingliukuronido, todėl urobilinogeno susidarymas sumažėja ir ekskrementai yra hipocholiniai, t. y., mažiau nusidažę. Šlapimas turi intensyvią spalvą todėl, kad į jį patenka ne tik urobilinai, bet ir konjuguotasis bilirubinas, kuris gerai tirpsta vandenyje ir išskiriamas su šlapimu. Šiai grupei priklauso ir nehemolizinė pereinamoji (tranzitorinė) naujagimių hiperbilirubinemija – šeiminė naujagimių liga, kurią lemia padidėjusi estrogenų koncentracija motinos kraujo serume. Ji slopina fermentines sistemas, prijungiančias bilirubiną.

Šaltinis | Dažniausiai vartojamų biomedicinos terminų ir sąvokų aiškinamasis žinynas | Lietuvos sveikatos mokslų universitetas | Akademikas Profesorius Antanas Praškevičius, Profesorė Laima Ivanovienė