Meniu

Perdegimo sindromas

2017-02-24

Perdegimo sindromas

 Apibrėžimas

Perdegimo sindromas pirmiausia iškilo kaip socialinė, o ne medicininė problema. XX am­žiaus 7-ojo dešimtmečio viduryje buvo pradė­tas plėtoti teorinis perdegimo sindromo mode­lis, dėmesį skiriant socialinėms ir asmeninėms etiologinėms priežastims. Iš pradžių perdegi­mas laikytas daugiau asmenine nei organiza­cijos problema. Vėliau mokslininkai sukūrė standartizuotus tyrimo metodus, todėl perde­gimo fenomenas imtas plačiai tyrinėti įvairio­se šalyse.

Perdegimo sindromas yra psichologinis sin­dromas, išsivystęs kaip specifinis atsakas į ilga­laikį su darbu susijusį stresą ir turintis 3 kompo­nentus – išsekimą, depersonalizaciją ir sumažė­jį darbingumą. Išsekimas apima tiek emocinių, tiek fizinių išteklių išeikvojimą. Depersonaliza­cija ar cinizmas pasireiškia kaip abejingas po­žiūris į pacientą ar darbą (1).

Šiuo metu literatūroje išskiriami keli perde­gimo sindromo tipai, priklausomai nuo „atsida­vimo“ darbui. Vadinamasis persidirbimo tipas iš­sivysto, kai dirbama vis intensyviau, kol pasie­kiama išsekimo riba, stengiamasi pasiekti tiks­lus, patenkinti ambicijas. Vadinamasis nepakan­kamai stimuliuojantis tipas išsivysto, kai darbas yra monotoniškas, nemotyvuojantis ir jaučiamas nuobodulys, asmeninio tobulėjimo trūkumas. Va­dinamasis išsekimo tipas nustatomas tada, kai susiduriama su nuolatiniu stresu, pasitenkinimo, pripažinimo trūkumu ir atmetimu (2).

Perdegimo sindromas turi neigiamų padari­nių tiek fizinei, tiek psichinei sveikatai. Būdin­gi psichosomatiniai sutrikimai, tokie kaip stiprūs galvos skausmai, gastritas, opos, nemiga, nuo­vargis. Taip pat išsivysto psichopatologiniai su­trikimai, tokie kaip nerimas, obsesinis kompul­sinis sutrikimas, depresija, paranoidinės idėjos, alkoholizmas ar kiti priklausomybių sutrikimai. Dėl lėtinio streso sutrinka imuninės funkcijos ir sumažėja organizmo atsparumas infekcijoms, pa­didėja vėžinių ligų, hipertenzijos, cukrinio dia­beto tikimybė (3).

Perdegimas yra palaipsnis procesas, kurio metu progresuoja vidinio idealizmo, energijos ir tikslo praradimas. Kai kurie teoretikai išskiria 4 perdegimo formavimosi fazes: entuziazmas, sta­gnacija, priešinimasis ir apatija (1). Schemati­nis perdegimo sindromo vystymosi vaizdas pa­teiktas 1 pav.

 

Paplitimas

Kasdieniame darbe gydytojai susiduria su aukštu streso lygiu, jie turi didesnę tikimybę susirgti psichikos sutrikimais, priklausomybės ligomis, nusižudyti (5). Palyginti su bendrąją populiacija, gydytojai turi 25 proc. didesnę ti­kimybę susirgti depresija, ypač gydytojos mo­terys (39 proc.). Be to, verta paminėti, kad vyrų gydytojų savižudybių dažnis yra 1–1,5 karto di­desnis, o moterų gydytojų – 2 kartus didesnis nei bendrojoje populiacijoje (6).

Kitame tyrime, kuriame dalyvavo 1 393 gy­dytojai iš 12 Europos šalių, 43 proc. apklaustųjų atsakė, kad jaučia emocinį išsekimą, 35 proc. – depersonalizaciją / cinizmą, 32 proc. – darbingu­mo sumažėjimą, o 12 proc. kenčia nuo simptomų

visose perdegimo sindromo kategorijose. Ir tik trečdalis gydytojų pažymėjo žemas vertinimo skalių ribas (7). Perdegimo sindromo komponen­tų pasiskirstymo dėsningumai pavaizduoti 2 pav.

Kalbant apie sąsajas su gyvenamąja vieta, remiantis Danijoje atliktu tyrimu, specialistai, kurie dirba su labiau apleistais, sutrikusiais pa­cientais, dirba mažai apgyvendintose vietovė­se, turi didesnę tikimybę patirti perdegimo sin­dromą (9). Perdegimo sindromo dažnis tarp įvairių spe­cialybių gydytojų pavaizduotas 3 pav.

 

Rizikos veiksniai

Sutinkama, kad medikai dažniau patiria per­degimo sindromą, palyginti su bendrąja popu­liacija. Teoriškai aiškinama, kad jau medicinos studijų metais būsimi specialistai kenčia nuo intensyvaus streso, labiau susijusio su medici­nos studijomis nei su individualiomis charak­terio savybėmis. Asmeninės charakterio ypaty­bės, dorojimosi su stresu strategijos yra išski­riamos kaip svarbiausias veiksnys, nulemian­tis ateities išeitis. Pavyzdžiui, tie, kurie nau­doja vengimo strategijas, turi didesnę tikimy­bę ateityje turėti psichikos sveikatos problemų nei tie, kurie imasi veiksmų ir tiesiogiai spren­džia problemą. Be to, pastarieji ateityje ne tik daugiau uždirba, bet ir būna labiau patenkinti pasirinkta karjera (11).

