Vėžiu sergančių pacientų savižudybių prevencija: mokslinės literatūros analizė

Įvadas 

Kiekvienais metais pasaulyje nusižudo apie 800 tūkst. žmonių, dėl savižudybių kas 40 sek. netenkame 1 žmogaus. Šie skaičiai daugiau nei 20 kartų didesni, kai kalbame apie mėginimus žudytis – vadinasi, kas antra sekundė yra lydima mėginimo pasitraukti iš gyvenimo [1]. Yra žinomi įvairūs savižudybės rizikos veiksniai. J. C. Franklin ir kolegų atliktoje metaanalizėje išskirta 16 savižudybės prognozinių veiksnių kategorijų, tarp kurių ir yra fizinė liga, o viena subkategorijų – vėžys [2]. Keliuose literatūros šaltiniuose nurodoma, kad onkologinė liga yra vienintelė fizinė liga, didinanti savižudybės riziką [3, 4]. Iš tiesų vėžio diagnozė, gydymo ir pagijimo neužtikrinimas yra didelis išbandymas pacientui, jo fizinei bei psichinei būklei. Tyrime, kuriame dalyvavo įvairaus tipo vėžiu sergantys pacientai, nustatyta, kad daugiau nei 50 proc. pacientų patiria įvairius fizinius sutrikimus ir net 100 proc. apklaustųjų nurodė jaučiantys skausmą [5]. M. R. Gopalan ir bendraautorių atlikta studija atskleidė, kad 41,7 proc. onkologinių pacientų turi psichikos sutrikimų [6]. Prie onkologinių pacientų kančios prisideda ir tai, kad dauguma nepagydomai vėžiu sergančių pacientų jaučiasi našta savo artimiesiems [7]. Pasitaiko, kad labai kenčiantis žmogus pradeda mąstyti apie vieną galimų kančios nutraukimo būdų – savižudybę. Minčių apie savižudybę tarp onkologinių pacientų statistika varijuoja. Kanadoje atliktame tyrime nurodoma, kad 6 proc. onkologine liga sergančių pacientų mąsto apie savižudybę [8], Kinijos studijoje – 15,3 proc. [9]. Ispanų populiacijos tyrime, kuriame dalyvavo pacientai, sergantys pažengusiu vėžiu, šis skaičius dar didesnis – 25,24 proc. Išskirti įvairūs onkologinių pacientų savižudybės rizikos veiksniai – vyresnis amžius, žemesnis išsilavinimo lygis, nesusituokusio (-s) statusas, gyvenimas kaimo vietovėje, gretutinė psichiatrinė patologija, galvos ir kaklo, plaučių vėžys, 4 stadijos vėžys, ateizmas, prastas funkcionalumas [10–13]. Svarbu paminėti, kad vėžys yra antra pagal dažnį mirties priežastis pasaulyje. Manoma, kad per ateinančius 2 dešimtmečius vėžio diagnozių skaičius padidės 70 proc. [14]. Įvairiose šalyse atlikti tyrimai nurodo didesnę vėžiu sergančių pacientų savižudybės riziką negu bendrojoje populiacijoje. Vienu tyrimu nustatyta, kad onkologinių pacientų savižudybių skaičius beveik 2 kartus didesnis nei bendrojoje populiacijoje [10]. Pavyzdžiui, Lietuvoje atliktas tyrimas rodo, kad pažengusios ligos onkologinių pacientų savižudybės rizika yra 3 kartus didesnė negu bendrojoje populiacijoje, o didžiausia rizika pasireiškia per 3 mėnesius nuo diagnozės nustatymo [15]. Anglijoje atliktu tyrimu nustatyta, kad onkologinių pacientų savižudybės rizika 2 kartus didesnė nei bendrosios populiacijos ir išlieka didesnė net 15 metų po diagnozės nustatymo [16]. Onkologinių ligų ir su jomis susijusių savižudybių skaičius didelis, todėl norint apsaugoti šią pažeidžiamą grupę būtinos onkologinių pacientų savižudybių prevencijos strategijos. Mokslu pagrįstų savižudybės prevencijos strategijų yra, pavyzdžiui, psichologinis ir farmakologinis depresijos gydymas, savižudybės įrankių prieinamumo mažinimas, savižudybės prevencijos programų vykdymas mokyklose [17], tačiau strategijos, specifiškai skirtos onkologinių pacientų grupei, iki šiol nėra išsamiai išanalizuotos. Šio straipsnio tikslas – apžvelgti mokslinę literatūrą, kurioje nagrinėjama onkologinių pacientų savižudybių prevencija, aptarti galimus onkologinių pacientų savižudybių prevencijos būdus.

Metodai

Literatūros paieška vykdyta 2 duomenų bazėse – PubMed ir theCochrane Collaboration.

Straipsniai įtraukti į literatūros apžvalgą, jei atitiko šiuos kriterijus: straipsnis parašytas anglų kalba; straipsnio publikavimo data nuo 2007 metų sausio 1 dienos; studijos nagrinėjama populiacija – onkologiniai pacientai; studijos nagrinėjamas objektas – savižudybės prevencija (1 lentelė). Straipsnių paieškai naudotas 3 reiškinių žodžių derinys: cancer, suicide, prevention. PubMed duomenų bazėje, esant apribojimui Humans, rasti 227 straipsniai, iš kurių įtraukimo kriterijus atitiko 18 straipsnių. The Cochhrane Collaboration duomenų bazėje rasti 7 straipsniai, iš jų 2 buvo tinkami, abu dubliavosi su PubMed duomenų bazėje rastais straipsniais. Įvertinus bendrosios populiacijos suicidų prevencijos strategijas [17], papildomai abiejose duomenų bazėse ieškota straipsnių, naudojant įvairius šių reikšminių žodžių derinius: cancer, suicide, prevention, education, social, networks, television, screening, screen, access, means, inernet, depression, psychotherapy, antidepressants, physical, activity. Papildomai rasti 39 tinkami straipsniai, kurie įtraukti į literatūros apžvalgą (1 lentelė).

 

1 lentelė. Kriterijai

Kriterijus	Įtraukimo kriterijus	Atmetimo kriterijus
Straipsnio publikavimo data	2007–2017 metai	Anksčiau pateikti straipsniai
Kalba	Anglų	Kitos kalbos
Studijos nagrinėjama populiacija	Onkologiniai pacientai	Kiti tiriamieji
Studijos nagrinėjamas objektas	Savižudybės prevencija	Kiti veiksniai

 

Rezultatai

Savižudybės rizikos veiksniai

Norint taikyti galimas intervencijas, kurių tikslas – onkologinių pacientų savižudybės prevencija, svarbus savižudybės rizikos veiksnių (SRV) išsiaiškinimas. Literatūroje minimi įvairūs onkologinių pacientų SRV. Analizuodami literatūrą, išskyrėme 2 SRV grupes. Pirmąją grupę sudarė SRV, kurių aktyviai pakeisti neįmanoma arba kuriems turima menka įtaka. Šiuos veiksnius dar suskirstėme į su liga susijusius ir nesusijusius. Antrąją grupę sudaro tokie SRV, kuriems galima aktyviai daryti įtaką. Šiuos veiksnius suskirstėme į fizinius ir psichosocialinius. Taikant įvairias intervencijas, antrosios grupės SRV mažinimas atliktų ir savižudybės prevencijos vaidmenį.

