Pacientų atranka dėl širdies persodinimo: patirtis iki 2010 metų
Nuo inotropinių vaistų nepriklausomi ligoniai, kuriems nustatyta ŠN IV funkcinė klasė (INTERMACS lygiai: 4–6)
Ligonių, sergančių sunkiu IIIB/IV klasės ŠN pagal Niujorko širdies asociaciją (NTERMACS nuo 4 iki 6 lygio), kuriems nereikalinga MKPP, įtraukimas į širdies transplantacijos kandidatų sąrašą yra sunkiausias uždavinys. Šie ambulatoriniai ligoniai sudaro didžiausias nukreipimų dėl transplantacijos gretas. Pagal vienmatę logistinę regresiją nustatyta nemažai išgyvenimo prognostinių veiksnių (6 lentelė), tačiau krūvio širdies ir kvėpavimo funkcijos testas yra ypač naudingas būdas atliekant transplantacijos atranką ambulatoriniams ligoniams. Metaboliniai kalorimetrai, turintys greitai reaguojančius O2 ir CO2 analizatorius, yra portatyviniai ir lengvai naudojami. VO2 prilygsta minutiniam širdies tūriui ir arterinio bei veninio kraujo įsotinimo deguonimi skirtumui, todėl, remiantis pikine VO2 suvartojimo reikšme, galima įvertinti netiesioginį neinvazinio širdies minutinio tūrio atsaką į krūvį. 1980 metais pirmą kartą kandidatų dėl ŠT atrankos panaudotas širdies ir kvėpavimo funkcijos krūvio metu testas (33). Ligonių, kurie išsaugojo funkcinį pajėgumą (maksimalus VO2 >14 ml/kg/min.), vienų metų išgyvenamumas buvo 94 proc., palyginti su ligonių išgyvenamumu, kurių funkcinis pajėgumas buvo sumažėjęs (VO2 <14 ml/kg/min.), ir panašus į ligonių, kuriems atlikta ŠT. Atlikta papildomų ventiliacinių duomenų, kurie gauti atliekant širdies ir kvėpavimo funkcijos testą, analizė. Ventiliacinio atsako į krūvį testas pateikė įtikinamų prognostinių duomenų (34). Tiriami tokie parametrai, kaip anaerobinio slenksčio tinkamas laikas, širdies funkcijos matavimas, pasirodžius neinvazinėms įkvėpimo vertinimo technologijomis, ir prognozuojamas VO2 (35–36). Papildoma prognostinė informacija gali būti gaunama iš funkcinio pajėgumo mėginio, tačiau reikia apsvarstyti ir didelį kiekį papildomų klinikinių ir laboratorinių duomenų, surinktų įvertinimo prieš ŠT metu. 1990 metais sudarėme ir įteisinome klinikinį išgyvenamumą nuspėjantį indeksą, sudarytą iš duomenų, surinktų transplantacijos įvertinimo metu (37). Daugiamatis santykinis galimų pavojų modeliavimas panaudotas sudarant modelį iš 268 ambulatorinių ligonių, kurie sirgo sunkiu ŠN, 80 klinikinių charakteristikų. Statistinis modelis įteisintas 199 ligoniams. Panaudojant mažiausią prognostinių kintamųjų skaičių, kurie leido tiksliai įspėti vienų metų išgyvenimą, buvo sudarytas širdies nepakankamumo išgyvenimo rodmuo (ŠNIR, angl. the Heart Failure Survival Score – HFSS). Svarbiausi prognostiniai veksniai buvo ŠN priežastis, t. y. vainikinių arterijų liga, ramybės širdies susitraukimų dažnis, vidutinis arterinis kraujo spaudimas, kairiojo skilvelio išstūmimo frakcija, intraventrikulinio laidumo sutrikimas, pikinio VO2 (ml/kg/ min.) ir natrio koncentracija kraujo serume. ŠNIR apskaičiuojamas kaip absoliuti prognostinių kintamųjų su apskaičiuotais koeficientais produktų sumos reikšmė. Nepastoviems kintamiesiems buvo priskiriamas 1, jiems nesant – 0. Mažos rizikos ligoniai turėjo <8,1; vidutinės ir didelės rizikos – <8,1. Vidutinės ir didelės rizikos ligoniai buvo laikomi tinkamais kandidatais ŠT.
