Suaugusių pacientų prikurtimas
Ieva Kubiliūtė
Įvadas
Daugelyje medicinos sričių yra susiduriama su suaugusių pacientų prikurtimu (1). Kol kas rutininė patikra dėl klausos sutrikimų suaugusiems pacientams nėra atliekama (2), o sergantys šiuo sutrikimu asmenys dažnai yra negydomi (3, 4) arba gydymas jiems neprieinamas dėl didelės jo kainos ar abejotino efektyvumo (1). 2015 metais apie 0,5 mlrd. žmonių pasaulyje (apie 6,8 proc. pasaulio populiacijos) sirgo klausos sutrikimais. Šie skaičiai yra kur kas didesni, nei buvo skelbiama anksčiau, ir tik patvirtina augančią klausos sutrikimų priežiūros ir gydymo svarbą (5).
Klausos praradimo našta
Pasaulinės ligų naštos studijų rezultatai (6–8) rodo vis augančią suaugusių pacientų klausos praradimo naštą visuomenei. 2015 metais, nustatant nugyventus metus su negalia, prikurtimas užėmė 4 vietą tarp visų sutrikimų, o 2010 metais buvo tik 11 vietoje (5). Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) klausos netekimo paplitimas su kiekvienu amžiaus dešimtmečiu padidėja per pusę (1). Senstant populiacijai, išsivysčiusiose pasaulio šalyse prikurtimo atvejų registruojama vis daugiau (1).
Suaugusių pacientų klausos sutrikimai daro įtaką bendravimui, apsunkina santykius su antrąja puse, šeimos nariais, draugais, sukelia sunkumų darbe. Negydomas prikurtimas netiesiogiai veikia sveikatą, psichosocialines, ekonomines gyvenimo sritis ir veda socialinės asmens izoliacijos link, sutrikdo gyvenimo kokybę (9–12).
Vyresni asmenys, kuriems sutrikusi klausa, dažniau yra hospitalizuojami (13), jų mirštamumo rodikliai yra didesni (14). Tokie pacientai yra silpnesni, dažniau griūva (15, 16), jiems dažniau diagnozuojama demencija (12, 17, 18) ir depresija (12, 19). Palyginti su bendrąja populiacija, depresija apytiksliai 5 kartus dažnesnė asmenims, kuriems nustatyti klausos sutrikimai (20). Nustatyta, kad tokie asmenys pasiekia žemesnį išsilavinimo lygį, dažniau yra nedarbingi, susiduria su sunkumais įsidarbindami ir uždirba mažiau (21, 22). Ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse asmenų, sergančių klausos sutrikimais, grupėje nedarbingumo rodikliai yra 2 kartus didesni, o jų gaunamos pajamos perpus mažesnės, palyginti su normalią klausą turinčiais jų bendraamžiais (5). Negana to, klausos sutrikimų turintys žmonės dažnai bando tai slėpti, nes šis sutrikimas visuomenėje yra stigmatizuojamas ir asocijuojasi su senėjimu, žemesniu intelektu (5).
Prikurtimo rūšys
Periferinis klausos praradimas dažniausiai yra skirstomas į kondukcinį (dėl išorinės ar vidurinės ausies sutrikimų) ir neurosensorinį (dėl prieangio ir sraigės nervo (n. vestibulocochlearis) pažeidimo). Klausos nervas gali būti pažeistas įvairiai, tačiau dažniausiai neurosensorinio prikurtimo priežastis yra Kortijaus organo sraigės pažeidimas. Dažniausiai neurosensorinio prikurtimo gydymo prognozė yra nepalanki. Klausos praradimas, kurį sudaro ir kondukcinis, ir neurosensorinis elementai, vadinamas mišriu klausos sutrikimu. Kondukcinis prikurtimas išsivysto dėl išorinės ar vidurinės ausies obstrukcijos ar ligos, kuri sutrikdo garso bangų perdavimą vidinei ausiai. Kondukcinio klausos praradimo priežastys gali būti įvairios: nuo sieros kamščio ar vidurinės ausies uždegimo iki vieno ar kelių klausomųjų kauliukų fiksacijos vidurinėje ausyje (dažniausiai – kilpos fiksacijos dėl otosklerozės). Dauguma kondukcinių klausos sutrikimų yra visiškai išgydomi konservatyviaisiais ar chirurginiais metodais (1, 23).
Ausies struktūros, susijusios su klausos praradimu
Periferinę klausos sistemą sudaro išorinė ausis, vidurinė ausis ir vidinė ausis (sraigė). Sraigėje yra spiralinis (Kortijaus) organas, kuriame yra plaukuotosios klausos receptoriaus neuroepitelinės ląstelės. Čia mechaninė garso energija paverčiama elektriniu signalu. Plaukuotąsias ląsteles inervuoja spiralinio mazgo neuronai, kurie susiliedami sudaro klausos nervą ir keliauja į klausos centrus galvos smegenų žievėje. Sensorinės plaukuotosios ląstelės yra jautrios įvairios kilmės pažaidoms. Pažeistos žinduolių plaukuotosios ląstelės neregeneruoja, todėl klausos pažeidimas žinduoliams ir žmonėms yra negrįžtamas. Daugeliu atvejų plaukuotųjų ląstelių žūtis lemia spiralinio mazgo degeneraciją, o tai komplikuoja klausos praradimo gydymą kochleariniais implantais, nes šis prietaisas tiesiogiai stimuliuoja spiralinio mazgo neuronus.
