Nosies ertmės gleivinės plovimas sloguojant: kontroversijos ir įrodymai

Kodėl gydytojai pacientams rekomenduoja plauti nosies ertmės gleivinę sergant infekciniu ar alerginiu rinitu, rinosinusitu? Tai tiesiog patarimas ar yra įrodymų, kad nosies ertmės gleivinės priežiūra turi įtakos ligos eigai ir slogos komplikacijų prevencijai? Kokią įtaką nosies ertmės gleivinės plovimas daro gleivinei? Ar tai yra saugu? Remiantis slogos ar rinosinusito gydymo gairėmis ir kitais publikuotais straipsniais, pateikta informacija apie nosies ertmės gleivinės plovimą jūros vandeniu atsako į klausimus apie priemonės indikacijas, efektyvumą bei saugumą.

Visi žinome, kad virusinė sloga tiek vaikams, tiek suaugusiesiems pasitaiko dažniau šaltuoju metų laiku. Slogos gydymas yra tęstinis procesas, nes sloga, esant virusiniam viršutinių kvėpavimo takų uždegimui, tęsiasi keletą dienų. Suaugusiajam sloga gali trukti iki savaitės, o vaikai serga dažniau ir ilgiau, jiems didesnė komplikacijų rizika. Pradžioje nosies gleivinė paburksta, parausta, perši. Tai gali trukti iki 3 dienų. Po to dėl organizmo imuninės sistemos veiklos suaktyvėjimo atsiranda skaidrių išskyrų, išlieka nosies užgulimas. Sekretas gali tirštėti ir dar labiau pabloginti kvėpavimą pro nosį. Šioje stadijoje yra vadinamasis lūžio taškas, kai sloga ima mažėti ir išnyksta arba vystosi slogos komplikacija, pavyzdžiui, vidurinės ausies uždegimas, rinosinusitas, apatinių kvėpavimo takų uždegimas. Svarbu paminėti nosies gleivinės fiziologinius aspektus. Tai padeda suprasti, kaip esant uždegimui veikiamos anatominės struktūros ir jų funkcija. Nosies gleivinė sudaryta iš vadinamojo kvėpuojamojo epitelio, kuris tęsiasi iki apatinių kvėpavimo takų. Todėl daugelis mokslinių tyrimų, atliktų nustatyti patologinius pokyčius apatiniuose kvėpavimo takuose, pritaikomi ir nosies gleivinės fiziologiniams pokyčiams.

Gleivinę dengia sluoksnis, kuris sudarytas iš 2 dalių (1 pav.): paviršinio gleivių (gelis) ir po juo esančiu periciliariniu arba seroziniu (zolis), kuriame yra apsauginių ir antibakterinių savybių turinčių baltymų, peptidų bei makrofagų, ir į kurį įsiterpia gleivinės paviršinio sluoksnio ląstelių mikroplaukelių (cilijos). Judant mikroplaukeliams, paviršinis gleivių sluoksnis stumiamas nosiaryklės link. Tai yra mukociliarinio klirenso apibūdinimas. Todėl įkvėptos mikrodalelės, alergenai, grybelių sporos, bakterijų ir virusų kolonijos nesusilaiko ir nesukelia uždegimo nosies ir nosiaryklės gleivinėje. Nustumtas gleivių „kilimas“ su patogenais patenka į skrandį. Jame, veikiant rūgštims, neutralizuojami galimi ligų sukėlėjai. Tai yra pagrindinė – valomoji – nosies gleivinės funkcija. Taip pat gleivinė sušildo ir sudrėkina įkvepiamą orą. Net ir uoslės funkcija priklauso nuo gleivinės drėgnumo ir gleivių struktūros. Pasikeitus mukociliarinio klirenso greičiui ir sutrikus mikroplaukelių judesiams (sulėtėjus ar pagreitėjus), sutrinka ir nosies gleivinės apsauginė funkcija. Kada tai pasireiškia ir kas tą gali sukelti? Pati dažniausia priežastis yra paprastas virusinės kilmės uždegimas (ūminis rinofaringitas / peršalimas). Kas tuomet vyksta nosies gleivinėje? Gleivinė, reaguodama į infekciją, padidina uždegiminių ląstelių aktyvumą, sekreciją. Virusas neigiamai veikia mukociliarinio klirenso greitį.