Sociodemografiniai ir klinikiniai SRV

Sociodemografiniai SRV

Lytis. Vienas nekoreguojamųjų SRV yra lytis. Vyriškoji lytis yra SRV tiek bendrojoje Lietuvos populiacijoje, tiek ir vėžiu sergančių pacientų populiacijoje [16, 18]. Mokslinėje literatūroje rašoma, kad tarp turėjusiųjų savižudiškų minčių daugiausiai mėginimų žudytis buvo tarp tų vyrų, kurie turėjo sunkumų priimdami gydymo ir kasdienės veiklos sprendimus [8]. Svarbu paminėti, kad nors vyrai ir nusižudo dažniau nei moterys, tiek vyrų, tiek moterų savižudybės rizika susirgus onkologine liga padidėja [15].

Amžius. Kitas svarbus onkologinių pacientų SRV yra amžius. Keletas studijų parodė, kad vyresnis amžius didina vėžiu sergančių pacientų riziką nusižudyti [15, 16, 19], tačiau, pavyzdžiui, tyrinėjant ginekologiniu vėžiu sergančias pacientes, nustatyta, kad kaip tik jaunesnis amžius diagnozės nustatymo metu didina savižudybės riziką [20].

Santuokinis statusas. Svarbu žinoti ir tai, ar žmogus susituokęs ar ne. Moksliniai tyrimai atskleidė, kad nesusituokę asmenys pasižymi didesne savižudybės rizika [12, 16, 21, 22].

Religija. Manoma, kad religingumas taip pat gali būti reikšmingas SRV vertinant onkologinių pacientų savižudybes. Studijoje, kurioje tirta 400 onkologinių pacientų, statistiškai reikšmingai (p=0,01) nustatyta, kad didesnis suicidiškumas būdingas nereligingiems vėžiu sergantiems pacientams [13].

Kiti veiksniai. Savižudybės rizikai įtaką daro ir kiti sociodemografiniai veiksniai, tokie kaip išsilavinimas, darbo (ne)turėjimas, gyvenamoji vieta. Didesnė savižudybės rizika vėžiu sergančių pacientų populiacijoje susijusi su mažesniu išsilavinimu, nedarbu ir gyvenimu mažame miestelyje ar kaimo vietovėje [12, 21]. Onkologinių pacientų populiacijoje nustatyta koreliacija tarp baltosios odos ir didesnės savižudybių rizikos [16].

 

Klinikiniai SRV

Laikas nuo diagnozės pradžios. Padidėjusi savižudybės rizika siejama su laiku, praėjusiu po diagnozės nustatymo. A. Kačėnienės ir bendraautorių atliktame tyrime nurodoma, kad Lietuvoje onkologinių pacientų savižudybės rizika didžiausia per 3 mėnesius nuo diagnozės nustatymo pradžios, tą patvirtina ir G. Smailytės ir bendraautorių studija [12]. Vėliau ši rizika mažėja ir tampa statistiškai nereikšminga nuo 9 mėnesio po diagnozės nustatymo, taip pat nustatyta padidėjusi rizika 18–20 mėnesiais ir 24–35 mėnesiais nuo diagnozės nustatymo pradžios [15]. Atliekant studiją, kurioje tirta japonų populiacija, nustatyta, kad rizika yra padidėjusi 1 metai nuo diagnozės nustatymo [24]. Kitoje studijoje nurodoma, kad padidėjusi savižudybės rizika yra 1 metai po diagnozės, o didžiausia – per 1 mėnesį nuo onkologinės diagnozės nustatymo. Nustatyta, kad per mėnesį nusižudžiusių pacientų skaičius iš viso sudarė trečdalį per pirmuosius metus nusižudžiusiųjų skaičiaus [25]. Amerikoje atlikto tyrimo rezultatai rodo, kad onkologinių pacientų savižudybės rizika išlieka didelė 5 metus nuo diagnozės nustatymo pradžios, vėliau rizika po truputį mažėja, tačiau lieka padidėjusi net 15 metų, palyginti su bendrosios populiacijos savižudybės rizika [16].

Vėžio tipas ir stadija. Onkologinių pacientų savižudybės rizika priklauso ir nuo vėžio tipo bei stadijos. Nustatyta, kad didžiausia savižudybės rizika pasižymėjo pacientai, kurie sirgo plaučių ir bronchų, skrandžio, burnos ertmės ir ryklės, gerklų vėžiu [16]. Kitoje studijoje nurodyta, kad didžiausią riziką turėjo kasos vėžiu sergantys vyrai ir plaučių vėžiu sergančios moterys [21]. Dar viename tyrime nurodoma, kad SRV buvo kvėpavimo takų, galvos ir kaklo onkologinė liga [19]. Lietuvoje atlikta studija, kurioje tirti 2001–2009 metų onkologinių pacientų duomenys, rodo, kad tarp vyrų daugiausia nusižudo sergantieji stemplės ir plaučių vėžiu, taip pat burnos ertmės ir ryklės, kolorektaliniu vėžiu. Tarp moterų tik 2 tipų vėžys, kolorektalinis ir hematopoetinės kilmės, statistiškai reikšmingai didino savižudybės riziką, o krūtų ir lytinių organų vėžiu sergančių moterų savižudybės rizika statistiškai reikšmingai nesiskyrė nuo bendrosios populiacijos rizikos [12]. Kitu Lietuvoje atliktu tyrimu, kuriame duomenys nagrinėti iš atvejų, diagnozuotų 1993–2012 metais, nustatyta, kad vyrų populiacijoje reikšmingai padidėjusi rizika yra tarp sergančiųjų kvėpavimo ir virškinimo trakto organų vėžiu, moterų populiacijoje ši rizika buvo tarp sergančiųjų skrandžio, kolorektaliniu, lytinių organų ir hematopoetinės kilmės vėžiu, o krūtų vėžiu sergančių moterų populiacija šiuo klausimu statistiškai reikšmingai nesiskyrė nuo bendrosios populiacijos [15]. Didžiausia statistiškai reikšmingai padidėjusi savižudybės rizika buvo nustatyta sergantiems nosies ertmės ir sinusų onkologine liga bei kaulų ir sąnarių kremzlių vėžiu. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad šių atvejų skaičius buvo mažas, atitinkamai 7 ir 4 atvejai. Palyginti su bendrosios populiacijos, rizika nepadidėjusi onkologiniams pacientams, sergantiems melanoma ir kitais odos navikais, krūtų, skydliaukės vėžiu [15]. Iš aprašytų tyrimų matome, kad savižudybės rizika yra susijusi su įvairiais vėžio tipais, nagrinėtose studijose vyrauja ir aiški bendra tendencija – savižudybės rizika padidėja, jei liga yra pažengusi [15, 16, 22, 26].