Sensorinis klausos praradimas yra Kortijaus organo (svarbiausios sraigės struktūros, kurioje yra plaukuotosios klausos receptorių neuroepitelinės ląstelės) ar kraujagyslinės juostelės (stria vascularis, vidinės ausies struktūros, kuri teikia Kortijaus organui maisto medžiagas, palaiko natrio ir kalio balansą endolimfoje ir užtikrina sraigės funkciją) pažeidimo padarinys. Palyginimui – jei klausos nervas yra pažeistas ties spiraliniu mazgu ar kitomis proksimalinėmis struktūromis, plaukuotųjų ląstelių funkcija yra normali (ar beveik normali), tačiau neuronų funkcija yra sutrikusi. Todėl klausos nervo neuropatijai yra būdingas didesnis kalbos suvokimo sutrikimas nei sensoriniam prikurtimui. Sensorinis klausos pažeidimas dažniausiai išsivysto dėl pažeistų sinapsių, kurios jungia plaukuotąsias ląsteles ir spiralinio mazgo neuronus. Diagnozavus klausos nervo neuropatiją, klausos aparatai yra ne tokie veiksmingi, nei esant sensoriniam prikurtimui (1, 23).
Neurosensorinio prikurtimo priežastys
Neurosensorinį prikurtimą gali sukelti bet kurios periferinės ar centrinės klausos sistemos dalies pažeidimas. Pagrindinės suaugusių pacientų klausos sutrikimų priežastys yra degeneraciniai procesai, susiję su organizmo senėjimu, genetinėmis mutacijomis, triukšmo poveikiu, ototoksinių medikamentų poveikiu ir lėtinėmis ligomis (1). Nors klausos nervo pažeidimo priežastys yra labai skirtingos, jų simptomai visais atvejai yra panašūs – pablogėjusi klausa. Neurosensorinis klausos pažeidimas gali būti lengvas, vidutinis ar sunkus, dėl šio sutrikimo pacientas gali ir visai apkursti (23).
Senatvinis prikurtimas
Senatvinis prikurtimas (presbyacusis) – tai dažniausia suaugusių pacientų prikurtimo priežastis. Senyvo amžiaus žmonėms prikurtimą sukelia ne tik amžiniai sraigės ir organizmo involiucijos procesai, bet ir endogeninių ir egzogeninių veiksnių (aplinkos triukšmo, mitybos, rūkymo, streso, ototoksinių vaistų, hipertenzijos, cukrinio diabeto, kt.) nulemta klausos nervo ląstelių degeneracija (1, 23). Senatviniam prikurtimui yra būdingas abipusis, progresuojantis, dažniausiai simetriškas prikurtimas, ypač aukšto dažnio (≥2 000 Hz) garsams (22). Kartu pasireiškia ir sutrikęs kalbos suvokimas, ypač triukšmingoje aplinkoje (1, 23).
Sensorinis presbyacusis yra suprantamas kaip senatvinis kurtumas ar senatvinis sraigės plaukuotųjų ląstelių pažeidimas, o metabolinis presbyacusis yra suprantamas kaip kraujagyslinės juostelės (stria vascularis) funkcijos sutrikimas dėl amžinių procesų, kurie iki šiol nėra išsamiai ištirti (24).
Genetinės mutacijos
Yra žinoma daugiau nei 100 genų mutacijų, kurios yra siejamos su klausos sutrikimais, tačiau nėra susijusios su kitų organų pažeidimais (nesindrominis klausos pažeidimas). Apie 30 šių genų mutacijų prikurtimu pasireiškia ar progresuoja suaugus ir yra perduodami autosominiu dominantiniu būdu (1). Negana to, aprašyta daugiau nei 500 sindromų, kurių sudedamoji dalis yra klausos sutrikimai. Paveldimasis klausos sutrikimas yra dažnesnis naujagimiams, tačiau sunku nustatyti paveldimuosius klausos sutrikimus, kurie pasireiškia suaugusiesiems – sunku atskirti ir objektyviai įvertinti paveldimųjų ir aplinkos veiksnių įtaką klausos sutrikimui. Manoma, kad paveldimieji klausos sutrikimai, pasireiškiantys suaugusiesiems, sudaro 25–55 proc. (25). Dauguma monogeninių klausos sutrikimų priežasčių yra genų, kurie atsakingi už normalų sraigės ar plaukuotųjų ląstelių funkcionavimą, mutacijos (26). Pastaruoju metu nustatomi genetiniai veiksniai, susiję su didesniu jautrumu senatviniam ir triukšmo sukeltam prikurtimui (27). Genetinių veiksnių, kurie didina ar mažina jautrumą tam tikriems klausos sutrikimams, nustatymas yra labai svarbus siekiant tobulinti klausos sutrikimų gydymą.
Triukšmo poveikis
1 iš 4 suaugusių pacientų, turinčių objektyviai nustatomų klausos sutrikimų, prikurtimo priežastis yra būtent triukšmo poveikis (28). Pavojingas klausai triukšmo lygis yra nustatomas pramonės sektoriuje, kariuomenėje ir kt. Su pavojingu triukšmo lygiu galima susidurti ir kasdienėje aplinkoje, į kurią dažnai net neatkreipiamas dėmesys. Kasdienybėje yra gausu garsių ir intensyvių garsų tokiose vietose, apie kurias nė nesusimąstome – koncertuose, kino teatre, sporto klubuose, namuose garsiai klausantis muzikos, praleidžiant laisvalaikį (motociklų, automobilių, keturračių, šaudymo sportas ir pan.).
