Pseudodemencija ir ne tik: kodėl verta apie tai žinoti?
Parengė gyd. Aldona Šileikaitė
Įvadas
Nė vienam iš mūsų nekyla abejonių, kad žmonija senėja. Tam įtakos turi šiuolaikinė medicinos mokslo pažanga, įgalinanti pailginti gyvenimą, emigracija, gimstamumo mažėjimas ir kiti demografiniai veiksniai. Net nebūtina ieškoti statistinių skaičiavimų, iškalbingų grafikų, bylojančių apie tai, ką regime kasdienybėje – dažniausiai gydytojo kabineto duris praveria garbaus amžiaus pacientai, dažnai lydimi vaikų ar anūkų. Pastarieji jautriai ima pasakoti, kad brangus žmogus vis blogiau atsimena, kas vyko šiandien ar vakar, tačiau noriai, detaliai pasakoja apie vaikystės, jaunystės dienas. Atrodytų, gera kartu prisiminti, pasijuokti, tačiau neramu kasdienybėje, nes kartais senolis pasimeta aplinkoje, išeina ir pasiklysta. O ką jau kalbėti apie toli pažengusią ligos stadiją, kai nebelieka savarankiškumo, aukštesnių interesų ir reikia slaugyti, nuolat būti šalia.
Taigi demencija yra liga, kai prarandamos kognityvinės funkcijos. Diagnostika paremta ne tik klinikiniu įvertinimu, bet ir diagnostinėmis skalėmis. Kartais pasitaiko atvejų, kai dėl vyraujančių nuotaikos sutrikimų sunku objektyviai įvertinti pažintinių funkcijų sutrikimus. Tiek sunkios depresijos epizodui, tiek demencijai būdinga sutrikusi atmintis, lėtesnis darbo tempas, apatija. Taigi čia erdvę randa pseudodemencijos terminas, kuris bus aptartas normalaus senėjimo, lengvo kognityvinio sutrikimo (LKS) ir demencijos kontekste.
Pseudodemencija
Pseudodemencijos terminas literatūroje pasirodė 1961 metais, aprašant kognityvinių sutrikimų atvejus, simptomiškai labai panašius į demenciją. Diagnozei būtini du kriterijai: demencijos komponentas, t. y. įvairių kognityvinių funkcijų sutrikimai, ir pseudokomponentas, t. y., nėra neurodegeneracinių demencijos požymių.
Pseudodemencija yra aprašomasis terminas. Tai ypač svarbu vyresnio amžiaus žmonių depresijos atveju, kai būtina teisingai identifikuoti demencijos arba depresijos sindromus. Praktikoje tai padaryti ypač svarbu, nes:
● vyresnio amžiaus žmonių kognityviniai pokyčiai maskuoja ribą tarp normalaus senėjimo ir ankstyvųjų pseudodemencijos požymių;
● depresiją dažnai lydi kognityvinis pablogėjimas, kuris gali būti pakankamai sunkus;
● kai kurių neurologinių ligų simptomai persidengia depresija;
● demencija gali pasireikšti su depresija.
Iš kognityvinių funkcijų labiausiai nukenčia atmintis. Tai susiję su lėtesne reakcija, menkesniu gebėjimu talpinti naują informaciją, informacija nėra taip „giliai“ užkoduojama, kaip sveiko individo atveju. Be to, sumažėja darbingumas, suprastėja kalbos atpažinimas, atliekant testus blogiau atliekamos skaitymo, rašymo užduotys (1).
Pseudodemencija yra grįžtama būsena, kuri praeina, kai tik pagydoma pirminė ligos priežastis, dažniausiai didžiosios depresijos epizodas, bipolinis sutrikimas, šizofrenija ar Ganserio sindromas. Pagrindiniai pseudodemencijos ir demencijos skirtumai: aiški ligos pradžia, greitas pablogėjimas, santykinai geras dėmesys ir koncentracija, minimalios paciento pastangos susitvarkant su simptomais.
Literatūroje esama diskusijų, ar tikrai simptomai yra pilnai grįžtami, ar pseudodemencija nėra rizikos veiksnys demencijai išsivystyti sulaukus vyresnio amžiaus. Esama įrodymų, kad depresija yra prodrominė Alzheimerio ligos ir kraujagyslinės demencijos stadija (2).
