Meniu

Žarnyno helmintozės

2019-03-03

Žarnyno helmintozės

Įvadas

Helmintozė – tai infekcinė liga, kurią sukelia į žmogaus organizmą patekusios parazitinės kirmėlės (helmintai). Apskaičiuota, kad daugiau nei 1 mlrd. žmonių pasaulyje yra užsikrėtę virškinimo trakto helmintais (1). Nors didžiausias sergamumas stebimas tropinio ir subtropinio klimato šalyse, tačiau parazitinės ligos yra aktualios ir Lietuvoje. Šalyje kirmėlinėmis ligomis suserga daugiau kaip 30 tūkst. žmonių per metus, daugumą jų sudaro vaikai (2). Laiku diagnozuotos helmintozės, paskirtas gydymas ir tinkamos profilaktikos priemonės, žmonių švietimas labai sumažina sergamumą šiomis ligomis. Tačiau helmintozės dažnai neišsiskiria ryškiais klinikiniais simptomais, todėl liga nustatoma ne iš karto. Parazitinių ligų diagnostikoje svarbu žinoti ligų etiologiją, patogenezę, klinikinius simptomus. Straipsnyje apžvelgiamos dažniausiai Lietuvoje pasitaikančios helmintozės, parazitų plitimo keliai, klinika, bendrieji diagnostikas ir gydymo principai.

 

Pagrindinės helmintų ir jų sukeliamų ligų savybės

Pagal formą helmintai skirstomi į apvaliąsias (askaridės, spalinės, trichineles, toksokaros, plaukagalviai) ir plokščiąsias (kaspinuočiai ir siurbikės) kirmėles. Pagal gyvybinio ciklo ypatumus skirstomos į geohelmintus, biohelmintus ir kontaktinius helmintus. Geohelmintai – parazitinės kirmėlės, kurios vystosi dirvožemyje. Jiems priklauso askaridės, plaukagalviai, toksokaros. Biohelmintų gyvybiniam ciklui reikalingas kitas gyvas organizmas. Jiems priskiriamas kiaulinis, jautinis, šuninis kaspinuočiai, trichinelės. Kontaktiniai helmintai – parazitinės kirmėlės, kurių kiaušinėliai iš sergančio žmogaus žarnyno išsiskiria jau subrendę arba subręsta ant žmogaus kūno. Labiausiai paplitęs kontaktinis helmintas – spalinės (Enterobius vermicularis).

Helmintai turi gerai išvystytą organų sistemą. Plokščiųjų kirmėlių kūnai yra suploti ir padengti plazmine membrana, o apvaliųjų kirmėlių kūnas yra cilindro formos ir padengtas kieta kutikule. Dauguma plokščiųjų kirmelių yra hermafroditai, o apvaliosios kirmėlės paprastai turi atskiras lytis. Abi helmintų grupės pasižymi dideliu reprodukciniu pajėgumu, pavyzdžiui, askaridės patelė per parą gali padėti iki 250 tūkst. kiaušinėlių (1).

Visiems helmintams būdingas pakopinis vystymasis: kiaušinėlis–lerva–suaugusi kirmėlė. Žmogus užsikrečia, kai į jo organizmą patenka kiaušinėlių arba lervų. Sudėtinga kiaušinėlio ir jo dangalo struktūra gerai jį apsaugo nuo įvairių kenksmingų išorės veiksnių, todėl kiaušinėliai ilgai išsilaiko aplinkoje. Helmintai slopina šeimininko, kuriame parazituoja, imunitetą, todėl susidaro geros sąlygos helmintams daugintis bei ilgai gyventi žmogaus ar gyvūno organizme (pvz., kaspinuočiai išgyvena 10 metų) (1).

Parazituodami žmogaus žarnyne, helmintai sukelia įvairius virškinimo trakto simptomus, pasireiškia sisteminėmis organizmo reakcijomis (1 lentelė). Helmitozių klinikiniai simptomai gana polimorfiški, ne visoms invazijoms būdingi ryškūs klinikiniai simptomai (pvz., viduriavimas) (2 lentelė). Simptomai ir ligos sunkumas priklauso nuo į organizmą patekusio parazito rūšies ir invazijos gausumo.