Kitos asmeninės charakterio savybės, ska­tinančios perdegimo sindromą, yra: perfekcio­nizmas, drovumas, nesaugumas, emocinis ne­stabilumas. Be to, riziką didina ir nuvilti lū­kesčiai, neigiama gyvenimo patirtis, socialinės paramos trūkumas. Sociademografiniai rizikos veiksniai yra jaunesnis amžius, moteriškoji ly­tis, aukštesnis išsilavinimas, šeiminė padėtis (nevedę / neištekėjusios). Be to, manoma, kad jaunesnio amžiaus specialistai, kenčiantys nuo emocinio išsekimo ir cinizmo, yra labiau linkę pakeisti darbovietę, o vyresni yra išmokę pri­sitaikyti esamoje padėtyje ir sumažinti perde­gimo tikimybę (1).

Svarbu ir gydytojų patiriamas intensyvus emocinis krūvis, susijęs su paciento būsenos blo­gėjimu, bejėgiškumo jausmu prieš ligą, gedulu, baime susirgti pačiam, susiduriant su netikrumu dėl ateities, bandant pabėgti nuo jausmų. Šios ir kitos stiprios emocijos iškyla tiek tiesioginiame gydytojo ir paciento santykyje, tiek išorinėse dar­binėse situacijose. Be to, dažnai gydytojai turi

atlikti papildomas, pavyzdžiui, administracines užduotis, kurioms nebuvo parengti (5).

Antra svarbi rizikos veiksnių grupė – su dar­bu susiję veiksniai. Įvardijama perdėtai intensy­vus darbas, nesirūpinimas asmeniniais poreikiais, nusivylimas idealistiniu požiūriu į darbą.

Prevencija

Pagrindiniai perdegimo sindromo prevenci­jos metodai yra:

● mokymas. Patariama, kad dar medicinos studijų metais studentai turėtų būti mokomi, kaip darbe tvarkytis su emociniu krūviu (3); ● darbo aplinkos organizavimas. Teigiama darbo aplinka yra lankstus darbo grafikas, įgalinantis derinti darbą ir šeimą, profesinio palaikymo ir vertinimo pojūtis, profesinio tobulėjimo galimybės (5). Be to, svarbu pasi­dalijimas darbo užduotimis, atsakomybėmis, socialinė parama tarp kolegų (12);

● ugdomasis vadovavimas. Jis yra paremtas išankstine prielaida, kad kiekvienas žmogus turi pakankamai vidinių išteklių ir patirties spręsti iškilusius gyvenimo sunkumus, kuriuos tereikia suaktyvinti bei sustiprinti. Konsul­tantas, bendraudamas su klientu, skatina kitaip pažvelgti į tą pačią situaciją, atpažinti išankstines neigiamas prielaidas ir tai pakeisti adekvatesniais problemos sprendimo varian­tais (13);

● simptominis farmakologinis gydymas: anti­depresantai, beta adrenoblokatoriai;

● psichoterapija, pvyzdžiui, atsipalaidavimo taktikos, savivertės kėlimas, dorojimosi su stresu strategijos (4).

Apibendrinimas

Gydytojai irgi yra žmonės, kurie reaguoja, jaučia, išgyvena, nerimauja, turi norų ir poreikių. Ne visada pavyksta turimais asmeniniais ište­kliais susitvarkyti su emocinėmis problemomis. Viršijus esamas galimybes, pasireiškia įvairiau­si simptomai ir ligos. Vienas ilgalaikio emocinio traumavimo padarinių yra čia aptartas perdegimo sindromas. Jis kartais vartojamas ir kaip buitinis terminas ar savidiagnozė, nors TLK-10 koduo­jama kaip Z73.0. Vienaip ar kitaip, prasminga ir kartais naudinga suvokti, kad jaučiamas nuovar­gis, pyktis, cinizmas, noras keisti darbovietę gali būti įvardijami vienu paprastu terminu – perde­gimo sindromas, apie kurį gana nemažai kalba­ma mokslinėje literatūroje.

Šaltinis: "Intternistas", 207m., Nr.1

 

Manome, kad perdegimo sindromas yra viena priežasčių, kodėl viešumoje tiek daug straipsnių skambiomis antraštėmis, kuriuose dalijamasi neigiama patirtimi gydymo įstai­gose ir išreiškiamas nepasitenkinimas gydyto­jais. Neįmanoma visą laiką išlaikyti idealisti­nius siekius ir požiūrį į darbą, kuris dar būna gyvas pirmaisiais darbo metais. Tačiau įmano­ma sumažinti iškalbingus skaičius statistinėse apžvalgose apie prastus gydytojų sveikatos ro­diklius. Edukacija, žinių plėtimas – vienas pir­mųjų apsauginių žingsnių.

Parengė gyd. Aldona Šileikaitė

Rašyti komentarą

Captcha
s