ŠN gydymo strategija yra toli pažengusi nuo šio modelio sudarymo, vadinasi, kaip prognostinius žymenis reikia iš naujo įvertinti maksimalų VO2 ir ŠNIR. Mes ir keliolika kitų mokslininkų parodėme šių parametrų efektyvumą atsiradus β blokatoriams (38–40). Skirtumas tarp ŠNIR mažos, vidutinės ir didelės rizikos grupėse išliko, tačiau pacientų išgyvenamumas pailgėjo, be to, jis toliau ilgėjo tarp ligonių, kurie vartojo β blokatorius. Per pastaruosius 15 metų pažengus medicininei ir prietaisų naudojimo terapijai, pikinio VO2 reikšmė, nustatanti tinkamumą persodinti širdį, sumažėjo nuo maksimalaus VO2 <14 iki <12 ml/kg/min.
Daugelis prognostinių kintamųjų buvo testuojami viename laiko taške, tačiau parodyta, kad pikinis deguonies suvartojimas (VO2) ir ŠNIR, testuoti kelete vertinimų, liko patikimi rodmenys (41). Tai ypač svarbu ŠT laukiantiems ligoniams, kurie tinkamo organo paprastai laukia mėnesius ar net metus. ŠN yra progresuojanti būklė, todėl periodiškai reikia įvertinti ŠT. Iš naujo vertinome išstūmimo frakcijos ir funkcinio pajėgumo rodiklius praėjus 3 mėnesiams nuo pradinio įvertinimo ligoniams, kuriems buvo keičiamas gydymas ir / ar pagerėjo simptomai. Daugumai ligonių yra atliekamas periodinis vertinimas kas 12 mėnesių.
2006 metais aprašytas kitas prognostinis modelis – Sietlo širdies nepakankamumo modelis (angl. the Seatle Heart Failure Model). Jis yra 21 kintamojo modelis, sudarytas iš duomenų, surinktų prospektyvinio, atsitiktinės imties amlodipino išgyvenimo įvertinimo (angl. the Prospective Randomized Amlodipine Survival Evaluation – PRAISE) studijos metu, ir patvirtintas kaip tolesnių klinikinių tyrimų duomenys (42). Modelį sudarė ligonių grupė, kuri laiko požiūriu buvo analogiška kohortinei, panaudotai ŠNIR sudaryti. Šiame modelyje atsikartoja 5 iš 7 ŠNIR parametrų. Tik nėra ŠSD ir pikinio deguonies suvartojimo (VO2) komponentų. Sudarant šį modelį, priimta keliolika teiginių. Gydomajam poveikiui nepagrįstai priskiriami klinikinių bandymų rezultatai. Manoma, kad visiems ligoniams, patekusiems į šį modelį, tinka gydymas beta blokatoriais, AKFI ir / ar biventrikuline stimuliacija. Diuretikų dozei konvertuoti į ekvivalentinę furosemido dozę miligramais naudojama konversijos formulė. Tai svarbu, nes diuretikų dozė daro įtaką mirtingumui. Nepaisant šių trūkumų, Sietlo širdies nepakankamumo modelis (SŠNM) gerai atlieka savo funkciją ir yra papildomas modelis, bandantis palyginti ligonius, sergančius ŠN. Tiesioginis šių modelių palyginimas rodo santykinį atitikimą, nors SŠNM, nustatant išgyvenamumą, yra optimiškesnis, o ŠNIR – pesimistiškesnis.