Triukšmas pažeidžia Kortijaus organo juntamąsias ląsteles, vėliau prasideda ir neuronų degeneracija. Pokyčiai vyksta dėl metabolinių ir mechaninių receptoriaus ultrastruktūrų pažeidimo (23). Triukšmo sukeltas klausos praradimas gali būti trumpalaikis ar ilgalaikis. Tai priklauso nuo triukšmo intensyvumo ir ekspozicijos laiko. Terminas laikinas klausos slenksčio poslinkis vartojamas objektyviems klausos sutrikimams, kurie gali būti užfiksuoti audiometru iš karto po didelio intensyvumo triukšmo (pvz., po koncerto), apibūdinti. Šie pokyčiai dažniausiai regresuoja savaime per kelias dienas ar savaites. Laikini klausos slenksčio pokyčiai yra apibūdinami subjektyviai pablogėjusia klausa, pilnumo pojūčiu, spengimu ausyse ir jutimu, kad aplinkiniai garsai yra prislopinti. Ilgalaikis ar pakartotinis triukšmo poveikis gali sukelti plaukuotųjų ląstelių žūtį ir nuolatinį klausos praradimą, vadinamą nuolatiniu slenksčio sumažėjimu. Žuvus plaukuotosioms ląstelėms, palaipsniui ima degeneruoti ir spiralinio mazgo neuronai (29).
Anksčiau buvo manoma, kad laikinas slenksčių poslinkis nėra susijęs su ilgalaikiu ir nuolatiniu klausos pažeidimu. Naujausi tyrimai rodo, kad triukšmo poveikis, kuris sukelia trumpalaikius klausos sutrikimus, gali sukelti ir ilgalaikius sraigės pažeidimus. Tyrimais su gyvūnais nustatyta, kad trumpa triukšmo ekspozicija, kuri sukelia trumpalaikius klausos pažeidimus, palaipsniui sukelia nuolatinį specializuotų plaukuotųjų ląstelių sinapsių struktūrų, kurios atpalaiduoja neurotransmiterius iš plaukuotųjų ląstelių kaip atsaką į garsą, nykimą (29, 30). Nors šis mechanizmas nėra aiškus, jis suteikia tam tikrų žinių apie klausos funkciją ir saugaus triukšmo lygio rekomendacijas (31). Kol kas nežinoma, ar šių sinapsės struktūrų nykimas yra negrįžtamas, nes kai kuriuose bandymuose šios struktūros iš dalies regeneravo (32, 33).
Ototoksinių medikamentų poveikis
Įvairios cheminės medžiagos ir vaistai neigiamai veikia klausą. Pagrindiniai klinikinėje praktikoje naudojami vaistai, kurie pažeidžia plaukuotąsias ląsteles, yra aminoglikozidai ir cisplatina. Klausos sutrikimai išsivysto apie 20 proc. pacientų, vartojančių aminoglikozidinius antibakterinius preparatus (34, 35), ir net 56 proc. pacientų, sergančių cistine fibroze (36, 37) ar vartojančių aminoglikozidus pakartotinai. Suaugusiems pacientams, kurie vartojo cisplatiną, reikšmingas klausos praradimas išsivysto apie 60 proc. atvejų sergant sėklidžių (38) ir 65 proc. sergant galvos ir kaklo karcinoma (39). Organizmo jautrumas cisplatinai priklauso nuo vaisto dozės, paciento amžiaus (vaikai yra jautresni nei suaugusieji) bei būklės, susijusios su kaukolės apšvitinimu (40). Pacientai, kuriems nustatytas sunkus klausos sutrikimas dėl ototoksinių vaistų poveikio, dažniausiai yra siunčiami atlikti išsamius audiologinius tyrimus. Deja, dauguma nežymių klausos sutrikimų nėra nustatomi ir pacientams nėra suteikiamas reikalingas gydymas ir klausos sutrikimų korekcija (38).
Rūkymas, nutukimas ir lėtinės ligos
Remiantis epidemiologiniais tyrimais, nustatytas stiprus ryšys tarp prikurtimo ir rūkymo, nutukimo, cukrinio diabeto bei kitų širdies ir kraujagyslių ligų rizikos veiksnių. Pavyzdžiui, Beaverio Damo tyrime, kuriame dalyvavo 43–84 metų asmenys, nustatyta rūkymo, centrinio tipo nutukimo, blogai kontroliuojamo cukrinio diabeto sąsaja su klausos sutrikimais sulaukus vyresnio amžiaus. Manoma, kad ilgalaikiai kraujagyslių pokyčiai kartu su amžiniais organizmo pokyčiais sukelia klausos sutrikimus (41). Remiantis 1999–2004 metais atliktos Nacionalinės sveikatos ir mitybos apklausos, kurioje dalyvavo cukriniu diabetu sergantys 20–69 metų asmenys, duomenimis, nustatyta, kad mažo tankio ir didelio tankio lipoproteinų koncentracija kraujyje, taip pat būklė dėl koronarinės širdies ligos, periferinės neuropatijos, bendra sveikatos būklė koreliuoja su klausos sutrikimais. Tačiau glikemijos kontrolė, laikotarpis sergant tam tikra liga ir glikemijos kontrolei vartojami vaistai su klausos pažeidimu nekoreliavo (42). Šis klausos sutrikimų ryšis su lėtinėmis sisteminėmis ligomis rodo, kad tam tikri klausos pažeidimus skatinantys veiksniai gali būti modifikuojami (1).
Neurosensorinį klausos pažeidimą gali sukelti ir imuninės sistemos poveikis. Autoimuninis klausos pažeidimas gali būti susijęs su sisteminėmis imuninėmis ligomis, alerginėmis reakcijomis, vaskulitu arba izoliuotas idiopatinis autoimuninis vidinės ausies receptoriaus pažeidimas (23). Autoimuninis vidinės ausies pažeidimas pasireiškia greitai progresuojančiu, banguojančios eigos prikurtimu. Dažniausiai pažeidimas būna abipusis, tačiau nesimetriškas. Autoimuninis prikurtimas gali pasireikšti ir staigiu vienpusiu neurosensoriniu prikurtimu. Vidinės ausies pažeidimas gali būti susijęs su reumatoidiniu artritu, sistemine raudonąja vilklige, Cogano sindromu, sarkoidoze ar kitomis autoimuninėmis ligomis (43). Ilgalaikis gliukokortikoidų vartojimas yra pagrindinė šio tipo klausos sutrikimų gydymo priemonė.