Fiziniai ir psichosocialiniai SRV

Fiziniai SRV

Funkcionavimas. Vienas koreguotinų SRV – prastas funkcionavimas. Kelios studijos nustatė, kad sumažėjęs fizinis funkcionavimas yra onkologinių pacientų SRV [3, 13].

Skausmas. Nustatyta, kad patiriamas didelis skausmas yra vienas SRV [27].

Psichosocialiniai SRV

Psichikos sutrikimai. Psichikos sutrikimai taip pat didina onkologinių pacientų savižudybės riziką. Viename tyrime bandyta nustatyti ryšį tarp suicidiškumo ir nerimo, depresijos ir potrauminio streso sutrikimo (PTSS). Nustatyta, kad statistiškai reikšmingai didesne savižudybės rizika pasižymėjo tie pacientai, kuriems pasireiškė nerimo sutrikimas ir depresija, bei tie, kurie išgyveno depresiją, nerimą ir PTSS [13]. Nustatyta, kad suicidinių minčių padažnėja sergant sunkia depresija, jaučiant didelį beviltiškumą [28], taip pat sergant panikos sutrikimu ir PTSS [29]. Vienoje studijoje nustatyta, kad bandymas nusižudyti koreliuoja su depresija ir nerimu [30]. Yra kiek kitokių nuomonių – viename moksliniame tyrime nustatyta, kad kuo didesnis vėžiu sergančio paciento nerimo lygis, tuo didesnė ir savižudybės rizika; nustatyta, kad depresija neturėjo didelės reikšmės savižudybės rizikai [27]. Panaši tendencija stebėta ir tiriant bendrąją populiaciją. Tyrimu nustatyta, kad depresija lemia suicidines mintis, bet nelemia savižudybės plano ar mėginimo nusižudyti [31].

Socialinė parama. Atliktoje studijoje nurodoma, kad bandymas nusižudyti koreliuoja su mažesne socialine parama [30].

Savižudybės rizikos įvertinimas onkologinėje klinikoje

 

Žinoma, kad onkologinių pacientų savižudybės rizika yra didesnė, ypač per pirmuosius metus nuo diagnozės nustatymo [24, 25], todėl svarbu laiku įvertinti savižudybės riziką. Vertinant onkologinio paciento savižudybės riziką, reikėtų atsižvelgti į anamnezės duomenis apie: paciento ir jo šeimos savižudybes ir mėginimus nusižudyti; alkoholio, narkotikų vartojimą; komorbidinius psichikos sutrikimus, ypač paskutinius depresijos epizodus. Reikėtų įvertinti fizinius simptomus, tokius kaip skausmas, nemiga ir funkciniai sutrikimai. Jeigu kyla įtarimų, kad pacientas ketina nusižudyti, reikėtų detaliau sužinoti apie savižudybės įrankius aplinkoje, pavyzdžiui, ginklus paciento namuose ar nesuvartotus vaistus [32]. Mokslinėje literatūroje nėra pateikta reglamentuotų gairių, nurodančių onkologinių pacientų savižudybės rizikos vertinimo būdus.

Toliau apžvelgsime būdus, kuriais būtų galima įvertinti psichologinį onkologinių pacientų pažeidžiamumą, galintį vesti prie suicido.

Depresija

Dažniausias psichikos sutrikimas tarp nusižudžiusių vėžiu sergančių pacientų yra depresija [33]. Mokslinėje literatūroje nurodomos įvairios skalės, pagal kurias galima vertinti depresiją. Kaip minėta, depresija onkologinių pacientų populiacijoje yra vienas SRV [28]. Todėl depresijos vertinimas svarbus suicidiškumo rizikai įvertinti.

Nurodomi įvairūs psichologiniai testai depresijai vertinti, tokie kaip the Beck Hopelessness Scale, Diagnostic and Statistical Manual of Mental Disorders, Fifth Edition criteria, Patient Health Questionnaire, Endicott criteria using the Hamilton Depression Rating Scale; klausimas Ar Jūs jaučiatės depresiškas? [34, 35]. Iš minėtų skalių Patient Health Questionnaire-2 (PHQ-2) yra pati trumpiausia ir atimanti mažiausiai laiko. PHQ-2 skalėje klausiama apie depresijos ir anhedonijos dažnį per pastarąsias 2 savaites. Ji sudaryta iš 2 pirmųjų Patient Health Questionnaire-9 (PHQ-9) skalės klausimų, kurių kiekvienas vertinamas nuo 0 iki 3. Pirmasis klausimas skamba maždaug taip: Kaip dažnai per pastarąsias 2 savaites jums buvo mažai įdomu ar malonu daryti įvairius dalykus? Antrasis klausimas – Kaip dažnai per pastarąsias 2 savaites jautėtės prislėgtas (-a), depresiškas (-a) ar beviltiškas (-a)? Šios skalės tikslas nėra nustatyti galutinę diagnozę ar stebėti depresijos sunkumą. Skalė pasitelkiama kaip pirmojo žingsnio galimybė depresijai vertinti. Jei pacientai įvertinami teigiamai, jie toliau turėtų būti vertinami naudojant PHQ-9 skalę, kuri sudaryta iš 9 klausimų [36, 37].

Japonijoje atliktame tyrime ieškota alternatyvių depresijos sunkumo nustatymo kriterijų. Šio tyrimo autoriai pateikė vertingų atradimų, kurie leidžia nustatyti depresijos sunkumą pagal paciento elgesį ir kūno kalbą. Jie nustatė, kad nesunkiai depresijai būdinga baiminga ar depresiška veido išraiška ir kūno poza. Vidutine depresija sergantis pacientas nesinaudoja medicinine priežiūra, nors jo galimybės tai leidžia. Tokio paciento būklė neprogresuoja, nors medicininė būklė gerėja ir (ar) vidutine depresija sergantis pacientas funkcionuoja žemesniu lygiu, nei leidžia jo medicininė būklė. Sunkia depresija sergančio paciento nepavyksta pradžiuginti, jis nesišypso, nereaguoja į geras žinias ar juokingas situacijas. Šiuo tyrimu išsiaiškinta, kad minėti kriterijai, palyginti su DSM-IV kriterijais, leidžia tiksliau nustatyti depresijos sunkumą. Autoriai mano, kad tyrime nustatytų alternatyvių kriterijų depresijos sunkumui įvertinti nereikėtų taikyti pacientams kitose šalyse, nes depresijos simptomai, jų išraiška gali skirtis priklausomai nuo kultūrinių aspektų [38].

Vis dėlto vien tik depresijos vertinimas nėra pakankamas instrumentas onkologinių pacientų klinikiniam suicidiškumui įvertinti. Y. W. Leung ir bendraautorių atliktame moksliniame tyrime, kuriame 4 822 pacientus įvertinus Distress Assessment and Response Tool (DART) klausimynu, nustatyta, kad 30 proc. pacientų, turinčių suicidinių minčių ar intencijų, nenustatoma depresija. Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad 90 proc. pacientų, kurie turi suicidinių minčių, nepažymi suicidinių intencijų. Todėl manoma, kad tik suicidinių minčių nustatymas yra nepakankama priemonė intencijoms nustatyti [8]. Taigi galima daryti prielaidą, kad reikėtų tokių suicidiškumo vertinimo priemonių, kurios leistų įvertinti ne tik depresiškumą.

