Meningokokinė infekcija ir meningitas

Terminas

Tai – ūminė infekcinė liga, prasidedanti karščiavimu su šaltkrėčiu, stipriais galvos skausmais, pykinimu, vėmimu, sprando raumenų rigidiškumu, hemoraginiu taškiniu bėrimu, sąmonės sutrikimais, progresuojančiais iki komos, o žaibinės ligos atvejais – šoku ir plačiais hemoraginiais bėrimais. Laiku diagnozavus ir taikant antibiotikus, mirtingumas nuo šios ligos sumažėjo nuo 50 proc. iki 5–15 proc. Tačiau 15 proc. išgyvenusių ligonių patiria ilgalaikius liekamuosius reiškinius – kurtumą, traukulius, paralyžius, psichikos sutrikimus. Meningokokinė infekcija gali pasireikšti pavojingiausiu sepsiu (meningokemija) ar meningitu. Ankstyviausi požymiai yra nespecifiniai, panašūs į virusinę infekciją. Liga progresuoja labai greitai, atsiranda taškinių hemoraginių (petechinių) bėrimų. Meningokokinę infekciją sukelia Neisseria meningitidis bakterijos (meningokokai), kurios skirstomos į A, B, C ir Y serologines grupes. Europoje ir Lietuvoje paplitę B ir C tipai, kurie sukelia pavienius atvejus – 2:100 000 (JAV – 1:100 000). Dažniausiai serga vaikai ir paaugliai. Vienintelis infekcijos šaltinis – žmogus. Užsikrečiama oro lašeliniu būdu arba tiesioginio sąlyčio su nosiaryklės išskyromis metu. Gydant antibiotikais, jau po 24 val. ligoniai aplinkiniams nepavojingi. Patikimo apsaugos būdo nėra.

Šaltinis | Dažniausiai vartojamų biomedicinos terminų ir sąvokų aiškinamasis žinynas | Lietuvos sveikatos mokslų universitetas | Akademikas Profesorius Antanas Praškevičius, Profesorė Laima Ivanovienė

Žymos
infekcija