Ambulatorinių ligonių po ŠT sumažėjęs išgyvenamumo rodiklis kelia klausimą, ar ankstyvas kanditatų įtraukimas į sąrašą yra teisingas visiems 2 grupei priklausantiems ligoniams. Kaip rodo Europos (43) ir JAV (5, 44) patirtis, ankstyva ŠT ambulatoriniams 2 grupei priklausantiems suaugusiesiems ir vaikams (45) turi mažą išgyvenamumą. ŠT privaloma atlikti ligoniams, kuriems ji yra naudingiausia išgyvenamumo požiūriu, todėl klinikiniai bandymai siūlo prigretinti ŠT kaip gydymą šioje ligonių populiacijoje (46). Delsimas įtraukti į kandidatų dėl ŠT sąrašą ar nukreipti organus iš kandidatų, priskirtiems 2 lygiui, 1 grupės kandidatams, yra prieštaringas dėl to, kad 40 proc. kandidatų, įtrauktų į sąrašą ir priskirtų 2 lygiui, sudaro ypač heterogeninę populiaciją (47). Šie kandidatai turi didelę riziką būti perkelti į 1 grupę arba jiems gali prireikti skubiai implantuoti MKPP. Klinikinių modelių taikymas gali padėti nustatyti 2 grupės ligonius, kuriems labiausiai reikia ŠT. Tai yra kandidatai, pagal ŠNIR priklausantys didelės rizikos grupei, o pagal SŠNM – kurių vienų metų mirtingumas yra >20 proc.
Kontraindikacijos transplantuoti širdį
Per visą ŠT sukauptos patirties laikotarpį empiriškai nustatyta daugybė absoliučių ir santykinių neįtraukimo kriterijų, įskaitant ir įvairias gretutines ligas (pvz., sunkūs inkstų nepakankamumo ar plaučių hipertenzjos atvejai), laboratorinius ir psichomatinius veiksnius, kurie gali padidinti riziką operacijos metu ar sumažinti ilgalaikį išgyvenimą po ŠT.
Viršutinė amžiaus riba
Viršutinė amžiaus riba ŠT yra vienas prieštaringiausių aspektų. 1970 metais amžiaus riba ŠT buvo laikoma nuo <50 iki 55 metų. 1980 metais, modifikavus šį kriterijų, buvo įtraukiami >55 metų ligoniai. Vis dėlto pagal amžių nėra nustatytas absoliuti riba atlikti ŠT (3). Šiandien 50 proc. ligonių, kuriems persodinta širdis, amžius svyruoja nuo 50 iki 64 metų (2). Šiuo metu 65 metai yra laikomi viršutine amžiaus riba, nors vieno centro studijų patirtis rodo puikius ligonių, kurių amžius >70 metų ir kurie buvo kruopščiai tiriami prieš ŠT, rezultatus. Nepaisant to, išsami registro duomenų analizė rodo vyresnio amžiaus ligonių ilgalaikio išgyvenamumo sumažėjimą (48–51). Tarptautinės širdies ir plaučių transplantacijos draugijos duomenimis, visuose laiko tarpsniuose išgyvenamumas sumažėjo 174 ligoniams, kurių amžius >70 metų. Pagal Mokslinio donoro recipientų registro duomenis, po ŠT 10 metų ligonių išgyvenamumas, kurių amžius >65 metai, sudarė 44,4 proc. vs. 57,2 proc. recipientų, kurių amžius 35–47 metai. Vieno centro studijų duomenimis, ilgalaikis išgyvenamumas tarp vyresnio amžiaus recipientų yra sumažėjęs dėl padaugėjusių piktybinių ligų ir inkstų nepakankamumo atvejų. Galima teigti, kad vyresnio amžiaus recipientų vidutinio sunkumo gretutinės ligos turėtų būti kruopščiai ir kritiškai apsvarstytos, palyginti su panašiomis gretutinėmis ligomis jaunesnio amžiaus ligonių grupėje.