 

Lietuvoje labiausiai paplitusios helmintozės

Lietuvoje parazitinės ligos sudaro tik 0,17 proc. visų užkrečiamųjų ligų, dauguma jų – helmintozės (2). Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (ULAC) duomenimis, per pastarąjį dešimtmetį sergamumas minėtomis ligomis šalyje mažėjo, tačiau rodikliai išlieka dideli vaikų, lankančių ikimokyklines ugdymo įstaigas, ir pradinių klasių mokinių grupėse, ypač kaimo vietovėse. Sergamumas trichinelioze šalyje palaipsniui taip pat mažėja, bet išlieka didesnis už Europos Sąjungos šalių vidurkį. Stebimas didėjantis sergamumas echinokokoze. Parazitinių ligų patogenezės supratimas, klinikinių simptomų išmanymas padeda laiku diagnozuoti ir gydyti ligas. Sergamumą helmintozėmis galima sumažinti laikantis paprastų higienos reikalavimų, taikant tinkamas profilaktines priemones.

Enterobiozė

Enterobiozė yra viena labiausiai paplitusių helmintozių pasaulyje (5). Ligą sukelia Enterobius vermicularis, kitaip dar vadinamas spalinėmis. Tai yra 3–10 mm ilgio kirmėlės.

Enterobiozė plačiai paplitusi tarp vaikų, lankančių darželius ar kitas vaikų priežiūros ir ugdymo įstaigas (2). Tačiau dėl vėlyvos diagnostikos, prastos asmens higienos ir žinių apie parazitines ligas stokos neretai šią ligą vaikai perduoda ir suaugusiesiems.

Infekcijos šaltinis yra enterobioze sergantis žmogus, kuris į aplinką išskiria sukėlėjo kiaušinėlių. Žmogus užsikrečia, kai spalinių kiaušinėlių patenka į burną (per užterštas rankas ar maistą). Subrendusiam spalinių kiaušinėliui patekus į žmogaus organizmą, plonojoje žarnoje iš jo išsirita lerva. Ji įsiskverbia į žarnos gleivinę, auga, kol virsta suaugusia kirmėle. Apvaisintos spalinių patelės naktimis iššliaužia iš tiesiosios žarnos ir aplink išangę esančiose odos raukšlėse deda kiaušinius, kurie ant žmogaus kūno per 4–6 val. subręsta. Nuo sergančio žmogaus spalinių kiaušinėlių patenka į aplinką, per užterštas rankas – ant maisto. Spalinių kiaušinėlius gali išnešioti ir musės. Liga gali tęstis ilgai, nes kasydamasis išangę sergantis asmuo kiaušinėliais užteršia savo panages, o rankomis liesdamas burną vėl užsikrečia kirmėlėmis. Paprastai užsikrečia visi šeimos nariai.

Dažnai enterobiozė, kaip ir kitų parazitų invazijos žarnyne, specifinių simptomų nesukelia. Užsikrėtęs parazitu pacientas gali jausti bendrą silpnumą, nuovargį, pilvo skausmus, gali pykinti, sumažėja apetitas. Tik praėjus maždaug 30 dienų po užsikrėtimo kirmėlės iššliaužia pro išangę ir padeda kiaušinėlių. Tada atsiranda stiprus išangės niežulys, ypač naktį. Kai infekcija yra sunki, perianalinėje srityje gali išsivystyti antrinė bakterinė infekcija dėl sudirginimo, nukasymų (6).