Ūminis idiopatinis neurosensorinis prikurtimas
Staigaus idiopatinio prikurtimo paplitimas svyruoja nuo 5 iki 20 atvejų 100 tūkst. gyventojų per metus (23). Ūminis idiopatinis neurosensorinis prikurtimas apibūdinamas kaip neaiškios kilmės ūminis, dažniausiai vienpusis klausos pažeidimas, kuriam būdingas didesnis nei 30 dB (mažiausiai 3 šalia esančių audiogramoje dažnių) prikurtimas, išsivystęs greičiau kaip per 72 val. Tai yra laikoma urgentine situacija otorinolaringologijoje, nes manoma, kad ankstyvas gydymas gliukokortikosteroidais gali būti veiksmingas. Staigaus prikurtimo priežastis nėra žinoma. Manoma, kad jį gali sukelti virusinė infekcija, kraujagyslinės (mikrocirkuliacijos sutrikimas), genetinės ar autoimuninės priežastys. Idiopatinis prikurtimas diagnozuojamas atmetus pagrindines staigaus klausos praradimo priežastis – akustinę neurinomą, retus vidinės klausomosios landos navikus.
JAV otorinolaringologijos, galvos ir kaklo chirurgijos akademijos gairėse (44) pacientams, besiskundžiantiems staigiu klausos praradimu, rekomenduojama atlikti fizinį ištyrimą, kamertoninius mėginius ir audiometriją (jei įmanoma), siekiant diferencijuoti neurosensorinį ir kondukcinį prikurtimą. Anksčiau buvo skiriama skubi didelių dozių gliukokortikosteroidų ir intratimpaninė gliukokortikosteroidų terapija, tačiau trūksta placebu kontroliuojamųjų klinikinių tyrimų, kad šis gydymo metodas būtų įrodytas kaip veiksmingas ir įtrauktas į rekomendacijas. Nepaisant to, dauguma otorinolaringologų staiga prikurtusiems pacientams rekomenduoja gydymą gliukokortikosteroidais (44). Toks gydymas skiriamas ir Lietuvoje (23).
Prikurtimo prevencija
JAV atliktas epidemiologinis tyrimas (45) parodė, kad pagal amžių pakoreguotas klausos pažeidimo paplitimas mažėja. Tokios tendencijos paaiškinimas – mažėja darbo vietų pramonės srityje, kur yra didelis triukšmo lygis, plačiau naudojamos klausos apsaugos priemonės, daugiau žmonių meta rūkyti, gerėja širdies ir kraujagyslių ligų rizikos veiksnių valdymas. Senstant klausos sutrikimų paplitimas didėja, tačiau tai nėra neišvengiamas dalykas. Suaugusieji turėtų būti informuojami apie potencialiai žalingą labai didelio intensyvumo triukšmo poveikį (pvz., naudoti klausą apsaugančias priemones (triukšmą slopinančias ausines ar ausų kištukus), vengti ar riboti laiką, praleistą garsioje aplinkoje, laisvalaikiu per ausines muzikos klausytis ne per garsiai).
Nepaisant to, kad prikurtimo paplitimas tarp vyresnio amžiaus asmenų yra didelis, visuotinė rutininė klausos patikra besimptomiams asmenims kol kas nėra rekomenduojama. JAV atliktas tyrimas parodė, kad reikia papildomų tyrimų, norint išsiaiškinti tokios visuotinės patikros efektyvumą. Pripažinta, kad tokie atrankos testai kaip klausimynai, šnabždesio ar laikrodžio tiksėjimo testai, vaizdinė audiometrija (46) gali padėti identifikuoti klausos sutrikimų turinčius asmenis. Didžiausią vaidmenį įtariant klausos sutrikimus ir parenkant tolesnę sergančiųjų stebėseną turėtų atlikti pirminės ambulatorinės sveikatos priežiūros grandies gydytojai (47).
Neurosensorinio prikurtimo gydymas
Nepaisant medicininės pažangos, daugeliu atvejų atkurti klausą nėra įmanoma (48). Naujų gydymo metodų apžvalga įtraukė 22 klinikinių preparatų tyrimus, kurie buvo užregistruoti JAV Nacionaliniame klinikinių tyrimų institute (49). Dauguma siūlomų gydymo metodų yra nukreipti į ląstelių žūties mechanizmų bei oksidacinių stresorių, veikiančių vidinės ausies ląsteles, poveikio slopinimą. Kai kuriuose tyrimuose naudojamas virusinį vektorius, kuris perneša genų terapiją į vidinę ausį (50, 51). Ikiklinikiniai tyrimai su gyvūnais rodo, kad virusų vektoriaus pernešama genų terapija gali būti veiksminga gydant monogenetinį paveldimąjį klausos netekimą.
Klausos aparatai
Klausos aparatas – tai nešiojamas garsą sustiprinantis ir moduliuojantis elektroakustinis prietaisas, skirtas kompensuoti ir koreguoti klausos sutrikimą. Gydymo klausos aparatais tikslas – pagerinti ir sustiprinti net ir tylios kalbos ar muzikos garsus, užtikrinant, kad aplinkos garsai nebus nepatogiai garsūs. Klausos aparatai gali būti labai sudėtingi, brangūs, tačiau ar brangesnis yra geresnis, nėra įrodyta (52). Be to, yra daugybė kitų prietaisų, kurie yra prieinami ir padeda žmonėms, turintiems klausos negalią – tai sustiprinto garso telefonai, vaizdo technologijos (subtitrai, vaizdo konferencijos, vaizdo ar vibracijos pranešimai) (53). Klausos aparatą otorinolaringologas kiekvienam pacientui parenka individualiai, atsižvelgdamas į klausos netekimo pobūdį, laipsnį, pažeidimo etiologiją. Lietuvoje pacientams, kuriems reikalingas klausos aparatas, jis yra kompensuojamas iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų. Vaikams iki 7 metų klausos aparatai ir ausies įdėklai yra kompensuojami kas 3 metai, o suaugusiesiems – kas 5 metai (54).
