Šeiminė adenominė polipozė
Įvadas
Šeiminė adenominė polipozė (ŠAP) – autosominiu dominantiniu būdu paveldimas sutrikimas, pasireiškiantis ankstyvu nuo kelių šimtų iki tūkstančių polipų išsivystymu storojoje žarnoje. Negydant šios patologijos, visiems pacientams, sulaukusiems 35–40 metų, išsivysto storosios žarnos vėžys, padidėja rizika sirgti kitais piktybiniais navikais (1).
Sindromai, kuriems būdinga APC geno mutacija, yra ŠAP, Gardnerio sindromas, rečiau Turcoto sindromas ir lengva adenominė polipozė. Gardnerio sindromui būdinga tipiška storosios žarnos polipozė kartu su osteomomis, dantų pakitimais ir minkštųjų audinių navikais. Turcoto sindromui būdinga storosios žarnos polipozė, tipiška ŠAP kartu su centrinės nervų sistemos navikais (meduloblastoma). Sergant lengva adenomine polipoze, polipų storojoje žarnoje būna mažiau (vidutinis polipų skaičius – apie 30–35), palyginti su klasikine ŠAP. Polipai taip pat linkę supiktybėti sulaukus vyresnio amžiaus (vidutinis amžius – apie 36 metus). Jie dažniausiai apima proksimalinę storosios žarnos dalį (2).
Apibendrinant polipozės sindromų spektrą, galima teigti, kad pacientai, turintys daugybinių adenominių polipų, dažniausiai serga ŠAP (arba vienu iš jos variantų), lengva adenomine polipoze arba MYH asocijuota polipoze (MAP). Įtarus polipozės sindromą, pacientui atliekamas genetinis tyrimas. Nenustačius APC geno mutacijos, tikslinga atlikti MYH genų tyrimą dėl galimos MAP, nes iki 20 proc. pacientų, kuriems nėra APC geno mutacijos, būdingos bialelines MYH geno mutacijos. Dažnai MAP išsivysto vyresniems nei 45 metų pacientams, kuriems būdinga ir kolorektalinio vėžio simptomatika. Dvylikapirštės žarnos polipų galima rasti penktadaliui pacientų. Sergant šiuo sindromu, nėra padidėjusios kitų tipų vėžio formų rizikos (3).
Patofiziologija
APC genas yra navikų slopinimo genas 5 chromosomoje. Jis buvo atrastas 1991 metais. Normalus APCgeno produktas – APC baltymas – apsaugo žarnyną nuo perteklinio polipų formavimosi ir vėžio; įvykus šio geno klaidai (paveldimoji mutacija), žarnynas netenka apsaugos, todėl labai padidėja vėžio išsivystymo rizika. Apie 30 proc. atvejų APC geno mutacija įvyksta savaime (tėvai būna sveiki). Praradus APC apsaugos funkciją nuo apoptozės, b kateninui leidžiama kauptis ląstelėse, stimuliuoti ląstelių augimą ir toliau vystytis adenomoms. Tai sukelia skirtingų genų raiškos pakitimus, paveikiant ląstelių proliferaciją, diferenciaciją, migraciją ir apoptozę. Galiausiai pacientams, sergantiems ŠAP, įvyksta pakankamas skaičius genetinių įvykių, dėl kurių adenominiai polipai gali tapti piktybiniais. Inaktyvinimas ir mutacija yra pirmasis kolorektalinio vėžio vystymosi etapas sergant ŠAP (1, 4).
Atlikus retrospektyvųjį tyrimą, kuriame dalyvavo 492 pacientai, sergantys polipoze, nustatyta, kad pacientams, kuriems būdinga mutacija APC 0–178 arba APC 312–412, polipozė išsivysto vėliau, gyvenimo trukmė būna ilgesnė, palyginti su pacientais, kuriems būdingos APC 1249–1549 mutacijos (gyvenimo trukmė trumpesnė, būdinga ankstesnė polipozių raiška).
Apie 1 proc. visų storosios žarnos vėžio atvejų yra dėl ŠAP. Ja gali sirgti apytiksliai 1 iš 8 tūkst. gyventojų. Per metus Lietuvoje gimsta 4–5 žmonės, kuriems yra ŠAP. Sergamumo dažnis pastovus visame pasaulyje. ŠAP paplitusi tarp visų rasių. Tiek vyrai, tiek moterys šia liga serga panašiai. Vidutinis polipozės pasireiškimo amžius sergant ŠAP yra 16 metų, o vidutinis amžius, kai išsivysto kolorektalinis vėžys, yra 39 metai. Vidutinis pacientų amžius, kuriems išsivysto lengvos adenominės polipozės polipai, yra 36 metai, o vidutinis vėžio pradžios amžius – 54 metai. Šios kategorijos pacientams būdingas mažesnis polipų skaičius (apie 30 polipų), palyginti su tais, kuriems nustatyta klasikinė ŠAP forma.
Prognozė
Asmenų, kuriems dėl ŠAP nėra skiriamas gydymas, vidutinė gyvenimo trukmė yra 42 metai. Šiems asmenims pailgėja gyvenimo trukmė atlikus kolektomiją. Viršutinio virškinimo trakto vėžys ir desmoidiniai navikai (kietieji jungiamojo audinio navikai) yra dažniausia mirties priežastis po atliktos kolektomijos. Todėl programiniai tyrimai būtini po atliktos kolektomijos. Kolektomija padeda išvengti tik storosios žarnos vėžio. Tikimybė susirgti bet kokio tipo vėžiu, neskaitant kolorektalinio, yra 11 proc. 50 metų ir 52 proc. 75 metų pacientams. Nespecifiniai simptomai, leidžiantys įtarti ŠAP, yra nepaaiškinamas kraujavimas iš tiesiosios žarnos (hematochezija), viduriavimas, pilvo skausmas.
Tęsinys leidinije "Internistas" Nr.1, 2019m.
