Antigenai

Imunogenas – organizmui svetima molekulė, kuri geba sukelti antikūnų susidarymą, t. y. skatina organizmo imuninį atsaką. Antigenai gali būti baltymai, polisacharidai, nukleorūgštys ir kt. Antigeną sudaro didelės molekulinės masės nešiklis ir dažniausiai kelios mažos molekulinės masės grupės, lemiančios imuninio atsako savitumą ir antigeno reakciją su atitinkamais imunoglobulinais. Šios mažos grupės, išsidėsčiusios antigenų paviršiuje, vadinamos antigenų determinantėmis arba haptenais. Jie gali turėti daug antigeninių determinančių – mažų antigeno molekulių sričių, kurios specifiškai sužadina (inicijuoja) antikūnų, su kuriais jungiasi antigenai, sintezę. Organizmui svetimos mažos molekulės – haptenai patys nesukelia antikūnų susidarymo, tačiau jie kovalentiškai jungiasi prie makromolekulės, ima veikti kaip antigeninė determinantė ir tada sukelia įvairių antikūnų susidarymą. Imunoglobulinai atpažįsta antigenus ir su jais kompleksiškai susijungia nekovalentiniais ryšiais. Antigeno molekulės sąveikauja su antikūnais arba T limfocitų receptoriais. Jeigu b limfocitai „atpažįsta“ laisvą antigeno molekulę, tai T limfocitai – antigeno fragmentus, esančius ant kitų ląstelių paviršiaus. Antigeno molekulinė masė turi svarbią reikšmę. Medžiagos, kurių molekulinė masė yra 5–10 KD ir daugiau, yra stiprūs imunogenai. Išimtis yra nukleorūgštys, kurios yra didelės molekulinės masės, bet, palyginti su baltymais, yra silpni imunogenai. Svarbus ir antigenų tirpumas. Netirpūs baltymai (pvz., keratinai) negali būti koloidais, todėl nepasižymi imuninėmis reakcijomis. Atsižvelgiant į specifiškumą, sąveikauti su antigenais gali keletas antigeno tipų: rūšiniai, grupiniai, heterogeniniai. Beveik visi antigenai yra polivalentiniai ir todėl sužadina (inicijuoja) daugiau kaip vieną antikūnų rūšį.

Šaltinis | Dažniausiai vartojamų biomedicinos terminų ir sąvokų aiškinamasis žinynas | Lietuvos sveikatos mokslų universitetas | Akademikas Profesorius Antanas Praškevičius, Profesorė Laima Ivanovienė