Laiku skiriant gydymą, liga lengvai pagydoma. Uždelsus nustatyti diagnozę, esant gausiai parazitų invazijai, galimos komplikacijos. Susikaupusios aklosios žarnos ataugoje spalinės gali sukelti apendicitą, patekusios į šlapimtakius, lytinius organus, gali sukelti šių organų uždegimus, vystosi alerginės reakcijos, kurios pasireiškia įvairiais odos bėrimais, kraujo eozinofilija. Spalinės gali būti ir šlapimo nelaikymo priežastis (7, 8, 15).

Enterobiozė nustatoma mikroskopu tiriant išangės raukšlių nuograndas, kuriose randama spalinių kiaušinėlių. Rečiau kiaušinėlių randama išmatose, šlapime ar makšties diagnostiniuose tepinėliuose. Kartais enterobiozė diagnozuojama aptikus suaugusių kirmelių anorektalinio ar makštinio tyrimo metu.

Diagnozavus enterobiozę, skiriamas gydymas antihelmintiniais preparatais (3 lentelė). Pirmojo pasirinkimo vaistas – mebendazolas. Alternatyvus vaistas – albendazolas. Jaunesnius nei 2 metų vaikus rekomenduojama gydyti albendazolo 200 mg vienkartine doze, vėliau ją kartojant po 2 savaičių (9). Tiriami ir gydomi visi su ligoniu kontaktavę asmenys.

Tiriami ir gydomi visi kontaktavę asmenys. Svarbu pacientams išaiškinti tinkamos higienos principus – plauti rankas pasinaudojus tualetu, prieš valgį ar maisto ruošimą, trumpai karpyti nagus ir jų nekramtyti. Po gydymo rekomenduojama pakeisti visus kūno ir lovos baltinius, juos išvirinti, išskalbti vaikų žaislus.

Askaridozė

Askaridozė yra kirmėlinė liga, kurią sukelia apvaliosios kirmelės – askaridės (Ascaris lumbricoides). Suaugusios askaridės yra cilindro formos, nuo 15 iki 40 cm ilgio (4).

Askaridozė paplitusi visame pasaulyje. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, askaridoze yra užsikrėtę ketvirtadalis visų pasaulio gyventojų (9). Lietuvoje kasmet užsikrečia ir serga 300–500 asmenų, daugiausiai ikimokyklinio ir jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikai (4). Tačiau oficialūs duomenys neatspindi realaus žmonių sergamumo šia helmintoze. Sergantieji lengvomis ligos formomis dažniausiai nesikreipia į gydymo įstaigas. ULAC duomenimis, Lietuvoje užsikrėtusiųjų askaridėmis daugėja: 2016 metais užregistruotas 84 askaridozės atvejis, 2017 metais – 91 (10).

Infekcijos šaltinis yra askaridoze sergantis žmogus. Žmogus užsikrečia askaridžių kiaušinėliais per dirvožemiu suterštas rankas, valgant nešvarias žalias daržoves, vaisius, uogas, geriant nevirintą atvirų vandens telkinių vandenį. Žmogui prarijus subrendusių askaridžių kiaušinėlių, iš jų plonajame žarnyne išsirita lervos. Pastarosios įsiskverbia į žarnos sienelę ir su kraujo srove išnešiojamos po organizmą. Lervos migruoja į plaučius. Plaučiuose jos juda bronchiolių ir bronchų gleivine, pakyla į trachėją iki nosiaryklės, iš čia nuryjamos ir per skrandį antrą kartą patenka į plonąjį žarnyną. Plonajame žarnyne askaridės per 2–2,5 mėnesio užauga ir lytiškai subręsta, yra apvaisinamos. Žarnyne patelė padeda kiaušinėlių, kurie su išmatomis patenka į aplinką (dirvožemį ar vandenį). Dirvožemyje kiaušinėliai per 1–1,5 mėnesio subręsta. Suaugusi askaridė žmogaus organizme gyvena apie 1–1,5 metų, po to su išmatomis pasišalina iš organizmo.

Askaridoze žmogus dažniausiai užsikrečia vasarą arba rudenį, kai dirvožemyje daugiausiai susikaupia subrendusių helmintų kiaušinėlių. Askaridžių kiaušinėlių ant maisto gali patekti su dulkėmis, juos gali pernešti musės.