Klausos sutrikimų turintys asmenys retai naudoja klausos aparatus (53). 2012 metais atliktoje apklausoje nustatyta, kad tik 14,2 proc. klausos sutrikimų turinčių suaugusiųjų nešioja klausos aparatus (55). Nepaisant šių prietaisų kainos, kiti veiksniai, tokie kaip stigmatizacija, numanomas neveiksmingumas, prietaiso išlaikymo išlaidos (maitinimo elementams, pan.), komforto trūkumas bei kosmetiniai defektai yra svarbiausios priežastys, dėl kurių tiek nedaug žmonių naudojasi klausos aparatais (53). Net ir šalyse, kuriose klausos aparatai yra kompensuojami, jų naudojimas yra mažas: Suomijoje – mažiau nei 15 proc., Danijoje –mažiau nei 50 proc. (53). Siekiant padidinti klausos aparatų naudojimo mastus, reikia išspręsti ne vieną problemą.
Keliuose tyrimuose nustatyta, kad dažniau klausos aparatus sutinka naudoti vyresni, pripažįstantys savo negalią, labai sunkiai girdintys asmenys (56, 57). Pastebėta, kad klausos aparatus linkę naudoti tie asmenys, kurie klausos reabilitacijos priemonių vartojimo nelaiko stigma, kuriuos palaiko šeima ir aplinkiniai (57). Remiantis Saunderso ir bendraautorių atlikto tyrimo rezultatais, neigiamas požiūris į klausos aparatų naudojimą dažnai pasikeičia teigiama linkme pradėjus jį naudoti (58).
Kochleariniai implantai
Asmenims, kuriems yra stiprus ar visiškas neurosensorinis kurtumas, klausos aparatai dažniausiai yra neveiksmingi, nes Kortijaus organo plaukuotosios ląstelės nefunkcionuoja ir nestimuliuoja klausos nervo. Tokiu atveju yra veiksmingi kochleariniai implantai, kurie implantuojami chirurginiu būdu. Implantacija veiksminga tuomet, kai sraigės ląstelės yra pažeistos, bet klausos laidas funkcionuoja gerai (23). Kochlearinis implantas transformuoja aplinkos garsus į elektroninį signalą, aplenkia pažeistas plaukuotąsias ląsteles ir šiuos impulsus perduoda spiraliniam mazgui bei klausos nervui. Taip iš dalies atkuriama klausa, be to, stebimas kalbos suvokimo, kalbėjimo, socialinių ir psichologinių funkcijų (59–61) bei bendros suaugusiųjų ir senyvo amžiaus asmenų gyvenimo kokybės pagerėjimas (62). Reikėtų paminėti, kad kochlearinė implantacija, esant postlingvaliniam kurtumui, turėtų būti atliekama praėjus kuo trumpesniam laikui po apkurtimo, pageidautina – ne vėliau kaip per 2 metus (23).
Palyginti kochlearinių implantų operacijos bei reabilitacijos išlaidas su kitais kurtumo gydymo ir adaptacijos būdais (kurčiųjų švietimu ir pan.), nustatyta, kad kochleariniai implantai kaina ir nauda gali su jomis varžytis (1). Lietuvoje 18 metų ir vyresniems asmenims, kuriems nustatytas abipusis postlingvinis neurosensorinis klausos pažeidimas, jei jų klausos reabilitacija klausos aparatu nėra labai veiksminga, kochlearinė implantacija yra kompensuojama Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis (63).
Apibendrinimas
Suaugusių pacientų prikurtimas yra viena pagrindinių negalios priežasčių, susijusių su sergančiųjų bendravimo, psichologinėmis problemomis, socialine izoliacija, stigmatizacija, didelėmis sveikatos priežiūros išlaidomis bei didele ekonomine našta tiek visuomenei, tiek pačiam ligoniui. Suaugusių pacientų prikurtimą gali sukelti įvairios priežastys, tačiau visų jų padarinys toks pat – pablogėjusi klausa ar visiškas kurtumas. Medikamentinis kurtumo gydymas dažnai būna neveiksmingas ar mažai veiksmingas, tačiau yra technologijų, kurios padeda koreguoti klausos sutrikimus. Deja, ne visų pacientų požiūris į klausą gerinančius aparatus yra teigiamas. Šiandien stengiamasi atrasti naujus gydymo metodus ir vaistus, kurie galėtų padėti išvengti klausos praradimo ar jį koreguoti.
Leidinys "Internistas" Nr. 2 2018 m.
Literatūra
1. Cunningham LL, Tucci DL. Hearing Loss in Adults. Ropper AH, editor. N Engl J Med. 2017 Dec 21;377(25):2465–73. Prieiga internetu (2018 - 02 - 01): http://www.nejm.org/doi/10.1056/NEJMra1616601.
2. Chou R, Dana T, Bougatsos C, et al. Screening Adults Aged 50 Years or Older for Hearing Loss: A Review of the Evidence for the U.S. Preventive Services Task Force. Ann Intern Med. 2011 Mar 1;154(5):347. Prieiga internetu (2018 - 02 - 02): http://annals.org/article.aspx?doi=10.7326/0003-4819-154-5-201103010-00009.