Svarbus yra paviršinio gleivinės periciliarinio sluoksnio (zolio) storis. Normos ribose jis yra apie 7 μm. Jei šis sluoksnis plonesnis, gleivinės ląstelių mikroplaukelių judesiai sulėtėja ir nesugeba išjudinti paviršinio sluoksnio (gelio), todėl susiformuoja didelės gleivių sankaupos su patogenais. Papildomai esančios bakterijų kolonijos naikina gleivinės paviršinių ląstelių mikroplaukelius, taip pat gamina fermentus, slopinančius mikroplaukelių (cilijų) judėjimo greitį. Tai dar labiau mažina mukociliarinio klirenso greitį. O po virusinio uždegimo šis greitis gali būti sulėtėjęs 6–12 savaičių. Dažniausiai pacientai skundžiasi užsistovėjusiu, varginančiu nosies sekretu, užgulimo jausmu ir užsitęsusios slogos pojūčiu. Šioje vietoje ir reikėtų paminėti nosies ertmės gleivinės plovimo įtaką mukociliariniam klirensui, kuo yra naudingas druskos tirpalas. Jis, priklausomai nuo savo osmosiškumo (druskingumo), didina periciliarinio sluoksnio (zolio) storį, todėl padidina mukociliarinio klirenso greitį ir pagerina gleivinės išsivalymo funkciją (nesusilaiko patogenai, pagerėja kvėpavimo funkcija, sumažėja slogos pojūtis) (2).

Medicinos literatūroje vis dažniau pasirodo naujų straipsnių apie nosies ertmės gleivinės plovimo įtaką ligos gydymo efektyvumui, nosies ertmės gleivinės plovimas yra viena gydymo priemonių, kuri įtraukta į ūminio rinosinusito gydymo gaires (3) (1 lentelė), naudojama alerginės slogos simptomams palengvinti (4), vaikų slogos komplikacijų prevencijai (1). Dėl imuninės sistemos vystymosi amžinių ypatumų slogos komplikacijų dažniau pasitaiko ikimokyklinio ir ankstyvo mokyklinio amžiaus vaikams nei suaugusiesiems. Būtent šios amžiaus grupės pacientams nosies ertmės gleivinės plovimo teigiamas efektas išnagrinėtas ir pateiktas. I. Slapak nuomone (1), slogos komplikacijų prevencija vaikams galėtų būti pasiekta naudojant nosies

ertmės gleivinės plovimą ar derinant jį su gydymu kitais preparatais. Straipsnio išvadose teigiama, kad statistiškai reikšmingai sumažėjo vaikų slogos komplikacijų dažnis, antibakterinių preparatų vartojimo dažnis bei sumažėjo praleistų pamokų skaičius (2 pav.) (1). Dar minima, kad net ir profilaktinis jūros vandens bei kitų su peršalimu susijusių vaistų panaudojimas iki mokyklinio ir jaunesniojo moklinio amžiaus vaikams gali sumažinti pasikartojančių susirgimų (atkryčių) dažnį šaltuoju metų periodu. Slogos gydymas parenkamas pagal vyraujančius simptomus. Tarkime, jei yra nosies užgulimas, tikslinga mažinti gleivinės paburkimą, jei yra gausi skaidri sekrecija – naudojamos priemonės nosies gleivinės sekrecijai mažinti, o esant tirštam sekretui, kurį sunku išpūsti ar ištraukti, – gleives skystinančios priemonės. Gydant slogos komplikacijas reikia daugiau atidumo, papildomos gydytojo priežiūros, laiko. Nosies ertmės gleivinės plovimas yra nuo seno žmonėms žinomas slogos gydymo būdas. Praplaunant susikaupusį sekretą nosies ertmėje, sumažinama tikimybė įsitvirtinti ir daugintis virusiniam užkratui, vietinio uždegimo rizika. Be to, jūros vanduo drėkina nosies gleivinę, mažina paburkimą, suskystina ir padeda išvalyti tirštas gleives, kurios trukdo kvėpuoti pro nosį (5).

Nosies plovimas yra saugus, jei laikomasi nurodymų. Yra aprašomos tik minimalios nepageidaujamos reakcijos – vietinis sudirginimas, niežulys, deginimo pojūtis, kt. (2). Nerekomenduojama plauti nosies ertmės gleivinės tik šiais atvejais (6): esant veido ir galvos traumoms (tirpalas gali patekti į potraumines ertmes) ir esant raumenų ir skeleto patologijai su neurologiniais simptomais (dėl intensyvaus tremoro yra aspiravimo rizika).

Gyd. otorinoloaringologas Dovydas Gutmanas

Šaltinis „Internistas“