Vyresniems nei 65 metų ligoniams rečiau pasitaiko atmetimo atvejų, kuriuos būtų galima paaiškinti dėl amžinių fiziologinių pokyčių. Senatvinė imuninė sistema yra susijusi su sumažėjusia organizmo galimybe apsiginti nuo patogenų ar karcinogenų. Nėra stebėtina, kad vyresnis amžius taip pat turi sąsają su didesniu sergamumu ir mirtingumu nuo infekcijos bei vėžio sukeltų ligų (51–52). Teigiama, kad pakitus atmetimo atvejų skaičiui, sumažėjusi vyresnio amžiaus recipientų imunosupresija gali sumažinti infekcijos dažnį. Be to, cukrinis diabetas ir osteoporozė, išsivystę dėl steroidų, tikėtinesni vyresnio amžiaus ligoniams, dėl ko prieš ŠT tolesnis šių ligonių nuodugnus ištyrimas dėl gretutinių ligų bus neįmanomas.
Plautinė hipertenzija
Padidėjęs plaučių kraujagyslių rezistentiškumas įprastai turi sąsają su padidėjusia ankstyvo persodinto organo disfunkcijos rizika (53, 54). Nustatyta, kad transpulmoninis gradientas >15 mm Hg arba fiksuotas plaučių kraujagyslių rezistentiškumas >5 Vudo (angl. Wood) vienetų turi ryšį su padidėjusiu mirtingumu praėjus 30 dienų (55). Pagal Tarptautinės širdies ir plaučių transplantacijos draugijos duomenų bazę, persodinus širdį egzistuoja linijinis ryšys tarp plaučių kraujagyslių rezistentiškumo ir mirtingumo (56). Šiuolaikinės terapijos būdai, pavyzdžiui, selektyviųjų plaučių vazodilatatorių skyrimas ir KSPP implantavimas, daugeliui kandidatų sėkmingai sumažino plaučių arterijos spaudimus (57, 58). Taigi ligoniams, kuriems plaučių kraujagyslių rezistentiškumas yra padidėjęs, turėtų būti skiriama nuolatinė milrinono infuzinė terapija su / be plaučių vazodilatatoriais, įskaitant sildenafilį (4–8 savaičių), kartu atliekant dešiniosios širdies kateterizaciją ir didinant medikamentus po MKPP, jeigu plautinė hipertenzija išlieka. Įvairiuose transplantacijos centruose plautinės hipertenzijos gydymo algoritmas yra skirtingas.
Cukrinis diabetas
Cukrinis diabetas (CD), pažeidžiantis organus taikinius, laikytinas kontraindikacija atlikti ŠT, bet šiuo metu vis daugiau sergančiųjų CD įtraukiami į kandidatų atlikti ŠT sąrašą. 10 proc. ligonių, kuriems persodinta širdis, sirgo diabetu, 13 proc. buvo gydomi insulinu. Vieno centro studijų duomenimis, kruopšti sergančiųjų diabetu, kuriems reikalingas gydymas insulinu ar vaistais, atranka gali turėti įtakos sėkmingai ŠT. Šių ir CD nesergančių ligonių sergamumo ir mirtingumo rodikliai yra panašūs (59). Kitų transplantacijos centrų duomenimis, sergantiesiems CD yra padidėjusi mirties rizika po 5 metų bei dažnos komplikacijos po ŠT (60). JOPT duomenų bazės analizė (61) patvirtino išgyvenamumo rodiklių panašumą tarp ligonių, kurie sirgo CD bei neturėjo komplikacijų, bet ne tarp ligonių, kuriems pasireiškė ryškus inkstų nepakankamumas (kreatininas >221 μmol/l, liguistas nutukimas, periferinių kraujagyslių liga, praeityje patirtas insultas). Diabetikams, kuriems nebuvo ryškios inkstų disfunkcijos, kalcineurino inhibitoriaus rodiklis inkstų funkcijai buvo panašus kaip ir ligoniams, nesergantiems CD (62). Sergantiesiems CD ir kartu inkstų disfunkcija, gali būti svarstoma dėl sudėtinio širdies ir inkstų persodinimo, nes, centrų duomenimis, kombinuoto širdies ir inkstų persodinimo ir širdies persodinimo rodikliai panašūs (63).