Demoralizacija

Demoralizacija suprantama kaip netinkamo prisitaikymo būsena, pasireiškianti beviltiškumu ir bejėgiškumu, gyvenimo tikslo ir prasmės praradimu [39]. Nustatyta, kad demoralizacija ir depresija pasižymi stipriu koreliaciniu ryšiu. Nustatyta, kad depresija buvo reikšminga didelės demoralizacijos grupėje, palyginti su depresija grupėje, kur demoralizacija buvo mažesnė [40]. Yra žinoma, kad demoralizacija ir depresija yra skirtingos psichologinės sąvokos. Nustatyta atvejų, kai demoralizacija pasireiškia nesergant depresija, o depresija – nesant demoralizacijos. Tai rodo, kad šios 2 psichologinės būklės yra skirtingi ir nepriklausomi klinikiniai fenomenai. Demoralizaciją, kaip kitokią negu depresijos būseną, patvirtina 2015 metais atlikta sisteminė apžvalga ir 5 koreliacinių studijų, kuriose tirta depresija ir demoralizacija, metaanalizė [40, 41]. Kadangi manoma, kad depresija ir demoralizacija yra skirtingi psichologiniai fenomenai, svarbu suprasti skirtumą tarp jų. Demoralizacija – tai gąsdinantis beviltiškumo, beprasmybės jausmas, negebėjimas susidoroti su užklupusiais jausmais ir nežinojimas, ko imtis. Depresija sergantys žmonės pasižymi interesų ir malonumų trūkumu kasdienėse veiklose, reikšmingu svorio netekimu ar prieaugiu, nemiga ar perdėm ilgu miegu, energijos trūkumu, negebėjimu koncentruoti dėmesio, nereikalingumo jausmu, didele kalte ir pasikartojančiomis mintimis apie mirtį ir savižudybę [40].

Nustatyta, kad 21 proc. onkologinių pacientų pasireiškia kliniškai reikšmingas demoralizacijos sindromas. 14 proc. vėžiu sergančių pacientų nustatyta demoralizacija ir nerasta jokio kito gretutinio psichikos sutrikimo. Tame pačiame tyrime nustatyta, kad demoralizacija, bet ne depresija, buvo susijusi su gerokai padidėjusia savižudiškų minčių rizika [42]. Kitu moksliniu tyrimu nustatyta, kad demoralizacija buvo reikšmingesnė darant įtaką suicidinėms mintims nei depresija. Tyrime nurodoma, kad dėmesys turėtų būti atkreiptas į pacientus, kuriems pasireiškia ryški demoralizacija arba demoralizacija ir depresija [43]. Sisteminėje apžvalgoje, kurioje tirta onkologinių pacientų ir ligonių, sergančių progresuojančia liga, demoralizacija, nustatyta, kad su demoralizacija sietini tokie veiksniai kaip prastai kontroliuojami fiziniai simptomai, neadekvatus depresijos ir nerimo gydymas, sumažėjęs socialinis funkcionavimas, nedarbas, partnerio neturėjimas [44].

Demoralizacijos sindromo nustatymas yra gana naujas diagnostikos metodas. The Demoralization Scale (DS) validuota 2004 metais. DS skirta nustatyti demoralizacijos sindromą pažengusiu vėžiu sergantiems pacientams. Šiuo metu onkologinių pacientų demoralizacijai nustatyti siūloma patobulinta versija – DS-II. Ši versija nurodoma kaip tinkama ir praktiška priemonė vertinti onkologinių pacientų demoralizaciją [39, 45].

 Distresas

Kitas būdas vertinti onkologinių pacientų psichologinę būklę yra distreso matavimas. Distress thermometer vertina paciento distresą. Paciento prašoma skalėje pažymėti, kokį distresą jis jautė paskutinę savaitę, kur 0 – nejautė distreso, 10 – jautė didžiulį distresą. Paprastai pacientams, kurie surenka 4 ir daugiau balų, reikalingos tolesnės intervencijos. Į Distress thermometer įeina ir problemų sąrašas, kur onkologine liga sergantis žmogus gali pažymėti, su kokiomis problemomis susidūrė pastarąją savaitę [46].

Matyt, kad universalesnis klausimynas onkologinių pacientų suicidiškumui laiku pastebėti būtų The Distress Assessment and Response Tool (DART). Ši distreso vertinimo sistema sukurta Kanadoje esančiame Princesės Margaret vėžio centre. Pacientai DART anketą pildo gydymo įstaigoje elektroniniu būdu kiekvieno vizito metu, pildymas trunka 5–10 min. [47]. Šia priemone nustatomi fiziniai negalavimai, depresija, nerimas, socialiniai sunkumai ir praktinės bėdos. DART susideda iš 6 skalių:

• Edmonton Symptom Assessment System (ESAS);

• Patient-Reported Functional Status (PRFS);

• Canadian Problem Checklist (CPC);

• Patient Health Questionnaire (PHQ-9);

• Generalized Anxiety Disorder (GAD-7);

• Social Difficulties Inventory (SDI).

DART anketoje papildomai surenkama informacija apie lytį, gimimo datą, pirminę naviko lokalizaciją ir morfologiją, kitas vėžio diagnozes, grįžtamąją ligą, metastazinę ligą ir diagnozės nustatymo datą. DART įvertina suicidiškas mintis. Jeigu pacientas pažymi, kad turi suicidinių minčių, programa jo toliau klausia apie suicidines intencijas: Ar yra galimybė, kad padarytumėte sau ką nors, kad pasitrauktumėte iš šio gyvenimo? Pacientas privalo į šį klausimą atsakyti taip arba ne, kad galėtų tęsti anketą ir atsakinėti į kitus klausimus [8]. Įvertinus paciento distreso lygį, taikomas tam tikras algoritmas pagal tai, ar distresas yra žemo, vidutinio ar aukšto lygio. Nustačius žemą distreso lygį, pacientams siūloma naudotis bendruomenės ištekliais arba jiems suteikiama edukacinės medžiagos, arba suteikiama informacija apie klinikoje vykstančius užsiėmimus. Nustačius vidutinį distreso lygį, klinikoje sudaromas priežiūros planas ir suteikiama edukacinės medžiagos apie simptomus, jų valdymą, normalizavimą. Nustačius didelį distreso lygį, būtinas siuntimas į specializuotas klinikas [48].

Kitame tyrime nurodoma, kad, DT skalėje pacientui surinkus 5 ir daugiau skalės balų, tai laikoma kliniškai reikšmingu patologijos rodikliu. DT gali būti naudojama preliminariam depresijos ir didelės demoralizacijos vertinimui. DT skalėje 5 ir daugiau balų surinkę pacientai būtų laikomi turintys didelę savižudybės riziką, tuomet demoralizacijos skale ir PHQ -9 būtų galima vertinti demoralizacijos ir depresijos sunkumą, o tai leistų taikyti skirtingus gydymo modelius [43].

