Natūraliai su maistu gaunamų būtinųjų riebalų rūgščių suvartojama mažiau

2016-05-25 | Ligos.lt

Įvadas

Polinesočiosios riebalų rūgštys – tai būtinosios mūsų organizmo riebalų rūgštys, kurios dalyvauja įvai­rių svarbių biologinių junginių sintezės reakcijose. Šių organinių medžiagų klasė apima didelę įvairovę – ome­ga-3, omega-6, omega-7 ar omega-9. Skaičius, einantis po omega, nurodo pirmosios dvigubos jungties pozici­ją, skaičiuojant nuo terminalinio molekulės galo – me­tilo grupės. Kai kurios polinesočiosios riebalų rūgštys – linolo (omega-6) ir linoleno (omega-3) – žmogaus or­ganizme nėra sintetinamos, jų gaunama tik su maistu. Omega-3 riebalų rūgštys yra nepakeičiamųjų polineso­čiųjų riebalų rūgščių grupė, kuriai priklauso alfa lino­leno (ALR), eikozapentaeno (EPR), dokozaheksaeno (DHR) rūgštys. EPR ir DHR yra svarbiausios iš ome­ga-3 riebalų rūgščių grupės. Mononesočiosioms rie­balų rūgštims priskiriamos omega-9 riebalų rūgštys, kurioms priklauso oleino rūgštis, ir omega-7, kurioms priklauso palmitolio rūgštis.

Kintantis žmonių mitybos racionas sudarė sąlygas būtent omega-3 ir omega-6 balanso pokyčiui mūsų or­ganizme. Mokslinėje literatūroje įvertinta, kad dabarti­nis minėtų polinesočiųjų riebalų rūgščių santykis gau­namame maiste siekia atitinkamai 1:18. Optimaliausia proporcija tarp šių medžiagų turi būti 1:1, todėl daro­ma išvada, kad mūsų įprastinėje mityboje labai trūks­ta omega-3 riebalų rūgščių, o tai skatina kardiovasku­linių, imuninių ir psichinių ligų vystymąsi.

Riebalų rūgštys – kas tai?

Riebalų rūgštys yra viena pagrindinių žmogaus maisto sudedamųjų dalių. Jos skiriamos į sočiąsias ir nesočiąsias. Sočiųjų riebalų rūgščių randama gyvuliniuose rie­baluose. Jų vartoti reikia saikingai, nes jos labiausiai didina cholesterolio koncentraciją kraujyje.

Nesočiosios riebalų rūgštys taip vadinamos todėl, kad jų molekulės grandinėje turi 1 ar daugiau nesočių­jų jungčių. Jų daugiausia aptinkama augaliniuose rieba­luose ir žuvų taukuose. Nesočiosios riebalų rūgštys ski­riamos pagal anglies atomą ir nesočiųjų jungčių skaičių molekulėje, taip pat pagal pirmosios dvigubos jungties vietą anglies atomų grandinėje.

Omega-3 riebalų rūgštys, dar vadinamos n-3 arba ω-3, taip pavadintos dėl to, kad pirmoji dviguba jungtis grandinėje yra ties trečiąja jungtimi tarp an­glies atomų, skaičiuojant nuo galinės metilo grupės (1 pav.).

Ligos.lt

Jos yra ilgųjų grandinių, polinesočiosios, t. y. daug dvigubų jungčių turinčios tarp anglies at­omų, organinės rūgštys. ALR, priklausanti omega-3 riebalų rūgštims, yra nepakeičiamoji riebalų rūgštis. Vadinasi, žmogaus organizmas jos negamina, jos gau­nama tik su maistu ar maisto papildais. Kitos omega-3 riebalų rūgštys, pavyzdžiui, EPR ir DHR, gali susida­ryti žmogaus organizme iš ALR, bet labai lėtai ir ma­žas kiekis. Metabolizmo procese iš ALR virsta tik apie 8–20 proc. EPR ir apie 0,5–9 proc. DHR. Be to, trūks­tant ALR, kitos omega-3 riebalų rūgštys tampa nepa­keičiamosiomis. Dėl to EPR ir DHR riebalų rūgštys daugelyje literatūros šaltinių vadinamos iš dalies nepa­keičiamosiomis arba santykinai nepakeičiamosiomis.