Dažnai liga praeina nepastebėta ir nustatoma atsitiktinai, atlikus išmatų tyrimus ar suaugusiai kirmėlei pasišalinant su išmatomis. Ligos pradžioje, vykstant lervų migracijai, dažnos alerginės reakcijos, bronchų astmos priepuoliai. Šioje ligos stadijoje tiriant išmatas askaridžių kiaušinių nerandama. Vėliau, kai organizme parazituoja jau suaugusios kirmėlės, ligonis skundžiasi pablogėjusiu apetitu, galvos svaigimu, pykinimu, pilvo skausmu, bendru silpnumu. Vaikams būdingas seilėtekis, griežimas dantimis (naktį), naktinės haliucinacijos, pilvo pūtimas ir skausmai.

Askaridozės eiga gali sukelti komplikacijų – žarnų nepraeinamumą, mechaninę geltą, ūminį kasos uždegimą, apendicitą (15). Ligoniui vemiant, askaridžių gali aspiruoti į kvėpavimo takus, todėl ligonis gali uždusti.  

Askaridozė diagnozuojama ligonio išmatose radus askaridžių kiaušinėlių. Kartais askaridžių galima pamatyti joms pasišalinus su išmatomis. Lervoms keliaujant per plaučius, tiriant mikroskopu skreplius, randama kirmėlių lervų.

Būtinas visų užsikrėtusiųjų (net ir asimptominių) gydymas, siekiant užkirsti kelią ligos komplikacijoms (biliarinei migracijai, žarnų perforacijai) bei ligos plitimui. Pirmojo pasirinkimo vaistas – mebendazolas. Galima ir vienkartinė albendazolo 400 mg dozė. Išmatų tyrimas kartojamas po 2 savaičių. Išmatose radus kiaušinėlių, gydymas kartojamas. Būtina skirti gydymą visiems kontaktavusiems su sergančiuoju asmenims.

Kadangi askaridžių kiaušinėlių randama užsikrėtusio žmogaus išmatose, norint išvengti šio parazito plitimo, reikia saugoti aplinką nuo teršimo žmogaus išmatomis. Netręšti žmonių išmatomis daržų ar sodų, plauti rankas po naudojimosi tualetu, po darbo sode ar darže, prieš valgant ar ruošiant maistą, maistui naudoti tik nuplautus vaisius, uogas ir daržoves, negerti vandens iš atvirų vandens telkinių. Naikinti muses ir saugoti maistą nuo jų teršimo.

Toksokarozė

Toksokarozę sukelia apvaliųjų kirmėlių toksokarų Toxocara canis (apvalioji šunų kirmėlė) ir rečiau Toxocara cati (apvalioji kačių kirmėlė) lervos.

Kasmet Lietuvoje registruojama daugiau kaip 150 žmonių, sergančių toksokaroze. Dažniausiai šia liga užsikrečia ir serga 7–14 metų vaikai (2). Tačiau ligos paplitimas yra didesnis, nes sergantieji lengvomis ligos formomis dažniausiai nesikreipia į gydymo įstaigas arba nustatoma netiksli diagnozė.

Infekcijos šaltinis yra sergantys šunys ir katės. Tik jų organizme kirmėlės suauga, subręsta ir deda kiaušinėlius. Subrendusi kirmėlė kasdien padeda apie 200 tūkst. kiaušinėlių, kurie su išmatomis patenka į aplinką (dirvožemį, vandenį). Tiesiogiai nuo šunų ar kačių žmogus užsikrėsti šia helmintoze negali. Pakliuvę į dirvožemį, kirmėlių kiaušinėliai per 2–3 savaites subręsta ir tik tuomet tampa pavojingi žmogui ir gyvūnams. Šių helmintų kiaušiniai yra labai atsparūs aplinkos poveikiui, dirvožemyje jie išlieka gyvybingi iki 8 metų ir ilgiau (12).

