DNR kartotinės sekos

Genomas turi nukleozidinių sekų, kurios neperrašomos ir neperduodamos (netransliuojamos). Jų paskirtis yra įvairi. Jos vadinamos kartotinėmis sekomis. Kartotinės sekos sudaro apie 20–30 proc. žmogaus genomo. Genomas jų turi daugiau kaip po vieną kopiją. Kopijų skaičius vadinamas kartojimosi dažniu (f). Skiriamos labai dažnos kartotinės sekos ir saikingai dažnos kartotinės sekos. Labai dažnas kartotines sekas sudaro 5–500 bazių porų. Žinduolių genomas turi apie milijoną tokių sekų kopijų. Jos eina viena paskui kitą ir sudaro sankaupas (klasterius). Šios sekos sudaro blokus, kurių kiekvienas turi daugybę labai dažnai pasikartojančių sekų kopijų. Nurašymo (transkripcijos) požiūriu šios sekos neaktyvios, manoma, kad jos dalyvauja, susidarant kompaktiškai chromatino struktūrai. Saikingai dažnos kartotinės sekos sudaro apie 20 proc. ląstelės haploidinio genomo. Šios sekos nesudaro sankaupų (klasterių) ir kaitaliojasi su unikaliomis sekomis, yra dispersiškai išsimėčiusios po genomą; jos gali būti trumposios ir gana ilgos – 500–700 bp. Ilgosios dispersinės kartotinės haploidinio genomo sekos turi 1000–10 000 kopijų. Trumposios saikingai dažnos kartotinės sekos taip pat yra dispersinės. Jų ilgis – nuo kelių iki kelių šimtų nukleotidinių porų. Gausiausia iš trumpųjų dispersinių kartotinių žmogaus genomo sekų yra vadinamoji Alu šeima.

Šaltinis | Dažniausiai vartojamų biomedicinos terminų ir sąvokų aiškinamasis žinynas | Lietuvos sveikatos mokslų universitetas | Akademikas Profesorius Antanas Praškevičius, Profesorė Laima Ivanovienė