 Genetinė predispozicija

Bendrojoje populiacijoje atliekami tyrimai ieškant įvairių genų, galinčių lemti suicidinį elgesį. 2016 metais buvo atlikta studija, kurioje apžvelgti 10 metų įvairių tipų studijų gauti rezultatai apie suicidinio elgesio ir genų ryšį. Statistiškai reikšmingiausi rezultatai nustatyti tarp TPH1-rs1800532, SLC6A4-5-HTTLPR, COMT-rs4680 ar BDNF-rs6265 genų ir suicidiško elgesio. Deja, daugelis viso genomo studijų neparodė reikšmingų asociacijų su savižudybėmis ar parodė tik nedideles koreliacijas [49]. Genetinio ryšio su savižudybėmis ieškoma ir onkologinių pacientų populiacijoje. Į Pietų Korėjoje atliktą tyrimą buvo įtraukti 343 pacientai, kuriems diagnozuotas vėžys. Iš jų 182 mirė dėl savižudybės, o 161 sudarė kontrolinę grupę. Šioje studijoje tirtas geno NR3C1 Bcl-1 polimorfizmas. Nebuvo nustatyta statistiškai reikšmingo specifinių alelių ir genotipo skirtumų nusižudžiusiųjų ir kontrolinėje grupėse. Statistiškai reikšmingas ryšys pastebėtas palyginus anksti nusižudžiusių (anksčiau nei metai nuo diagnozės nustatymo) ir vėliau nusižudžiusių pacientų genotipus. Nustatyta, kad asmenys, turintys GG genotipą, pasižymėjo padidėjusia ankstyvos savižudybės rizika, palyginti su CC genotipą turėjusių asmenų rizika. Tų individų, kurie turėjo GG genotipą, buvo padidėjusi savižudybės rizika, palyginti su CC ar CG genotipą turėjusių asmenų rizika. Nenustatyta statistiškai reikšmingo NR3C1 Bcl -1 polimorfizmo skirtumo tarp asmenų, kurie nusižudė maždaug po metų, kai sužinojo diagnozę (vėlyvosios savižudybės), ir kontrolinės grupės asmenų [50]. Šiandien dar trūksta patikimų duomenų, bet, galbūt, genetiniai tyrimai ateityje taps vienu polinkių į savižudybę vertinimo įrankių.

Trikdžiai. Nustatyti tam tikri veiksniai, kurie trukdo identifikuoti paciento suicidiškumą, pavyzdžiui, kai pacientas nerodo visiškai jokių ženklų, pagal kuriuos būtų galima spręsti apie jo norą žudytis, pacientas slepia savo suicidiškumą ar iš viso nesilanko klinikoje. Išskiriami medicininio personalo veiksniai, leidžiantys identifikuoti paciento savižudybės riziką: praktikos ir supratimo trūkumas atpažįstant suicidiškumą, sunkumas atskiriant suicidiškumą nuo psichologinio distreso, per mažas laiko tarpas, skiriamas pacientams, baimė klausti apie savižudybę ir išteklių trūkumas susidūrus su suicidiniais pacientais [51].

 Intervencijos

 

Kaip minėjome, yra keletas SRV, kuriems galime daryti įtaką. Tai – psichosocialinė ir fizinė būklė. Toliau pateikiame mokslu pagrįstus šių SRV mažinimo būdus. Mokslinėje literatūroje radome daug straipsnių šiomis temomis. Į apžvalgą įtraukėme: 1) atsitiktinių imčių kontroliuojamuosius tyrimus, 2) sistemines apžvalgas, 3) metaanalizes.

 Psichoterapija

2008 metais atliktoje sisteminėje apžvalgoje analizuotas psichoterapijos poveikis nepagydomu vėžiu sergantiems pacientams. Į metaanalizę buvo įtraukti 6 tyrimai. 4 iš jų buvo tiriamas palaikomosios psichoterapijos, 1 – kognityvinės elgesio terapijos, o kitoje – į problemų sprendimą nukreiptos terapijos poveikis onkologinių pacientų psichologinei būklei. Nustatyta, kad psichoterapija turi statistiškai reikšmingą poveikį mažinant depresiškumą. Tiriant terapijos poveikį distresui, nustatytas statistiškai reikšmingas teigiamas poveikis. Į psichoterapijos poveikio distresui metaanalizę buvo įtraukti 4 tyrimai: 3 nagrinėta palaikomoji terapiją, 1 – kognityvinė elgesio terapija. Tiriant psichoterapijos poveikį nerimui, naudotos 5 studijos: 3 iš jų tirta palaikomoji terapija, 1 – kognityvinė elgesio terapija, 1 – problemų sprendimo terapija. Deja, tiriant minėtų terapijų poveikį nerimui, įrodymai nepasiekė statistiškai reikšmingo lygio [52]. 2016 metais atliktoje sisteminėje apžvalgoje nustatyta, kad muzikos terapija, muzikos klausymasis gali sumažinti onkologinių pacientų nerimą, nuovargį, pagerinti gyvenimo kokybę. Nustatyta, kad muzikos klausymasis gali sumažinti skausmą ir reikalingų anestetikų ar analgetikų skaičių prieš operaciją, sutrumpinti hospitalizacijos laiką. Autoriai nurodo, kad reikia daugiau ir geresnės kokybės tyrimų, norint padaryti kokybiškas išvadas [53]. Kitoje studijoje tirtas psichologinių intervencijų poveikis metastaziniu krūties vėžiu sergančioms moterims. Į tyrimą buvo įtrauktos 3 studijos, kuriose nagrinėtas kognityvinės elgesio terapijos poveikis, 4 studijos, kuriose tirtas grupinės palaikomosios-išreiškiančiosios (angl. supportive-expressive) terapijos poveikis, kitose 3 studijose nagrinėtas individualios terapijos poveikis. Šiose studijose buvo taikoma psichoedukacija, telefoninės intervencijos ir metodai, padedantys išreikšti emocijas (rašymas apie emocijas, susijusias su onkologine liga). Nustatyta, kad 1 metų išgyvenamumas buvo statistiškai reikšmingai didesnis psichologines intervencijas gavusių moterų grupėje, palyginti su tomis, kurios buvo prižiūrimos įprastai, tačiau nenustatyta psichologinių intervencijų teigiamo poveikio 5 metų išgyvenamumui. Nustatyta, kad psichologinės intervencijos gali sumažinti skausmo rodiklius. Nenustatyta statistiškai reikšmingo ryšio tarp psichologinių intervencijų ir nuotaikų. Vienos įtrauktų studijų duomenimis, palaikomoji-išreiškiančiojigrupinė terapija turi teigimą efektą beviltiškumui, bejėgiškumui susilpninti ir socialiniam funkcionavimui pagerinti. Tačiau daugeliu atvejų nebuvo nustatyta psichologinių, gyvenimo kokybės ir socialinio funkcionavimo skirtumų tarp intervencijas gavusių ir kontrolinių grupių. Autoriai nurodo, kad studija turėtų būti vertinama atsargiai, nes didelė dalis tyrimų metodologiškai silpni, o parinktos studijos heterogeniškos tiek intervencijų pobūdžiu, tiek rezultatų vertinimu [54].