Normalus senėjimas
Normalus senėjimas yra susijęs su struktūriniais ir neurofiziologiniais smegenų pokyčiais ir kognityvinių funkcijų blogėjimu. Dėl amžinių pokyčių irsta smegenų žievės audinys, daugiausia kaktinėje žievėje ir pagumburyje. Taip pat amžius yra susijęs su kaktinės, pakaušinės, smilkininės ir momeninės sričių bei smegenėlių baltosios medžiagos irimu. Pastebėta, kad sergantys lengvu kognityviniu sutrikimu pacientai per laiką praranda daugiau smegenų audinio kaktinėje pilkojoje medžiagoje, kaktinėse ir momeninėse skiltyse (3).
Be to, senėjimo procesui svarbu nenuneigiama gyvenimo sąlygų, fizinio aktyvumo ir genetikos įtaka. Rasta, kad paveldimumas lemia maždaug 25 proc. gyvenimo trukmės. Ištirti ir aprašyti tiek pavieniai genai, tiek jų deriniai, kurie daugiausia lokalizuoti 3 chromosomoje. Daugiausiai tyrinėjami APOE ir FOXO3A genai ir jų variantai (4). Biologiniu lygmeniu genai su aplinkos sąlygomis lemia oksidacinį stresą, telomerų trumpėjimą, uždegiminius procesus ir kitus mechanizmus, kurie lemia ląstelės pažeidimą ir mirtį. Daug dėmesio skiriama mitochondrijoms, atsakingoms už energetinį balansą. Aplinkos ir genetinių veiksnių sąveika pateikta 1 pav. (5).
Lengvas kognityvinis sutrikimas
LKS yra tarpinė stadija tarp normalaus senėjimo ir demencijos. Šis sutrikimas diagnozuojamas žmonėms, kurių kasdienis funkcionavimas yra nesutrikęs, tačiau būdinga skundai pablogėjusia atmintimi, darbo sparta. Diagnostikai dažniausiai naudojami Europos Alzheimerio ligos konsorciumo kriterijai:
● skundai kognityvinių funkcijų sutrikimu, kuriuos išsako pacientas ar artimieji;
● pacientas ar artimieji nurodo, kad kognityvinės funkcijos blogėja pastaruosius metus laiko;
● kognityviniai sutrikimai patvirtinami atlikus klinikinį tyrimą;
● sutrikimai neturi įtakos kasdienei veiklai, tačiau gali būti sunkumų atliekant sudėtingesnes kasdienes užduotis;
● nėra demencijos.
Išskiriamas amnezinis ir neamnezinis LKS tipai. Amnezinis tipas, kuriame vyrauja atminties sutrikimai, turi didžiausią tikimybę progresuoti į Alzheimerio ligą (6). Normalaus senėjimo ir patologinių pakitimų skalės parodytos 2 pav.
Demencija
Pagal Pasaulinę sveikatos organizaciją (PSO), pasaulio mastu 47,5 mln. žmonių serga demencija ir kiekvienais metais registruojama 7,7 mln. naujų atvejų. Dažniausia demencijos priežastis – Alzheimerio liga, sudaranti 60–70 proc. visų atvejų (11).
Demencija įprastai yra vyresnio amžiaus žmonių liga, tačiau tam tikrais atvejais ja suserga ir jaunesnio amžiaus žmonės. Tai vadinama ankstyvojo amžiaus demencija ir diagnozuojama, kai simptomai pasireiškia jaunesniems nei 65 metų asmenims. Paplitimas – 42,4–54 iš 100 tūkst. demencijos atvejų. Būdinga, kad, skirtingai nuo kitų demencijų, visų pirma sutrinka kognityvinė funkcija, o ne atmintis. Be to, kartais pirmieji simptomai ignoruojami ir palaikomi streso ar nuovargio požymiais (7).
Demencija yra klinikinis sindromas, apibūdinamas įgytų kognityvinių funkcijų praradimu, kai nepaveikiama sąmonė. Diagnostiniai kriterijai pagal DSM-V:
● pastebimas kognityvinių funkcijų pablogėjimas, palyginti su ankstesniu lygmeniu vienoje ar daugiau sričių (dėmesio, vykdomųjų funkcijų, mokymosi ir atminties, kalbos, pažinimo);
● kognityvinis deficitas pasireiškia vykdant kasdienę veiklą;
● simptomai nėra išskirtinai delyro struktūroje pasireiškiantys;
● kognityvinis deficitas nėra paaiškinamas kitu psichikos sutrikimu (8).