3. Chia E-M, Wang JJ, Rochtchina E, et al. Hearing Impairment and Health-Related Quality of Life: The Blue Mountains Hearing Study. Ear Hear. 2007 Apr;28(2):187–95. Prieiga internetu (2018 - 02 - 02): http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/17496670
4. Hartley D, Rochtchina E, Newall P, et al. Use of Hearing Aids and Assistive Listening Devices in an Older Australian Population. J Am Acad Audiol. 2010 Nov 1;21(10):642–53. Prieiga internetu (2018 - 02 - 02): http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/21376005.
5. Wilson BS, Tucci DL, Merson MH, et al. Global hearing health care: new findings and perspectives. Lancet. 2017 Dec 2;390(10111):2503–15. Prieiga internetu (2018 - 02 - 01): https://www.sciencedirect.com/science/article/pii/S0140673617310735?via%3Dihub.
6. Global Burden of Disease Study 2013 Collaborators GB of DS 2013. Global, regional, and national incidence, prevalence, and years lived with disability for 301 acute and chronic diseases and injuries in 188 countries, 1990-2013: a systematic analysis for the Global Burden of Disease Study 2013. Lancet (London, England). 2015 Aug 22;386(9995):743–800. Prieiga internetu (2018 - 02 - 02): http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/26063472.
7. GBD 2015 Disease and Injury Incidence and Prevalence Collaborators G 2015 D and II and P. Global, regional, and national incidence, prevalence, and years lived with disability for 310 diseases and injuries, 1990-2015: a systematic analysis for the Global Burden of Disease Study 2015. Lancet (London, England). 2016;388(10053):1545–602. Prieiga internetu (2018 - 02 - 02): http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/27733282.
8. Vos T, Flaxman AD, Naghavi M, et al. Years lived with disability (YLDs) for 1160 sequelae of 289 diseases and injuries 1990–2010: a systematic analysis for the Global Burden of Disease Study 2010. Lancet. 2012 Dec 15;380(9859):2163–96. Prieiga internetu (2018 - 02 - 02): https://www.sciencedirect.com/science/article/pii/S0140673612617292?via%3Dihub
9. Bainbridge KE, Wallhagen MI. Hearing Loss in an Aging American Population: Extent, Impact, and Management. Annu Rev Public Health. 2014 Mar 18;35(1):139–52. Prieiga internetu (2018 - 02 - 02): http://www.annualreviews.org/doi/10.1146/annurev-publhealth-032013-182510.
10. Kamil RJ, Lin FR. The Effects of Hearing Impairment in Older Adults on Communication Partners: A Systematic Review. J Am Acad Audiol. 2015 Feb 1;26(2):155–82. Prieiga internetu (2018 - 02 - 02): http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/25690776.
11. Mick P, Kawachi I, Lin FR. The Association between Hearing Loss and Social Isolation in Older Adults. Otolaryngol Neck Surg. 2014 Mar 2;150(3):378–84. Prieiga internetu (2018 - 02 - 02): http://journals.sagepub.com/doi/10.1177/0194599813518021.
12. Rutherford BR, Brewster K, Golub JS, et al. Sensation and Psychiatry: Linking Age-Related Hearing Loss to Late-Life Depression and Cognitive Decline. Am J Psychiatry. 2017 Dec 5;appi.ajp.2017.1. Prieiga internetu (2018 - 02 - 01): http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/29202654.
13. Genther DJ, Frick KD, Chen D, et al. Association of hearing loss with hospitalization and burden of disease in older adults. JAMA. 2013 Jun 12;309(22):2322–4. Prieiga internetu (2018 - 02 - 02): http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/23757078.
14. Contrera KJ, Betz J, Genther DJ, et al. Association of Hearing Impairment and Mortality in the National Health and Nutrition Examination Survey. JAMA Otolaryngol Head Neck Surg. 2015 Oct (cited 2018 Feb 2);141(10):944–6. Prieiga internetu (2018 - 02 - 02): http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/26401904.
15. Lin FR, Ferrucci L. Hearing loss and falls among older adults in the United States. Arch Intern Med. 2012 Feb 27;172(4):369–71. Prieiga internetu (2018 - 02 - 02): http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/22371929.
16. Viljanen A, Kaprio J, Pyykkö I, et al. Hearing as a predictor of falls and postural balance in older female twins. J Gerontol A Biol Sci Med Sci. 2009 Feb;64(2):312–7. Prieiga internetu (2018 - 02 - 02): http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/19182227
17. Lin FR, Metter EJ, O’Brien RJ,et al. Hearing loss and incident dementia. Arch Neurol. 2011 Feb;68(2):214–20. Prieiga internetu (2018 - 02 - 02): http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/21320988.
18. Lin FR, Yaffe K, Xia J, et al. Hearing loss and cognitive decline in older adults. JAMA Intern Med. 2013 Feb 25;173(4):293–9. Prieiga internetu (2018 - 02 - 02): http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/23337978.
19. Li C-M, Zhang X, Hoffman HJ, et al. Hearing impairment associated with depression in US adults, National Health and Nutrition Examination Survey 2005-2010. JAMA Otolaryngol Head Neck Surg. 2014 Apr;140(4):293–302. Prieiga internetu (2018 - 02 - 02): http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/24604103.
20. Ambert-Dahan E, Laouénan C, Lebredonchel M, et al. Evaluation of the impact of hearing loss in adults: Validation of a quality of life questionnaire. Eur Ann Otorhinolaryngol Head Neck Dis. 2017 Dec 21; Prieiga internetu (2018 - 02 - 01): https://www.sciencedirect.com/science/article/pii/S1879729617301539?via%3Dihub
21. Starr A, Rance G. Auditory neuropathy. Handb Clin Neurol. 2015 Jan 1;129:495–508. Prieiga internetu (2018 - 02 - 02): https://www.sciencedirect.com/science/article/pii/B9780444626301000287?via%3Dihub.
