Endoplazminis tinklas

1945 m. atrastas K. Porterio ir kt. elektroniniu mikroskopu nustatyta, kad endoplazminį tinklą sudaro membraniniai kanalai, cisternos ir pūslelės. Jie jungiasi, šakojasi ir sudaro sudėtingas struktūras (pjūviuose yra dvigubų žiedų ar tvarkingai susiklosčiusių plokštelių formos). Endoplazminio tinklo membranos susijusios su branduolio apvalkalu ir kitais organoidais. Visose ląstelėse, turinčiose branduolį, būna endoplazminis tinklas (nerastas tik žinduolių subrendusiuose eritrocituose). Šio tinklo struktūra ir vientisumas nepastovūs ir kinta tam tikrais ląstelės gyvybinės veiklos etapais. Baltyminius produktus sintetinančių ir išsiskiriančių ląstelių endoplazminio tinklo membranų paviršiuje yra 10–15 nm dydžio ribonukleoproteidinių granulių (ribosomų). Toks endoplazminis tinklas vadinamas grūdėtuoju. Riebalines medžiagas, angliavandenius sintetinančiose ląstelėse, taip pat pigmentinėse, epitelinėse raumenų ir kepenų ląstelėse yra lygusis endoplazminis tinklas. Grūdėtojo endoplazminio tinklo kanaluose kaupiasi ląstelėje susintetintos medžiagos, kurios po to gali pasišalinti išorėn arba įsiskverbti į citoplazmą. Lygiojo endoplazminio tinklo membranų paviršius lygus, be ribosomų. Kepenų ląstelėse jis padeda sintetinti glikogeną, detoksikuoti vaistines medžiagas. Skersaruožių raumenų lygusis endoplazminis tinklas svarbus, praleidžiant impulsą iš išorės į miofibriles. Todėl jis išplitęs tarp miofibrilių ir susijęs su paviršiaus membrana.

Šaltinis | Dažniausiai vartojamų biomedicinos terminų ir sąvokų aiškinamasis žinynas | Lietuvos sveikatos mokslų universitetas | Akademikas Profesorius Antanas Praškevičius, Profesorė Laima Ivanovienė