Patys gyvūnai šiais helmintais užsikrečia prariję subrendusius toksokarų kiaušinius, esančius aplinkoje, taip pat serganti patelė per placentą ir pieną gali užkrėsti savo jauniklius.

Žmogus užsikrečia prarijęs subrendusių toksokarų kiaušinėlių. Kadangi toksokarų kiaušinėliai bręsta dirvožemyje, todėl žmogus užsikrečia nuo nešvarių, žemėtų rankų, valgydamas neplautas uogas, vaisius bei daržoves, vaikai – žaisdami smėlio dėžėse, žaliose vejose, kuriose yra šunų ir kačių išmatų.

Žmogaus žarnyne kiaušinėlio apvalkalėlis ištirpsta, lerva išsilaisvina ir, įsiskverbusi į žarnos gleivinę, patenka į kraują. Kraujas nuneša lervas į kepenis, širdį, plaučius, inkstus, kasą, akis ir kitus organus, kur jos ir pasilieka. Per ilgą laiką jos apsitraukia kapsulėmis, po to suyra.

Daugeliu atvejų, ypač patekus į organizmą mažam lervų kiekiui, liga gali praeiti be simptomų. Tačiau ligonis gali karščiuoti, nors temperatūra dažniausiai būna nedidelė, išsivysto bronchitas, sausas kosulys, dusulys, dažni naktiniai kosulio priepuoliai. Sunkiai sergantiems ligoniams padidėja blužnis, kepenys bei limfmazgiai, vargina pilvo skausmai. Ligonius pykina, jie vemia, viduriuoja. Vienintelis ligos simptomas gali būti odos bėrimai. Kaip ir visų helmintozių atveju kraujyje stebima eozinofilija, tačiau jos nebuvimas toksokarozės diagnozės nepaneigia. Migruojančių lervų gali pakliūti į akis ir sutrikdyti regėjimą. Toksokarozei būdinga ilgai (kelis mėnesius arba kelerius metus) trunkanti ir atsinaujinanti ligos eiga (4).

Toksokarozės diagnostika yra sudėtinga. Liga dažnai neturi specifinių simptomų, jie neryškūs, polimorfiški, diagnozė dažnai nustatoma praėjus keleriems metams nuo parazito invazijos. Ši liga įtariama, jei yra ilgas neaiškios kilmės karščiavimas, pneumonitas, hepatomegalija ir patikimi epidemiologiniai požymiai. Diagnozė patvirtinama kraujo serologinėmis reakcijomis, nustačius antikūnus nuo toksokarų.

Simptomų nesukelianti toksokarų invazija negydoma. Gydymą skirti rekomenduojama esant klinikiniams požymiams ir / ar eozinofilijai. Pirmojo pasirinkimo vaistas toksokarozei gydyti – albendazolas taip pat galima skirti mebendazolą. Gydant žūsta daug sukėlėjų lervų, o tai gali išprovokuoti audringas uždegimines reakcijas, todėl prieš specifinį gydymą premedikacijai ir gydomuoju laikotarpiu tikslinga skirti peroralinių gliukokortikosteroidų (1). Įvertinant gydymo veiksmingumą, atliekami pakartotiniai kraujo tyrimai, stebimas specifinių antikūnų titrų, eozinofilijos periferiniame kraujyje mažėjimas, klinikinių simptomų regresija (9).

Svarbiausia profilaktinė priemonė – šunų ir kačių dehelmintizacija. Neleisti šunims išmatomis teršti aplinką, savo augintinių išmatas surinkti ir su maišeliu išmesti į konteinerį. Nevalgyti neplautų uogų, vaisių ir daržovių. Saugoti vaikų žaidimo vietas nuo šunų ir kačių. Smėlio dėžes įrengti saulėtose vietose, o nenaudojamas uždengti.