Žmogaus imunodeficito virusas
Toli pažengus antiretrovirusiniam gydymui, ŠT galimybė gali būti svarstoma žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) nešiotojams, kuriems pasireiškė sunki kardiomiopatija. 10 metų išgyvenimas po ŽIV serokonversijos viršija 90 proc. (64). Šis pagerėjęs išgyvenamumo rodiklis turi įtakos ŽIV infekcijos perėjimui iš fatališkos būklės į ilgalaikę, lėtinę ligą, kurios pagrindinę mirties priežastį šiems ligoniams lemia ne su ŽIV susijusios pažaidos, bet širdies kraujagyslių ligos (65). Keliolikos pranešimų duomenimis (66, 67), ŽIV nešiotojų po ŠT trumpalaikiai rezultatai buvo geri.
Pastarųjų pranešimų duomenimis, 7 ŽIV nešiotojų po ŠT 5 metų išgyvenamumas buvo 100 proc., per šiuos metus ligoniams nekilo jokių su AIDS susijusių infekcijų (68). Ligoniai gerai toleravo imunosupresinius vaistus, ŽIV buvo neaktyvus ligoniams, kuriems ŠT metu buvo nustatytas mažas ar visai neaptinkamas virusų kiekis kraujyje, bei nesant jokioms ryškesnėms infekcijoms. Tačiau šiuos duomenis turi patvirtinti ir kiti transplantacijos centrai.
Anksčiau infiltracinės kardiomiopatijos, tokios kaip pirminės amiloidozės, sukelta širdies raumens liga buvo kontraindikacija ŠT, nes liga pasikartodavo donoro organe ir pažeizdavo kitus organus. Oregono tyrimo duomenimis, po JAV transplantacijos centruose atliktos ortotopinės ŠT be chemoterapijos liga pasikartojo ir progresavo į kitus organus, 10 ligonių sumažėjo išgyvenamumas; 48 mėnesių išgyvenamumas buvo tik 39 proc. (69). Tyrimo, atlikto Jungtinėje Karalystėje, duomenimis (70), 24 ligoniams, kurie sirgo širdies amiloidu ir kuriems buvo persodinta širdis, 10 ligonių su pirmine amiloidoze, kuriems neskirta chemoterapija, vidutiniškai liga pasireiškė po 11 mėnesių; ligonių 5 metų išgyvenamumas buvo 20 proc. Ir atvirkščiai – vidutinis išgyvenamumas po ŠT padidėjo iki 29 mėnesių, ir 7 ligonių, kuriems skirta chemoterapija ar persodintos kamieninės ląstelės, 5 metų išgyvenamumas buvo 36 proc. Kitų 7 ligonių, sergančių ne pirmine amiloidoze, 5 metų išgyvenamumas buvo 64 proc. Taigi būtina kruopšti sergančiųjų šia sistemine liga atranka, nustatant ligonius su dominuojančia širdies amiloidoze. Pasiūlyti šie neįtraukimo kriterijai: daugiau negu 2 organų pažeidimas, autonominis pažeidimas, apimantis specifinius kriterijus, tokius kaip kreatininas >177 μmol/l, šarminė fosfatazė >250 mg, sunkiai gydomas įprastais ŠN gydymo būdais skystis pleurose ir ryški autonominė disfunkcija, t. y. ortostatinė hipotenzija.
Mūsų centras po didelių dozių chemoterapijos kurso ir kamieninių ląstelių transplantacijos ortotopinės ŠT, persodinant organą pagal išplėstus donorų kriterijus ligoniams, sergantiems pirmine amiloidoze, sudarė eigos protokolą (71). Tirti 25 ligoniai, kurie sirgo sistemine amiloidoze ir ŠN. 12 ligonių buvo persodinta širdis. Vienų metų išgyvenamumas po ŠT buvo geresnis ligoniams, kuriems persodinta širdis, palyginti su tais, kuriems atlikta kamieninių ląstelių transplantacija (75 proc. vs. 23 proc.; P<0,0001); ligonių, sergančių amiloidu, po ŠT, ir kandidatų, įtrauktų į kitą alternatyvų ŠT sąrašą, išgyvenamumo rodikliai buvo panašūs. Esant sisteminei amiloidozei ir ŠN, mišri širdies ir kamieninių ląstelių transplantacija pagal išplėstinius donorų kriterijus labai pagerino mažiausiai nuo trumpo iki vidutinio išgyvenamumo rodiklį. Šiems ligoniams organų naudojimas pagal išplėstinius donorų kriterijus yra pateisinama strategija. Reikalingas ilgesnis laiko tarpas, norint įvertinti šių ligonių prognozę, palyginti su ligoniais, kuriems ŠT atlikta dėl kitų indikacijų.
