Niežėjimas ir žvynelinė
Daugelį metų žvynelinė priskiriama lėtinių neniežtinčiųjų odos ligų grupei. Tačiau daugėja klinikinių tyrimų, kurių rezultatai rodo žvynelinės sąsają su lėtiniu niežėjimu (lot. pruritus) [1, 2]. Niežėjimas pasireiškia nuo 60 iki 90 proc. sergančių žvyneline pacientų [1–13]. Nustatyta, kad niežėjimo stiprumas sergant žvyneline koreliuoja su ligos sunkumu ir bloga ja sergančiųjų gyvenimo kokybe [4–6]. Specifinio niežėjimo gydymo sergant žvyneline vis dar nėra. Jo valdymas labiausiai priklauso nuo racionalaus žvynelinės gydymo, nukreipto žvynelinės bėrimams, įprastai vertinamiems PASI (angl. Psoriasis Area and Severity Index – PASI) rodikliu, mažinti [10].
Niežėjimo patogenezė tarp sergančiųjų žvyneline vertinta daugybe tyrimų. Nėra nustatyta nė vieno konkretaus mechanizmo, galinčio jį paaiškinti. Niežėjimas, kaip ir skausmo jutimas, atsiranda dėl C juntamosiomis skaidulomis perduodamo signalo nugaros smegenų užpakaliniam ragui ir iš ten per nugarinį gumburo laidą galvos smegenų žievei – signalo suvokimui. C skaidulų nervinis rezginys užsibaigia arti odos ląstelių (fibroblastų, keratinocitų, mastocitų, Langerhanso ląstelių), nervinės galūnės išskiria neuropeptidus, kurie tiesiogiai ir netiesiogiai per kraują veikia keratinocitų ir Langerhanso ląstelių receptorius ir taip stimuliuojamos nervų galūnėlės sukelia niežėjimą [1].
Daugėja tyrimų apie neuropeptidų (P medžiagos, neurokinų) išskyrimą žvynelinės pažeistoje odoje. Kuo daugiau šių medžiagų, tuo daugiau imuninių ląstelių (dendritinių, limfocitų, mastocitų, neutrofilų, makrofagų) aktyvuojasi, pagreitėja keratinocitų proliferacija ir mastocitų degranuliacija. Visa tai skatina angiogenezę ir sukelia lėtinį niežėjimą [1–3, 7–10]. Tyrimo duomenimis, P medžiagos ir neurokinų turinčių nervinių skaidulų didesnė raiška aptikta žvynelinės pažeistoje nei nepažeistoje odoje. Nustatyta reikšminga sąsaja tarp niežėjimo intensyvumo, P medžiagos turinčių nervinių skaidulų ir neurokinų receptorių skaičiaus žvynelinės pažeistoje odoje [7]. Kitas svarbus žymuo neurogeniniam uždegimui atsirasti – sutrikusi inervacija. Imunofluorescencinio tyrimo duomenimis, epidermio nervinių skaidulų kiekis žvynelinės pažeistoje niežtinčioje galvos odoje yra didesnis, lyginant su nepažeista oda [8]. Kitas niežėjimo mechanizmas siejamas su imuniniu uždegimu. Didesnis GABA bei GABAA (angl. gamma-aminobutyric acid – GABA) receptorių kiekis priklauso nuo imuninių ląstelių kiekio, jis reikšmingai koreliuoja su niežėjimo intensyvumu žvynelinės pažeistoje odoje [9]. Apibendrinant tyrimų duomenis, P medžiagos turinčių nervinių skaidulų, neurokinų bei GABA sistemos receptorių didesnė raiška yra reikšmingi niežėjimo patogenezei sergantiesiems žvyneline.
Gyvenimo kokybė
Žvynelinės bėrimų niežėjimas – vienas dažniausių ir labiausiai varginančių ligos simptomų. Jis dažniausiai juntamas apatinėse galūnėse ir galvos odoje. Daugelis (80 proc.) pacientų, sergančių skalpo žvyneline, kenčia intensyvų niežėjimą galvos odoje [4]. Galvos oda turi daugiau nervinių galūnėlių, lyginant su kitomis kūno sritimis. Niežėjimo stiprumas vertinamas pagal vaizdo analogijos skausmo skalę (angl. Visual analog scale – VAS). Sergant skalpo žvyneline niežėjimo VAS rodiklis koreliuoja su PASI rodikliu [8]. Daugėja tyrimų apie niežėjimo įtaką sergančiųjų žvyneline gyvenimo kokybei. Jų duomenimis, pusė apklaustųjų nurodo, kad jų gyvenimo kokybė ženkliai pakito (1 lentelė). Niežėjimo intensyvumas, žvynelinės eigos sunkumas ir gyvenimo kokybės pokytis tarpusavyje susiję.
Niežėjimo valdymas
Kasdieniai aplinkos veiksniai turi didelę reikšmę žvynelinės eigai ir niežėjimui. Jų apžvalga pateikta 2 lentelėje [8]. Konservatyvios priemonės, tokios kaip streso vengimas, nuotaikos gerinimas, poilsis, tinkamos ir laisvesnės aprangos pasirinkimas, odos raminimas šaltu vandeniu, gali palengvinti niežėjimą bei žvynelinės simptomus [4]. Tyrimų rezultatai apie gydymo veiksmingumą niežėjimui mažinti sergantiesiems žvy neline pateikti 3 lentelėje. Niežėjimo gydymas sergant žvyneline turi būti nukreiptas žvynelinės pažeistos odos gydymui, emolientais, UVB fototerapija, vietiniais keratolitikais, vitamino D analogais, jei reikia, sisteminiais vaistais ir biologine terapija. Vieno tyrimo duomenimis, vartojantiems emolientų sergantiesiems žvyneline niežėjimas sumažėjo 20 proc. pacientų [12]. Tyrimo, kuriame 45 proc. sergančių žvyneline pacientų vartojo antihistamininius vaistus, rezultatai parodė, kad tik 34,5 proc. jų jautė trumpalaikį niežėjimo sumažėjimą, 65,5 proc. – jokio poveikio. 35 proc. vartojančių emolientus pacientų jautė trumpalaikį niežėjimo sumažėjimą, 65 proc. – jokio poveikio nepajuto. Tiriamieji, kurie vartojo vietinio poveikio gliukokortikoidus, 55 proc. jautė trumpalaikį niežėjimo sumažėjimą, 45 – nieko nejautė. Visi šie tyrimai rodo, jog specifinio niežėjimo gydymo dar nėra. Jo valdymas labiausiai priklauso nuo racionalaus žvynelinės gydymo, nukreipto PASI mažinti. Todėl niežėjimas yra dar vienas reikšmingas klinikinis žymuo žvynelinės eigos įvertinimui.
Šaltinis: Lietuvos gydytojo žurnalas, Nr.9,2015