Trichineliozė

Trichineliozė yra ūminė žmonių ir gyvūnų liga, kurią sukelia Trichinella genties apvaliosios kirmėlės. Kasmet pasaulyje užregistruojama apie 11 mln. žmonių, sergančių trichinelioze. Trichinelioze serga įvairių profesijų, visų amžiaus grupių žmonės, apie 20 proc. visų sergančiųjų sudaro vaikai iki 15 metų (4, 11).

Pagrindinis ligos sukėlėjų rezervuaras yra laukiniai ir naminiai gyvūnai, mėsėdžiai ir visaėdžiai gyvūnai bei jūros žinduoliai. Lietuvoje pagrindiniai trichineliozės rezervuaro šeimininkai yra lapės, kiaunės, usūriniai šunys, pelės ir šernai (11).

Žmonės šia helmintoze užsikrečia vartodami žalią ar per mažai termiškai apdorotą užsikrėtusių kiaulių ir šernų mėsą, kurioje yra cistų su trichinelių lervomis. Mėsai patekus į skrandį, skrandžio ir kasos fermentai suardo raumenų skaidulas bei lervų kapsules. Išsilaisvinusios trichinelių lervos įsiskverbia į plonosios žarnos gleivinę, paauga, subręsta ir tampa suaugusiomis kirmėlėmis. Apvaisinta patelė pradeda vesti gyvas lervas, kurios limfa ir krauju išnešiojamos po visą organizmą, patenka į skersaruožių raumenų skaidulas ir per 4–5 savaites aplink lervą susidaro kapsulė. Kapsulėje lerva gali išlikti gyvybinga kelerius metus. Trichinella pseudospiralis yra vienintelė trichinelių rūšis, kuri nesudaro kapsulių raumenyse.

Inkubacinis periodas trunka nuo 3 iki 45 dienų (dažniausiai 10–25 dienas). Klinikiniai požymiai suvalgius užkrėstos mėsos būna įvairūs – nuo besimptomės iki sunkios su komplikacijomis ligos. Klinika priklauso nuo parazito buvimo vietos. Ligos pradžioje, kai kirmėlės yra žarnyne, skauda pilvą, kyla šleikštulys, vėmimas, viduriavimas. Vėliau, lervoms migruojant į raumenis (1 savaitę po užsikrėtimo), išsivysto veido ir akių edemos, vystosi akių junginės uždegimas, pakyla temperatūra, atsiranda raumenų skausmai, odos bėrimai, nemiga, nerimas, kartais – haliucinacijos. Kartais būna viršutinių kvėpavimo takų uždegimas, sausas kosulys, padidėja kepenys, blužnis, periferiniai limfmazgiai.

Esant sunkiai ligos eigai, galimos komplikacijos: plaučių pažeidimas, širdies nepakankamumas, centrinės nervų sistemos pažeidimas iki psichozės, paralyžiai, komos (13).

Esant lengvai infekcijai, ligos simptomų gali ir nebūti. Vaikams dažniau nei suaugusiems pacientams trichineliozės eiga būna lengva: jiems trumpam pakyla kūno temperatūra, šiek tiek skauda raumenis, truputį patinsta audiniai.

Ligą padeda įtarti klinikiniai simptomai – ūminis karščiavimas, raumenų skausmai, veido paburkimas. Diagnozę patvirtina epidemiologinė anamnezė: panašios ligos aplinkoje, suserga grupė žmonių, valgiusių tos pačios mėsos. Atliekami kraujo tyrimai – būdinga eozinofilinė leukocitozė, kuri koreliuoja su ligos sunkumu. Dažnai būna padidėjęs raumenų fermentų aktyvumas periferiniame kraujyje (kreatinfosfokinazės, laktatdehidrogenazės ir kt.). Diagnozei patvirtinti atliekami serologiniai kraujo tyrimai. Serologinis kraujo tyrimas būna teigiamas praėjus 10–15 dienų nuo užsikrėtimo, maksimumą pasiekia per 6–12 mėnesių ir lėtai mažėja. Gautiems rezultatams patvirtinti atliekami poriniai serumų tyrimai.