PSO faktai apie demenciją
Demencija yra pasauliniu lygmeniu svarbi problema. PSO išskiria šiuos svarbiausius faktus:
● tai nėra natūralaus senėjimo dalis;
● sergančiųjų demencija skaičius 2015 metais pasaulio mastu siekė 47,5 mln. Iš jų 58 proc. gyveno žemų ir vidutinių pajamų šalyse. Numatoma, kad iki 2050 metų paplitimas padidės iki 71 proc.;
● kasmet nustatoma 7,7 mln. naujų demencijos atvejų ir tai reiškia vieną naują atvejį kas 4 sek.;
● demencijos gydymas bus rimtas iššūkis sveikatos apsaugos sistemoms dėl kainos ir naujų ligos atvejų. Paskaičiuota kaina – 604 mlrd. JAV dolerių metams dabartyje ir didėjantis skaičius ateityje;
● sergančiųjų demencija globėjai patiria fizinį, emocinį ir ekonominį spaudimą. Globėjams taip pat reikalinga įvairiapusė parama ir pagalba;
● pagrindiniai demencijos priežiūros principai: ankstyva diagnostika, fizinės sveikatos, aktyvumo ir gerovės optimizavimas; elgesio ir psichologinių simptomų aptikimas ir gydymas; globėjų aprūpinimas informacija ir ilgalaikė parama;
● sergantiesiems demencija dažnai neleidžiama turėti pagrindinių laisvių ir teisių, prieinamų kitiems. Pavyzdžiui, per dažnai naudojamos fizinės ir cheminės suvaržymo priemonės slaugos ir aktyvios priežiūros skyriuose;
● reikalingas visų visuomenės sluoksnių švietimas ir supratingumo ugdymas, kad būtų sumažinta stigmatizacija ir pagerinta tiek sergančiųjų, tiek jų globėjų gyvenimo kokybė;
● reikia daugiau mokslinių tyrimų, kad būtų sukurti nauji ir efektyvūs gydymo būdai;
● demencija yra visuomenės sveikatos prioritetas – tai yra skatinama demencijai draugiška visuomenė, investuojama į demencijos tyrimus ir kt. (11).
Nefarmakologiniai gydymo metodai
Be farmakologinių gydymo būdų cholinesterazės inhibitoriais, neuroprotektoriais, maisto papildais ir kita mokslinėje literatūroje nagrinėjami ir nemedikamentiniai gydymo būdai. Pastarųjų esmė yra skatinti smegenų veiklą ir taip kiek sumažinti demencijos progresavimą, išlaikyti pacientų orumą, mažinti stresą tiek pacientams, tiek globėjams. Be to, kai kurios psichosocialinės intervencijos leidžia pacientams save pajausti ne tik kaip sergančius. Prisiminimų skatinimas įgalina atrasti anksčiau gyvenime atliktus vaidmenis, jausmus, ir tai turi teigiamos įtakos pacientui. Artimieji gauna naudos daugiau sužinodami apie žmogų. Taikomas ir istorijų pasakojimo metodas, kuris suteikia pacientui galimybę susitapatinti su tam tikrais istorijos epizodais. Porų gyvenimo istorijos metodo esmė, kad sveikas poros narys sergančiajam pasakoja bendrą jų istoriją, rodo turimą vizualinę medžiagą (nuotraukas, vaizdo ir garso įrašus ir kt.) (9). Šios psichosocialinės intervencijos dar įvardijamos kaip simuliuojamoji dabarties terapija (angl. Simulated presence therapy). Metodas sukurtas empiriškai pastebėjus, kad pacientai, kuriuos gydant slaugos namuose lanko artimieji, yra mažiau sujaudinti, daugiau šypsosi. Moksliškai pirmą kartą tai aprašyta 1995 metais (10).
Apibendrinimas
Taigi su senstančia populiacija didėja poreikis geriau pažinti ir normalaus senėjimo mechanizmus, ir įgytų kognityvinių funkcijų sutrikimo sindromus. Ne visada lengva atskirti, kada atminties sutrikimai dar atitinka amžiaus normą, kada yra maskuojami galbūt nediagnozuoto nuotaikos sutrikimo, kada tai jau yra abejonių nekeliantis demencijos sindromas.
Yra hipotezių, kad kai kurias prarastas kognityvines funkcijas galima atgauti skatinant smegenų veiklą prisiminimais. Galbūt ateityje mokslo pažanga atras būdus, kaip suaktyvinti dar likusias sinapses ir taip grąžinti bent dalinį savarankiškumą dementiškam pacientui. Tačiau dabartyje taikomos psichosocialinės priemonės šiek tiek nuramina tiek pacientą, tiek ir artimuosius.
Leidinys "Internistas" (163)
Literatūros sąrašas redakcijoje