 Farmakoterapija

Atsitiktinių imčių tyrime, kuriame dalyvavo 23 pacientai, sergantys galvos ir kaklo vėžiu, buvo tiriamas citalopramo hidrobromido prevencinis poveikis didžiajai depresijai. Pacientai buvo padalyti į 2 grupes. Viena grupė gavo citalopramo tabletes, kitai buvo duodamas placebas. Abi tablečių grupės atrodė identiškai. Iš viso tabletes buvo paprašyta vartoti 12 savaičių: pirmąją savaitę – po 20 mg/d., vėliau – po 40 mg, o paskutinę savaitę – vėl po 20 mg. Šis tyrimas pradėtas tuo pat metu, kai buvo pradėtas tiriamųjų gydymas nuo vėžio. Po 12 savaičių kliniškai reikšminga depresija nustatyta 50 proc. pacientų placebo grupėje ir 17 proc. citalopramo grupėje. Nė vienas pacientas iš vartojusių citalopramą nepasižymėjo suicidiškumu, o 2 pacientams iš placebo grupės atsirado suicidinių minčių. Gyvenimo kokybė suprastėjo abiejose grupėse, tačiau vartojusių citalopramą grupėje – mažiau [55]. Kitame atsitiktinių imčių tyrime dalyvavo galvos ir kaklo vėžiu sergantys pacientai. Buvo tiriamas escitalopramo prevencinis poveikis depresijai. 148 tiriamieji 16 arba 17 savaičių vartojo escitalopramo tabletes arba placebą. Pacientų psichosocialinis vertinimas buvo atliekamas tyrimo pradžioje, vėliau 12 savaičių kas 2 savaites ir 16, 20, 24 bei 28 savaitę. Escitalopramą vartojusiųjų grupėje depresija pasireiškė statistiškai reikšmingai rečiau. Tarp pacientų, kuriems skirta radioterapija, depresija nustatyta 38,7 proc. pacientų placebo ir 13,8 proc. escitalopramo grupėje. Tarp chirurginiu būdu gydytų pacientų depresija nustatyta 11,8 proc. placebo ir tik 6,8 proc. escitalopramo grupės tiriamųjų. Geresne gyvenimo kokybe pasižymėjo vartojusieji vaistus. Suicidiškumo atvejų nebuvo nė vienoje grupėje [56].

Nors minėtose 2 studijose nurodomas teigiamas antidepresantų poveikis, yra ir tyrimų, kuriuose prieita prie kitokios nuomonės. 2015 metais atliktoje sisteminėje apžvalgoje, į kurią įtrauktos 9 studijos (iš viso tirti 861 onkologinis pacientas), buvo tirtos įvairios antidepresantų grupės: neselektyvieji monoamino reabsorbcijos inhibitoriai, selektyvieji seratonino reabsorbcijos inhibitoriai, monoamino oksidazės A inhibitoriai, neselektyvieji monoamino oksidazės inhibitoriai ir kiti naujosios kartos antidepresantai. Nenustatyta statistiškai reikšmingo skirtumo tarp antidepresantus vartojusių pacientų ir placebo grupės depresiškumo. Sisteminės analizės autoriai nurodo, kad trūksta studijų šia tema, o tyrime naudotos studijos buvo prastos kokybės, todėl praktinių nurodymų pateikti nebuvo galima [57].

 Fizinė veikla

Atsitiktinų imčių tyrime, kuriame dalyvavo 32 pacientai, buvo vertinamas skirtingų fizinių pratimų poveikis depresijai. Pacientai buvo suskirstyti į 3 grupes. Tyrimas tęsėsi 12 savaičių. Pirmoji grupė (PG) pasipriešinimo ir aerobinius pratimus atlikdavo 2 k./sav. prižiūrint specialistui. Antroji grupė (AG) gavo išspausdintą medžiagą apie pratimų naudą ir buvo paskatinti per savaitę mankštintis 150 min. Trečioji grupė (TG) negavo išspausdintos medžiagos ir buvo paskatinta judėti kaip įprasta. Depresija reikšmingai sumažėjo PG ir AG (–49,9 proc.), palyginti su TG (+6,2 proc.). 6 tyrimo savaitę pastebėtas greitesnis ir didesnis depresijos sumažėjimas AG nei PG. Nerimas sumažėjo PG ir AG grupėje, o TG nesumažėjo, tačiau šie rezultatai dėl mažo dalyvių skaičiaus nepasiekė statistiškai reikšmingo lygio. Nerimas labiausiai sumažėjo PG grupėje [58]. Kitoje studijoje tirtas aerobinių pratimų poveikis kraujo vėžiu sergantiems pacientams. Ištirta 818 pacientų. Šioje studijoje nurodoma, kad aerobiniai pratimai pagerino onkologinių pacientų gyvenimo kokybę (žemas įrodymų lygis), fizinį funkcionavimą (vidutinis įrodymų lygis), depresiją (žemas įrodymų lygis) ir nuovargį (vidutinis įrodymų lygis), tačiau nebuvo rasta pakankamai įrodymų, kurie patvirtintų aerobinių pratimų teigiamą efektą nerimui [59]. Kitoje studijoje ištirtas jogos poveikis krūties vėžiu sergančioms pacientėms. Palyginti joga užsiimančių pacienčių grupę su kontroline grupe, nustatyta, kad joga gali padėti pagerinti su sveikata susijusią gyvenimo kokybę, sumažinti nuovargį ir miego sutrikimus. Palyginti joga užsiimančių krūties vėžiu sergančių pacienčių grupę su pacientėmis, kurioms buvo skirtos psichosocialinės / edukacinės intervencijos, nustatyta, kad joga statistiškai reikšmingai sumažina depresiją, nerimą ir nuovargį [60]. Kitame tyrime vertintas fizinių pratimų, tiek aerobinių, tiek pasipriešinimo, poveikis adjuvantinę terapiją gaunančioms krūtų vėžiu sergančioms moterims. Nustatyta, kad fiziniai pratimai šiek tiek sumažina nuovargį (vidutinis įrodymų lygis) ir pagerina kognityvines funkcijas (mažas įrodymų lygis), bet nedaro arba daro labai mažą įtaką depresijai (vidutinis įrodymų lygis) [61]. Dar vienas fizinės būklės gerinimo metodas yra šokio ir judesio terapija. Deja, 2015 metais atlikta analizė neparodė šokio terapijos poveikio vėžiu sergančių pacientų depresijai, stresui, nerimui, nuovargiui, skausmui, požiūriui į kūną. Į tyrimą buvo įtrauktos 3 studijos. Vienoje jų nustatyta teigiama šokio ir judesio terapijos įtaką gyvenimo kokybei. Kitoje studijoje nustatyta, kad šokio ir judesio terapija padidina energiją ir sumažina somatinius simptomus. Tiesa, į studiją buvo įtraukti tik 3 tyrimai, todėl patikimų išvadų daryti negalime [62]. Tyrime, į kurį buvo įtraukti 56 straipsniai, buvo tirtas fizinių pratimų efektas su sveikata susijusiai gyvenimo kokybei. Į tyrimą įtrauktose studijose buvo nagrinėtos įvairios fizinės veiklos: vaikščiojimas, važiavimas dviračiu, pasipriešinimo treniruotės, jėgos treniruotės, joga, čigongas. Nustatyta, kad minėti fiziniai užsiėmimai turėjo teigiamą poveikį daugeliui su sveikata susijusios gyvenimo kokybės skalės įverčių. Fiziniai pratimai pagerino fizinį ir socialinį funkcionavimą, sumažino nuovargį. Stebėti skirtumai tarp onkologinių ligų tipų. Pastebėta, kad fiziniai pratimai sumažino nerimą krūtų vėžiu sergančioms pacientėms labiau nei sergantiesiems kitų tipų vėžiu. Pacientams, sergantiems ne krūtų vėžiu, labiau sumažėjo depresija, nuovargis, miego sutrikimai, labiau pagerėjo su sveikata susijusi gyvenimo kokybė, emocinė būklė, fizinis funkcionavimas. Pastebėta, kad vidutinio intensyvumo pratimai, palyginti su žemo intensyvumo, turi didesnį teigiamą poveikį fiziniam funkcionavimui, nerimui, nuovargiui ir miego sutrikimams. Autoriai pabrėžia, kad tyrimą reikėtų vertinti atsargiai dėl nepakankamos kai kurių įtrauktų tyrimų kokybės ir vertintų fizinių užsiėmimų heterogeniškumo [63].