22. Allen PD, Eddins DA. Presbycusis phenotypes form a heterogeneous continuum when ordered by degree and configuration of hearing loss. Hear Res. 2010 Jun 1;264(1–2):10–20. Prieiga internetu (2018 - 02 - 02): http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/20144701.
23. Lesinskas E. Ausų, nosies ir gerklės ligos. Vilnius: Vilniaus universitetas; 2014. 10-12; 153-175 p. .
24. Dubno JR, Eckert MA, Lee F-S,. Classifying human audiometric phenotypes of age-related hearing loss from animal models. J Assoc Res Otolaryngol. 2013 Oct;14(5):687–701. Prieiga internetu (2018 - 02 - 02): http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/23740184.
25. Christensen K, Frederiksen H, Hoffman HJ. Genetic and Environmental Influences on Self-Reported Reduced Hearing in the Old and Oldest Old. J Am Geriatr Soc. 2001 Nov 1;49(11):1512–7. Prieiga internetu (2018 - 02 - 02): http://doi.wiley.com/10.1046/j.1532-5415.2001.4911245.x
26. Richardson GP, de Monvel JB, Petit C. How the Genetics of Deafness Illuminates Auditory Physiology. Annu Rev Physiol. 2011 Mar 17;73(1):311–34. Prieiga internetu (2018 - 02 - 02): http://www.annualreviews.org/doi/10.1146/annurev-physiol-012110-142228
27. Friedman RA, Van Laer L, Huentelman MJ, et al. GRM7 variants confer susceptibility to age-related hearing impairment. Hum Mol Genet. 2009 Feb 15;18(4):785–96. Prieiga internetu (2018 - 02 - 02): http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/19047183
28. Carroll YI, Eichwald J, Scinicariello F, et al. Vital Signs: Noise-Induced Hearing Loss Among Adults — United States 2011–2012. MMWR Morb Mortal Wkly Rep. 2017 Feb 10;66(5):139–44. Prieiga internetu (2018 - 02 - 04): http://www.cdc.gov/mmwr/volumes/66/wr/mm6605e3.htm
29. Kujawa SG, Liberman MC. Acceleration of Age-Related Hearing Loss by Early Noise Exposure: Evidence of a Misspent Youth. J Neurosci. 2006;26(7):2115. Prieiga internetu (2018 - 02 - 02): https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC1855187/
30. Kujawa SG, Liberman MC. Adding insult to injury: cochlear nerve degeneration after temporary noise-induced hearing loss. J Neurosci. 2009 Nov 11;29(45):14077–85. Prieiga internetu (2018 - 02 - 02): http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/19906956
31. Liberman MC, Kujawa SG. Cochlear synaptopathy in acquired sensorineural hearing loss: Manifestations and mechanisms. Hear Res. 2017 Jun 1;349:138–47. Prieiga internetu (2018 - 02 - 02): https://www.sciencedirect.com/science/article/pii/S0378595516302507?via%3Dihub
32. Liu L, Wang H, Shi L, et al. Silent damage of noise on cochlear afferent innervation in guinea pigs and the impact on temporal processing. PLoS One. 2012;7(11):e49550. Prieiga internetu (2018 - 02 - 02): http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/23185359
33. Shi L, Chang Y, Li X, et al. Coding Deficits in Noise-Induced Hidden Hearing Loss May Stem from Incomplete Repair of Ribbon Synapses in the Cochlea. Front Neurosci. 2016 May 25;10:231. Prieiga internetu (2018 - 02 - 02): http://journal.frontiersin.org/Article/10.3389/fnins.2016.00231/abstract
34. Forge A, Schacht J. Aminoglycoside Antibiotics. Audiol Neuro-Otology. 2000;5(1):3–22. Prieiga internetu (2018 - 02 - 02): http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/10686428
35. Duggal P, Sarkar M. Audiologic monitoring of multi-drug resistant tuberculosis patients on aminoglycoside treatment with long term follow-up. BMC Ear Nose Throat Disord. 2007 Nov 12;7:5. Prieiga internetu (2018 - 02 - 02): http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/17997841
36. Garinis AC, Cross CP, Srikanth P, et al. The cumulative effects of intravenous antibiotic treatments on hearing in patients with cystic fibrosis. J Cyst Fibros. 2017 May 1;16(3):401–9. Prieiga internetu (2018 - 02 - 02): https://www.sciencedirect.com/science/article/pii/S1569199317300139?via%3Dihub
37. Al-Malky G, Dawson SJ, Sirimanna T, et al. High-frequency audiometry reveals high prevalence of aminoglycoside ototoxicity in children with cystic fibrosis. J Cyst Fibros. 2015 Mar 1;14(2):248–54. Prieiga internetu (2018 - 02 - 02): https://www.sciencedirect.com/science/article/pii/S1569199314001702?via%3Dihub
38. Frisina RD, Wheeler HE, Fossa SD, et al. Comprehensive Audiometric Analysis of Hearing Impairment and Tinnitus After Cisplatin-Based Chemotherapy in Survivors of Adult-Onset Cancer. J Clin Oncol. 2016 Aug 10;34(23):2712–20. Prieiga internetu (2018 - 02 - 02): http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/27354478
39. Theunissen EAR, Zuur CL, Bosma SCJ, et al. Long-term hearing loss after chemoradiation in patients with head and neck cancer. Laryngoscope. 2014 Dec;124(12):2720–5. Prieiga internetu (2018 - 02 - 04): http://doi.wiley.com/10.1002/lary.24802
40. Lambert EM, Gunn GB, Gidley PW. Effects of radiation on the temporal bone in patients with head and neck cancer. Eisele DW, editor. Head Neck. 2016 Sep 1;38(9):1428–35. Prieiga internetu (2018 - 02 - 02): http://doi.wiley.com/10.1002/hed.24267
41. Cruickshanks KJ, Nondahl DM, Dalton DS, et al. Smoking, central adiposity, and poor glycemic control increase risk of hearing impairment. J Am Geriatr Soc. 2015 May;63(5):918–24. Prieiga internetu (2018 - 02 - 02): http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/25953199
