DNR replikacinė (biosintezės) sistema

DNR biosintezės (replikacinė) sistema – fermentų, kurių reikia DNR biosintezei (replikacijai), rinkinys. Iš prokariotų yra išskirta DNR polimerazė I, DNR polimerazė II, ir DNR polimerazė III. Dar yra žinomos DNR polimerazė IV ir DNR polimerazė V. Ji atlieka specifines funkcijas. Iš eukariotų ląstelių išskirtos penkios DNR polimerazės – α, β, γ, δ, ε. DNR polimerazės γ yra mitochondrijose. DNR polimerazes β turi branduoliai, jos mažai veiksmingos. Kitos trys polimerazės – α, δ, ε – yra svarbiausios eukariotų dvigubėjimui. Be DNR polimerazių, vykstant E. coli DNR biosintezei (replikacijai), dalyvauja apie 40 skirtingų fermentų ir baltyminių veiksnių, kurių kiekvienas atlieka tam tikrą funkciją: dalyvauja atpažįstant DNR biosintezės (replikacijos) pradžios (iniciacijos) vietą, ori – išvyniojant motininę DNR į dvigubąją (replikacinę) šakutę ir t. t. Sudėtingas, tikslią replikaciją atliekantis kompleksas vadinamas DNR biosintezės (replikacine) sistema, arba replisoma. Svarbiausi fermentai yra helikazės (fermentai, išvyniojantys dvi DNR grandines), topoizomerazės (grupė fermentų, kurie gali sudaryti tam tikrus DNR topologinius izomerus ir sumažinti išsivyniojimo metu sukeltą topologinę įtampą (stresą), vieną DNR grandinę sujungiantys baltymai (SSB – jie atpažįsta viengrandę DNR, prie jos prisijungia, neleisdami išvyniotai DNR renatūruoti), praimazė (fermentas, sintetinantis RNR sekas – RNR pradmenį), DNR ligazė (fermentas, dalyvaujantis vykstant vėluojančios DNR grandinės sintezei).

Šaltinis | Dažniausiai vartojamų biomedicinos terminų ir sąvokų aiškinamasis žinynas | Lietuvos sveikatos mokslų universitetas | Akademikas Profesorius Antanas Praškevičius, Profesorė Laima Ivanovienė