 Psichosocialinės intervencijos ir edukacija

2013 metais atlikta sisteminė apžvalga. Tirtas psichosocialinių intervencijų poveikis prostatos vėžiu sergantiems vyrams. Į studiją buvo įtraukti tokie tyrimai, kurie nagrinėjo šias psichosocialines intervencijas: kognityvinę elgesio terapiją, psichoedukacinę terapiją, palaikomąją terapiją ir konsultavimą. Buvo vertinamas intervencijų poveikis gyvenimo kokybei, savarankiškumui, žinioms, nežinomybei, distresui ir depresijai. Iš viso į tyrimą įtraukta 19 studijų, kuriose dalyvavo 3 204 pacientai. Nustatyta, kad psichosocialinės intervencijos turi nedidelį trumpalaikį teigiamą poveikį vertinant fizinį ir su vėžiu susijusį gyvenimo kokybės skalės komponentą. Psichosocialinės intervencijos padidino pacientų žinias apie ligą, tačiau nenustatyta statistiškai reikšmingo poveikio savarankiškumui, nežinomybės pojūčiui, distresui, depresijai. Šiame tyrime buvo vertinama, kurios psichosocialinės intervencijos veiksmingesnės – grupinės ar individualios. Nustatyta, kad fiziniam, su sveikata susijusiam gyvenimo kokybės komponentui statistiškai reikšmingą įtaką turėjo grupinės intervencijos, bet ne individualios, o depresijai, atvirkščiai, tik individualūs užsiėmimai pagerino būklę, palyginti su pacientų, kuriems buvo skirta įprasta priežiūra, būkle. Žinioms apie ligą pagerinti turėjo teigiamą poveikį tiek individualios, tiek grupinės psichosocialinės intervencijos. Studijos autoriai nurodo, kad daugelis įrodymų buvo žemos kokybės, todėl reikia atlikti daugiau kokybiškų tyrimų [64].

2011 metais atlikta sisteminė apžvalga, kurioje vertintas įvairių intervencijų poveikis plaučių vėžiu sergantiems pacientams. Į studiją įtraukta 15 tyrimų, kurie suskirstyti į 6 intervencines grupes: slaugos intervencijos, skirtos dusulio kontrolei; slaugos programos; mitybos intervencijos; psichoterapinės, psichosocialinės ir edukacinės intervencijos; fiziniai pratimai; refleksologija. Intervencijos, skirtos dusulio kontrolei gerinti, turėjo teigiamą poveikį simptomams, pacientų veiklumui ir emociniam funkcionavimui. Struktūruotos slaugos programos sulėtino pacientų būklės blogėjimą, turėjo teigiamą efektą dėl simptomų kylančio distreso, emocinės būklės ir pasitenkinimo priežiūra. Konsultavimo ir instruktavimo intervencijų įrodymai per menki, kad būtų galima daryti patikimas išvadas. Nustatyta, kad intervencijos, skirtos asmenims, prižiūrintiems ligonius, tokios kaip telefoninės susidorojimo su neigiamomis emocijomis įgūdžių treniruotės ar edukacija / palaikymas, pagerino pacientų skausmo, depresiškumo, gyvenimo kokybės ir savarankiškumo rodiklius. Nenustatytas teigiamas fizinių pratimų ar mitybos poveikis pacientų gyvenimo kokybei. Keli nedideli tyrimai nurodė teigiamą trumpalaikį refleksologijos poveikį nerimui ir skausmui. Autoriai nurodo, kad daugelio įrodymų kokybė yra žema, todėl reikalingi tolesni tyrimai patikimesnėms išvadoms gauti [65].

Diskusija

 Mokslinėje literatūroje neradome straipsnių, kuriuose būtų nagrinėjamos savižudybės prevencijų strategijos būtent onkologinių pacientų populiacijoje. Ši tema labai aktuali, nes numatoma, kad onkologinių ligonių skaičius didės. Minčių apie savižudybę gali turėti 6–25 proc. onkologine liga sergančių žmonių. Kadangi savižudybių skaičius tarp onkologinių pacientų yra didesnis nei bendrojoje populiacijoje, taip pat skiriasi motyvai ir priežastys, nusprendėme apžvelgti įvairius aspektus, reikalingus geriau suprasti ir taikyti savižudybės prevencijos būdus onkologinių pacientų populiacijoje. Išskyrėme 3 svarbiausius aspektus: 1) rizikos veiksniai, 2) savižudybės rizikos vertinimas ir 3) intervencijos, mažinančios savižudybės riziką (1 pav.). Žinant rizikos veiksnius, galima sudaryti ir / ar parinkti tinkamus rizikos vertinimo klausimynus, o turint patikimus savižudybės rizikos vertinimo įrankius, lengviau išsiaiškinama, kokio laipsnio yra paciento savižudybės rizika ir į kurią sritį (fizinę, psichologinę ar socialinę) pirmiausia reikia nukreipti intervencijas.

