Naujagimių gelta

Tai yra per pirmąsias paras po gimimo praeinanti (tranzityvioji) hiperbilirubinemija, kuri būna 60–70 proc. naujagimių. Gelta pasireiškia dėl padidėjusios bilirubino – pigmentinės medžiagos, susidarančios hemoglobino ir kitų hemoproteinų skilimo metu (žr. Bilirubinas), koncentracijos kraujyje. Naujagimių kraujyje vyrauja netiesioginis bilirubinas. Naujagimių hiperbilirubinemijos priežastys: pagreitėjęs eritrocitų irimas (naujagimių eritrocitų, kuriuose yra HbF, gyvavimo trukmė – apie 70 dienų); pirmąją gyvenimo savaitę kraujo serumo albuminas silpniau prijungia bilirubiną, be to, naujagimio, ypač neišnešioto, kraujo serume šio baltymo yra mažiau; kepenų fermentai gliukuroniltransferazės pirmąją gyvenimo savaitę nėra visiškai aktyvūs; dėl aktyvesnės žarnų β gliukuronilreduktazės į kraują iš žarnų patenka monogliukuronilbilirubino žarnų ir kepenų (enterohepatinė) bilirubino cirkuliacija. Normali bilirubino koncentracija virkštelės kraujo serume – 26–34 μmol/l. Oda pagelsta, kai bilirubino koncentracija kraujo serume yra didesnė nei 85 μmol/l/. Didžiausia bilirubino koncentracija išnešiotų naujagimių kraujo serume būna 3–5 parą (170–255 μmol/l). Naujagimių gelta praeina po 10–12 dienų. Naujagimių hiperbilirubinemija gali atsirasti dėl hemolizinės naujagimių ligos. Tai yra padidėjęs eritrocitų irimas dėl motinos ir vaisiaus rezus veiksnio (faktoriaus), taip pat kraujo grupių antigenų nesutapimo. Hemolizinės hiperbilirubinemijos atveju kepenys nepajėgia detoksikuoti didelio nekonjuguotojo bilirubino kiekio, o konjuguotojo bilirubino koncentracija nepakinta. Kai didelė dalis laisvojo bilirubino cirkuliuoja kraujyje (hiperbilirubinemija), jis toksiškai veikia centrinę nervų sistemą ir hepatocitus. Į CNS pro hematoencefalinę užtvarą gali patekti tik nekonjuguotasis bilirubinas.

Šaltinis | Dažniausiai vartojamų biomedicinos terminų ir sąvokų aiškinamasis žinynas | Lietuvos sveikatos mokslų universitetas | Akademikas Profesorius Antanas Praškevičius, Profesorė Laima Ivanovienė