Amiloidozę, kurią tėvai perduoda vaikams, paprastai sukelia mutavęs proteinas transtiretinas, gaminamas kepenyse, ir yra siejama su laipsniškai besivystančia ŠN pradžia ir geresne prognoze negu pirminė amiloidozė. Mišraus širdies ir kepenų persodinimas šiems ligoniams buvo veiksmingas tiek mūsų, tiek kitose institucijose (72, 73). Ligonių, sergančių širdies amiloidoze, ŠT galimybė turėtų būti eksperimentinė ir tik tose institucijose, kurios tiria šį gydymo būdą.
Išplėsti širdies donorų atrankos kriterijai (ribiniai) ar alternatyva ŠT
Vis dar svarstomi etiniai aspektai, persodinti širdį vyresnio amžiaus ar jaunesniam pacientui, sergančiam sunkiomis gretutinėmis ligomis, ar ligoniams, kuriems reikalinga kartotina ŠT, kai pirmosios ŠT laukia daug kandidatų. Šiems kraštutinių atvejų kandidatams JAV keliolika ŠT programų siūlo išplėstus donorų kriterijus arba ribinius donoro širdies kriterijus, kai širdies persodinimas kitais atvejais nebūtų svarstomas (nekritinė vainikinių arterijų
liga, vidutinė kairiojo skilvelio hipertrofija) (74, 75) (7 lentelė). Pastaruoju metu pastovaus KSPP, kaip likimo terapija ar paskutinės vilties gydymas (angl. destination therapy), implantavimas tapo alternatyva kai kuriems šios grupės ligoniams, ypač vyresnio amžiaus, sergantiems kitomis gretutinėmis ligomis ir netoleruojantiems imunosupresantų. Be to, įgaunant vis daugiau patirties persodinant šiuos išplėstų kriterijų donorų organus bei pasiekiant gerus rezultatus, pagrįstai kyla klausimas, ar negalėtų šie donorai būti visų pacientų pasirinkimas.
Retransplantacija
1977 metais aprašius pirmą ŠT (76), kilo nemažai diskusijų. Pastaruoju metu pagerėjus išgyvenimui po ŠT, padidėjo ligonių, kuriems reikalinga širdies retransplantacija dėl lėtinės alotransplantato disfunkcijos, skaičius. 2007 metais JAV širdies pakartotinis persodinimas sudarė 4,4 proc. visų ŠT atvejų ir 3 proc. – pasaulyje (77). Laukiama, kad šis procentas padidės prailgėjus ligonio išgyvenamumui. Mūsų ir kiti centrai pateikia duomenų apie blogesnį ligonių išgyvenamumą po širdies retransplantacijos, palyginti su recipientais, kuriems širdis persodinta pirmą kartą (78–84). Pranešama apie geresnę prognozę, kai atrankos kriterijai retransplantacijai neįtraukia pirminės alotransplantato disfunkcijos ir refraktorinis atmetimas neįvyksta pirmaisiais 6 mėnesiais po transplantacijos (85). Stebimai ligonių grupei, atlikus širdies retransplantaciją, vienų metų išgyvenamumas pagerėjo nuo 52,7 proc. nuo 1982 iki 1991 metų, ir pasiekė 70,6 proc. 1992–2001 metais ir, naujaisiais duomenimis, 2002–2007 metais sudarė net 81,2 proc. Retransplantacija turi sąsajų su padidėjusia gretutinių ligų rizika: veikiant imunosupresantams, kyla infekcijų ir piktybinių ligų pavojus, darantis neigiamą įtaką išgyvenamumui (86).