Labai svarbi trichineliozės diferencinė diagnostika, nes yra daug ligų, sukeliančių panašius klinikinius simptomus. Trichineliozę reikia skirti nuo gripo, salmoneliozės, alerginių reakcijų, dermatomiozitų, leptospirozės, tifoidinio karščiavimo.

Trichineliozė gydoma antihelmintiniais preparatais (albendazolu, mebendazolu). Gliukokortikosteroidai skiriami kartu su antihelmintiniais preparatais hiperalerginėms reakcijoms malšinti (1). Asmenys, persirgę sunkia ir vidutinio sunkumo trichineliozės forma, 6–12 mėnesių stebimi sveikatos priežiūros įstaigoje.

Lietuvoje išlieka didelis sergamumas trichinelioze. Siekiant sumažinti šios ligos sergamumą ir protrūkių skaičių, svarbu užtikrinti saugų mėsos vartojimą. Kiaulių, šernų ar kitų laukinių gyvūnų mėsa, prieš naudojant maistui ruošti ar naminiams gyvuliams šerti, turi būti ištirta veterinarijos laboratorijose. Graužikai yra pagrindiniai trichineliozės platintojai gamtoje, todėl ūkiuose būtina deratizacija. Trichinelės išlieka gyvybingos, jei mėsa rūkoma, sūdoma ir pan. Žalia ir termiškai apdorota mėsa turi būti malama atskiromis mėsmalėmis arba jas panaudojus reikia gerai išvalyti ir tik tada malti kitus produktus.

Kaspinuočiai

Kaspinuočiai yra plokščiosios kirmėlės. Žmogaus organizme gali parazituoti kelių rūšių kaspinuočiai. Svarbiausi jų yra žuvinis arba platusis, jautinis, kiaulinis, šuninis (echinokokas) ir mažasis. Per pastaruosius 10 metų šalyje buvo užregistruota beveik 300 kaspinuočių sukeltų infekcijų, dauguma jų – echinokokozės (14). Be to, 2007–2016 metais sergamumo echinokokoze rodiklis didėjo, ypač padaugėjo alveokokinės echinokokozės atvejų (2, 14). Echinokokoze, skirtingai nei kitomis helmintozėmis, dažniau serga vyresnio amžiaus žmonės. Didesnis sergamumas registruojamas tarp kaimo gyventojų.

Paprastai kaspinuočiai per savo gyvenimo ciklą – nuo kiaušinio iki kirmino – pakeičia net kelis tarpinius šeimininkus, kol pasiekia galutinį. Žmogus atskirų kaspinuočių gyvenimo cikluose gali būti tarpinis (šuniniam kaspinuočiui), galutinis (žuviniam, jautiniam, mažajam kaspinuočiams) arba ir galutinis, ir tarpinis (kiauliniam kaspinuočiui) šeimininkas.

Žuvinis kaspinuotis (Diphyllobothrium latum) sukelia difilobotriozę. Žuvinis kaspinuotis yra stambiausias iš visų kaspinuočių, jo ilgis siekia iki 10–20 metrų. Parazituoja žmogaus, šuns ir katės žarnyne. Žmogaus organizme gyvybingas būna iki 30 metų. Užsikrečiama suvalgius žalios ar nepakankamai termiškai apdorotos žuvies, kurioje buvo žuvinio kaspinuočio lervų.

Teniarinchozė – jautinio kaspinuočio (Taeniarhynchus saginatus) sukeliama helmintozė. Kirmėlė parazituoja žmogaus plonojoje žarnoje ir siekia iki 5–10 m ilgio. Žmogus užsikrečia suvalgęs žalios ar blogai termiškai paruoštos jautienos, kurioje buvo jautinio kaspinuočio lervų...

 

Plačiau skaitykite leidinyje "Internistas" Nr.10, 2018 m.

Gyd. Akvilė Rudėnaitė

Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikos

 

Rašyti komentarą

Captcha