42. Bainbridge KE, Hoffman HJ, Cowie CC. Risk factors for hearing impairment among U.S. adults with diabetes: National Health and Nutrition Examination Survey 1999-2004. Diabetes Care. 2011 Jul;34(7):1540–5. Prieiga internetu (2018 - 02 - 02): http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/21593298
43. Mijovic T, Zeitouni A, Colmegna I. Autoimmune sensorineural hearing loss: the otology-rheumatology interface. Rheumatology. 2013 May 1;52(5):780–9. Prieiga internetu (2018 - 02 - 03): https://academic.oup.com/rheumatology/article-lookup/doi/10.1093/rheumatology/ket009
44. Stachler RJ, Chandrasekhar SS, Archer SM, et al. Clinical Practice Guideline. Otolaryngol Neck Surg. 2012 Mar 1;146(3_suppl):S1–35. Prieiga internetu (2018 - 02 - 02): http://journals.sagepub.com/doi/10.1177/0194599812436449
45. Hoffman HJ, Dobie RA, Losonczy KG, et al. Declining Prevalence of Hearing Loss in US Adults Aged 20 to 69 Years. JAMA Otolaryngol Neck Surg. 2017 Mar 1;143(3):274. Prieiga internetu (2018 - 02 - 03): http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/27978564
46. Pacala JT, Yueh B. Hearing Deficits in the Older Patient. JAMA. 2012 Mar 21;307(11):1185. Prieiga internetu (2018 - 02 - 03): http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/22436959
47. Bogardus, Jr ST, Yueh B, Shekelle PG. Screening and Management of Adult Hearing Loss in Primary Care. JAMA. 2003 Apr 16;289(15):1986. Prieiga internetu (2018 - 02 - 03): http://jama.jamanetwork.com/article.aspx?doi=10.1001/jama.289.15.1986
48. Rubel EW, Furrer SA, Stone JS. A brief history of hair cell regeneration research and speculations on the future. Hear Res. 2013 Mar;297:42–51. Prieiga internetu (2018 - 02 - 03): http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/23321648
49. Crowson MG, Hertzano R, Tucci DL. Emerging Therapies for Sensorineural Hearing Loss. Otol Neurotol. 2017 Jul;38(6):792–803. Prieiga internetu (2018 - 02 - 03): http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/28383465
50. Fukui H, Raphael Y. Gene therapy for the inner ear. Hear Res. 2013 Mar;297:99–105. Prieiga internetu (2018 - 02 - 03): http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/23265411
51. Staecker H, Rodgers B. Developments in delivery of medications for inner ear disease. Expert Opin Drug Deliv. 2013 May 6;10(5):639–50. Prieiga internetu (2018 - 02 - 03): http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/23560526
52. Cox RM, Johnson JA, Xu J. Impact of advanced hearing aid technology on speech understanding for older listeners with mild to moderate, adult-onset, sensorineural hearing loss. Gerontology. 2014;60(6):557–68. Prieiga internetu (2018 - 02 - 03): http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/25139516
53. National Academies of Sciences E, Blazer DG, Domnitz SB, Liverman CT. Hearing health care for adults : priorities for improving access. 308 p.
54. Valstybinė ligonių kasa - Klausos aparatai - Klausos aparatų kompensavimo tvarka. Prieiga internetu (2018 - 02 - 03): http://www.vlk.lt/veikla/veiklos-sritys/klausos-aparatai
55. Chien W, Lin FR. Prevalence of hearing aid use among older adults in the United States. Arch Intern Med. 2012 Feb 13;172(3):292–3. Prieiga internetu (2018 - 02 - 03): http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/22332170
56. Knudsen LV, Oberg M, Nielsen C, et al. Factors influencing help seeking, hearing aid uptake, hearing aid use and satisfaction with hearing aids: a review of the literature. Trends Amplif. 2010 Sep;14(3):127–54. Prieiga internetu (2018 - 02 - 04): http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/21109549
57. Meyer C, Hickson L. What factors influence help-seeking for hearing impairment and hearing aid adoption in older adults? Int J Audiol. 2012 Feb 18;51(2):66–74. Prieiga internetu (2018 - 02 - 04): http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/22256793
58. Saunders GH, Frederick MT, Silverman SC, et al. Health behavior theories as predictors of hearing-aid uptake and outcomes. Int J Audiol. 2016 Jul 8;55(sup3):S59–68. Prieiga internetu (2018 - 02 - 04): http://www.tandfonline.com/doi/full/10.3109/14992027.2016.1144240
59. Wyatt JR, Niparko JK, Rothman ML, et al. Cost effectiveness of the multichannel cochlear implant. Am J Otol. 1995 Jan;16(1):52–62. Prieiga internetu (2018 - 02 - 04): http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/8579178
60. Saunders JE, Francis HW, Skarzynski PH. Measuring Success. Otol Neurotol. 2016 Feb;37(2):e135–40. Prieiga internetu (2018 - 02 - 04): http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/26756147
61. Wilson BS, Dorman MF. Cochlear implants: a remarkable past and a brilliant future. Hear Res. 2008 Aug;242(1–2):3–21. Prieiga internetu (2018 - 02 - 04): http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/18616994
62. Tang L, Thompson CB, Clark JH, Ceh KM, Yeagle JD, Francis HW. Rehabilitation and Psychosocial Determinants of Cochlear Implant Outcomes in Older Adults. Ear Hear. 2017;38(6):663–71. Prieiga internetu (2018 - 02 - 04): http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/28542018
63. Prieiga internetu (2018 - 02 - 04): https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.D642E05B0A8D/sIrfrDqpiF