Turimais duomenimis, širdies retransplantacijos (87) darbo grupė nusprendė, kad retransplantaciją reikėtų apsvarstyti tik tiems ligoniams, kuriems išsivystė lėtinė transplantuoto organo disfunkcija. Šios rekomendacijos yra neapibrėžtos ŠN, aritmijai ir krūtinės anginai, kurie turi didžiausią riziką transplantuoto organo kraujagyslių patologijai, be to, išlieka neaiškus tinkamas laikas retransplantacijai ligoniams, sergantiems 3 vainikinių arterijų liga, turintiems stento implantą ir normalią kairiojo skilvelio funkciją. Taip pat nėra nustatyti didžiausios rizikos grupės ligonių staigios mirties veiksniai.
Įgimta širdies liga
Suaugę ligoniai, turintys įgimtą širdies ligą, sudaro kitą ligonių, nukreipiamų ŠT, pogrupį, kuris nuolat didėja. Šiuo metu 3 proc. ligonių, kuriems atlikta ŠT, sirgo sunkios įgimtos širdies ligos sukeltu ŠN. 30 dienų išgyvenamumas po transplantacijos dėl vidinio kraujavimo operacijos vietoje ar pooperacinio kraujavimo yra ryškiai trumpesnis šioje grupėje, palyginti su ligonių, sergančių IŠL ar dilatacine kardiomiopatija, išgyvenamumu. Atlikta Fonteno operacija ir vyresnis amžius didina riziką operacijos metu (88, 89). Po transplantacijos vienų metų išgyvenamumas labai nesikeičia: per 1982–1991 metus pacientų išgyvenamumas buvo 76 proc., per 2002–2007 metus – 80 proc. Jei ligonis, turintis įgimtą širdies ligą, išgyvena operacijos metu, tada galimas 10 metų išgyvenamumas po ŠT nepriklausomai nuo ligonio amžiaus. Tiriant suaugusį ligonį, sergantį įgimta širdies liga, reikia apsvarstyti keliolika specialių dalykų. Plaučių kraujagyslių rezistentiškumo įvertinimas ypač svarbu, nors tai padaryti sunku tiriant ligonius su Fonteno kraujotaka. Papildomų korekcinių operacijų atlikimas dėl žalingo poveikio transplantuotam organui turi būti subalansuotas ligoniams, sergantiems sunkia įgimta širdies liga. Pavyzdžiui, Gleno jungties sutrikimo su Fontano operacijos korekcija gali daryti įtaką padidėjusiam plaučių kraujagyslių rezistentiškumui, kitų organų – taikinių pažaidą, tokių kaip enteropatija, netenkant baltymų, arba padidėjusią veninę kolateralinę kraujotaką; visi šie veiksniai gali apsunkinti būsimą ŠT.
Reikėtų apsvarstyti specifinius klausimus, kurių gali iškilti atsiradus donorui ir vykstant ŠT. Gali būti reikalingos venos, plaučių arterijos arba aortos dalys, o tai gali sutrikdyti kitų organų, ypač plaučių, darbą. Sąaugų dėl buvusių operacijų buvimas ir išsiplėtęs kolateralinių kraujagyslių tinklas gali daryti įtaką gausiam operuojamos vietos kraujavimui.
Apibendrinimas
Kandidatų dėl širdies persodinimo atrankos kriterijai nuolat peržiūrimi. Esant naujiems gydymo būdams ir tampant įprastu gydymu implantuojant KSPP, atrankos procese visą laiką vyks pokyčiai. Šiuo metu ŠT – gyvybę gelbstintis gydymo būdas, ypač sergantiesiems sunkiu ŠN, kuriam gydyti įprasti medikamentai ar chirurginės operacijos neveiksmingos. Išliekant donorinių organų trūkumui, laukiama, kad transplantacijos poreikis didės vien tik sunkiems ligoniams, kuriems nepertraukiamai reikalingi inotropiniai vaistai ir / ar MKPP.
Šaltinis: "Internistas" Nr.10