Išemija

Terminas

Tai yra sumažėjęs arterinio kraujo pritekėjimas į audinius ar organą. Dažniausiai taip įvyksta dėl kraujagyslių spindžio susiaurėjimo (aterosklerozinės plokštelės), spindžio užkimšimo (obturacijos) (trombas, embolas), užspaudimo iš išorės (navikai ir kt.), užtrukusio spazmo (rūkymas ir kt.). Širdis, inkstai ir smegenys – organai, kurie greičiausiai pažeidžiami dėl tam tikru laikotarpiu sutrikusio kraujo tekėjimo. Išeminė širdies liga – ūminė ar lėtinė širdies miokardo liga, kuri atsiranda dėl sumažėjusio miokardo aprūpinimo arteriniu krauju ir pasireiškia ūminiais ar lėtiniais išemijos sindromais, tokiais, kaip stabilioji ir nestabilioji krūtinės angina, miokardo infarktas. Širdies raumenyje išemijos metu vyrauja anaerobinė apykaita, o oksidacijos ir oksidacinio fosforilinimo reakcijos silpnėja. Ankstyvuoju širdies raumens išemijos laikotarpiu dėl padidėjusios katecholaminų ir cAMP viduląstelinės koncentracijos skatinamas fosforilazės a susidarymas ir didėja fosfofruktokinazės aktyvumas; aktyvėja glikolizės ir glikogenolizės procesai. Tačiau greitai išsekus glikogeno atsargoms, padidėjusi acidozė slopina fosfofruktokinazę.

Šaltinis | Dažniausiai vartojamų biomedicinos terminų ir sąvokų aiškinamasis žinynas | Lietuvos sveikatos mokslų universitetas | Akademikas Profesorius Antanas Praškevičius, Profesorė Laima Ivanovienė