SRV mokslinių tyrimų apžvalgoje suskirstėme į 2 grupes pagal tai, ar galima jiems daryti aktyvią įtaką prevencijos priemonėmis. Pirmajai SRV grupei priskyrėme veiksnius, kuriuos mažai galime paveikti. Tai – sociodemografiniai (lytis, amžius, šeiminė padėtis, religingumas, išsilavinimas, darbo turėjimas, rasė) ir klinikiniai (laikas, praėjęs nuo diagnozės nustatymo, vėžio lokalizacija ir stadija) veiksniai. Mūsų atlikta mokslinių tyrimų apžvalga parodė, kad vyriškoji lytis, vyresnis amžius, nesantuokinis statusas, nereligingumas, žemesnis išsilavinimas, darbo neturėjimas, baltoji rasė yra SRV. Iš klinikinių veiksnių svarbiausias yra laikas, praėjęs nuo diagnozės nustatymo (pirmaisiais metais po diagnozės nustatymo savižudybės rizika yra didesnė), taip pat vėžio lokalizacija (sergančiųjų kai kurių lokalizacijų vėžiu savižudybės rizika yra didesnė) bei stadija (didesnė savižudybės rizika yra tiems, kurių vėžys išplitęs). Antrajai SRV grupei priskyrėme tuos rizikos veiksnius, kuriems galima daryti didesnę įtaką nei pirmosios grupės veiksniams, pritaikius  atitinkamas prevencijos priemones. Tai – fiziniai ir psichosocialiniai veiksniai. Mūsų atlikta mokslinių tyrimų apžvalga parodė, kad fiziniai SRV yra prastas funkcionavimas ir skausmas, o pagrindiniai psichosocialiniai SRV – psichikos sutrikimai ir socialinės paramos trūkumas. Išanalizavę tyrimus, priėjome prie išvados, kad antroji SRV grupė yra labai svarbi sudarant onkologinių pacientų savižudybių prevencijos strategijas. Manome, kad būtinas tolesnis onkologinių pacientų visų rizikos veiksnių tyrinėjimas.

Kaip minėjome, onkologine liga sergantys pacientai turi specifinių rizikos veiksnių, palyginti su bendrąja populiacija, todėl jiems reikalingi ir atitinkami specifiniai savižudybės rizikos vertinimo metodai. Apžvelgę 10 metų mokslinius tyrimus, išanalizavome galimus onkologinių pacientų suicidiškumo įvertinimo metodus. Mūsų atlikta apžvalga parodė, kad nustatant vėžiu sergančių pacientų savižudybės riziką svarbu įvertinti ne tik depresijos, bet ir demoralizacijos, distreso lygį, nes vien depresijos įvertinimo nepakanka.  

Naujausi moksliniai tyrimai kaip vieną suicidinio elgesio rizikos veiksnių tyrinėja genetinę predispoziciją. Suicidinį elgesį lemiančių genetinių žymenų nustatymą matome kaip galimą ateities perspektyvą.

Manome, kad šiuo metu DART anketa leidžia plačiausiai įvertinti vėžiu sergančioų pacientų būklę. Ateityje tobulinant savižudybės vertinimo klausimyną, tikslinga būtų vertinti daugiau rizikos veiksnių. Klausimyną reikėtų suskirstyti į sektorius, panašiai, kaip skirstėme rizikos veiksnius – pagal tai, ar galima veiksnius aktyviai paveikti taikant atitinkamas priemones. Remiantis gautais rezultatais, būtų aišku, kokias intervencijas reikia taikyti pacientui. Svarbu apsvarstyti klausimyno pateikimo procedūrą, kad pacientas nesijaustų stigmatizuojamas, o būtų kuo atviresnis, neslėptų suicidinių minčių ar ketinimų. Kaip rodo tyrimai, paciento psichologinę būklę galima nustatyti ne tik pagal anketas, bet ir iš jo kūno kalbos, veido išraiškos, todėl būtų svarbu apmokyti medicinos personalą atpažinti paciento kūno kalbos ženklus, rodančius padidėjusią savižudybės riziką ir laiku taikyti intervencijas.

Mokslinėje literatūroje aprašoma nemažai aukštos kokybės tyrimų, kuriuose nagrinėjama bendrosios populiacijos savižudybės prevencijos būdai. Mokslu pagrįsti metodai savižudybės rizikai mažinti nurodomi: savižudybės įrankių prieinamumo mažinimas; mokyklose vykdomos programos; farmakologinės ir psichoterapinės priemonės. Nustatyta ir kitų galimų savižudybės prevencijos metodų, tokių kaip savižudybės rizikos vertinimas pirminėse sveikatos priežiūros įstaigose, visuomenės švietimas, žiniasklaidos rekomendacijos, medicinos personalo darbuotojų edukacija, specialistų, tiesiogiai susiduriančių su į savižudybę linkusiais asmenimis, treniravimas, internetinė ir pagalbos linijų parama, tačiau šiems metodams dar trūksta įrodymų [17]. Tyrimų, kuriuose nagrinėjama savižudybės prevencijos strategijos onkologinių pacientų populiacijoje, yra labai nedaug.

Šioje literatūros apžvalgoje aptarėme galimas intervencijas, nukreiptas į onkologinį pacientą, ir nustatėme, kad, kaip ir bendrojoje populiacijoje, psichoterapinės ir farmakoterapinės intervencijos gali pagerinti onkologinių pacientų psichologinę būklę ir sumažinti savižudybės riziką. Tačiau nė viename mūsų analizuotame tyrime nepateikta aukštos kokybės įrodymų, kaip galima reikšmingai sumažinti onkologinių pacientų SRV, todėl reikalingi tolesni tyrimai. Į klausimynus, skirtus onkologiniams pacientams skirtų intervencijų efektyvumui įvertinti, svarbu įtraukti ir savižudybės rizikos, ne tik gyvenimo kokybės ar depresijos vertinimą. Tik tada bus galima tiksliau nustatyti, kaip taikoma intervencija veikia suicidiškumą, kokios intervencijos efektyvios vėžiu sergančių pacientų savižudybių prevencijai. Mūsų atliktos intervencijų apžvalgos ribotumas yra tai, kad daugelyje mūsų aptartų intervencinių tyrimų tirtos atskirų lokalizacijų vėžiu sergančių pacientų grupės, todėl sunku atlikti išsamesnį apibendrinimą. Manome, kad universalesni rezultatai būtų gaunami, jei į vieną tyrimą būtų įtraukiami įvairių lokalizacijų vėžiu sergantys pacientai. Ateityje būtų tikslinga ištirti savižudybės įrankių prieinamumo mažinimo metodo efektyvumą tarp onkologinių pacientų, nes bendrojoje populiacijoje tai efektyvus būdas mažinti savižudybės riziką.

Išvados

Onkologinių pacientų savižudybių skaičius išlieka didelis. Nors yra metodų, galinčių pagerinti vėžiu sergančių pacientų psichosocialinę ir fizinę būklę, trūksta įrodymų, kad jie reikšmingai sumažintų savižudybės riziką. Ateityje svarbu toliau tirti onkologinių pacientų SRV, fizinės, psichosocialinės būklės gerinimo metodus ir ieškoti tarpusavio sąsajų tarp pacientų būklės gerinimo metodų ir suicidiškumo. Būtina kurti įvairiapusiškus klausimynus ir, atsižvelgus į gautus rezultatus, numatyti tikslingas prevencijos strategijas ir taip apsaugoti šią pažeidžiamą pacientų grupę, kuri ateityje gali tik didėti.

 Tyrimą finansavo Lietuvos mokslo taryba (sutarties Nr. 09.3.3.-LMT-K-712-03-0022). Tyrimas buvo įgyvendintas autoriams bendradarbiaujant su Nacionaliniu vėžio institutu.

  

Kamilė Pociūtė¹, dr. Giedrė Bulotienė²

¹ Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas

² Nacionalinis vėžio institutas

 

Žurnalas "Internistas".

Literatūros sąrašas redakcijoje