Omega-6 riebalų rūgštys taip pat yra svarbios žmo­gaus organizmui. Jos vadinamos omega-6, n-6 arba ω-6, todėl, kad pirmoji dviguba jungtis jų molekulių anglies atomų grandinėje yra ties trečiąja jungtimi tarp anglies atomų, skaičiuojant nuo metilo grupės (2 pav.).

Ligos.lt

Lino­lio rūgštis, priklausanti omega-6 riebalų rūgštims, yra nepakeičiamoji. Kita svarbi šios grupės rūgštis yra arachidono rūgštis. Ji yra iš dalies arba santykinai nepakeičiamoji, nes gali susidaryti iš linolio rūgšties, o kai pastarosios maiste trūksta, arachido­no rūgštis tampa nepakeičiamoji.

Iš omega-3 ir omega-6 riebalų rūgš­čių organizme sintetinami eikozanoidai. Tai yra biologiškai aktyvios, panašiai kaip hormonai veikiančios medžiagos, kurioms priklauso prostaglandinai, leu­kotrienai ir tromboksanai. Uždegiminėse reakcijose ei­kozanoidai atlieka daugybę gyvybiškai svarbių funkci­jų. Jie yra labai trumpaamžiai, todėl sutrikus jų sintezei, greitai pasireiškia jų trūkumas organizme.

Omega-9 priklauso oleino, eikozano eikozatrieno, eruko, nervono mononesočiosios riebalų rūgštys. Kitaip nei omega-3 ir omega-6, omega-9 nėra nepakeičiamo­sios riebalų rūgštys. Žmogaus organizmas gali jas sin­tetinti iš neprisotintų riebalų. Mononesočiosios riebalų rūgštys nedidina cholesterolio koncentracijos kraujyje. Jų vartojant vietoj sočiųjų riebalų rūgščių, mažėja mažo tankio lipoproteinų cholesterolio, lemiančio ateroskle­rozės vystymąsi, koncentracija, ir daugėja didelio tan­kio lipoproteinų cholesterolio, stabdančio aterosklero­zės progresavimą, todėl jos vertingos išeminės širdies ligos profilaktikai. Be to, jos teigiamai veikia uždegi­minius procesus. Svarbios yra oleino ir eruko rūgštys, kurių randama alyvuogių ir rapsų aliejuje. Riebalų rūgščių kategorijos pateiktos 1 lentelėje.

Ligos.lt

 

Omega riebalų rūgščių vartojimas

Omega-3 riebalų rūgštys jau tūkstančius metų yra sudėtinė žmogaus dietos dalis. Nustatyta, kad omega-6 ir omega-3 riebalų rūgščių santykis pirmykščių žmonių suvartojamame maiste buvo 1:1. JAV šiandien šis santy­kis išaugo iki maždaug 10:1 dėl sumažėjusio omega-3 riebalų rūgščių suvartojimo ir plačiai paplitusių augali­nių aliejų, kuriuose gausu linoleno rūgšties, vartojimo. Per didelis omega-6 riebalų rūgščių suvartojimas slo­pina omega-3 riebalų rūgščių absorbciją.

JAV per dieną suvartojama apie 1,6 g visų omega-3 riebalų rūgščių (tai sudaro apie 0,7 proc. gaunamos energijos kiekio). Iš jų ALR tenka apie 1,4 g/d., EPR ir DHR – tik 0,1–0,2 g/d. Pagrindiniai ALR šaltiniai yra augaliniai aliejai, labiausiai – rapsų ir sojų (2 lentelė).

Ligos.lt

Nors dalis ALR paverčiama į ilgesnių grandinių omega-3 riebalų rūgštis, šios konversijos apimtis yra ne­didelė ir ginčytina. Pavyzdžiui, Emken ir bendraautoriai nurodo, kad ši konversija yra 15 proc., o Pawlosky ir bendraautoriai – 0,2 proc. Abiejų autorių duomenimis, virtimas į DHR yra daug mažesnis nei į EPR. Pagrin­dinis EPR ir DHR rūgščių šaltinis yra žuvis (2 lentelė).

 

Omega-3 riebalų rūgščių poveikis

Omega-3 riebalų rūgštys palankiai veikia širdies ir kraujagyslių sistemą. Jos pasižymi antiaritminiu, an­tiskleroziniu, uždegimą mažinančiu poveikiu, slopina trombocitų agregaciją, gerina endotelio funkciją, maži­na kraujo spaudimą ir trigliceridų koncentraciją. Ome­ga-3 riebalų rūgštys modifikuoja daugelio sistemų bio­chemines funkcijas. Jos gali patekti į membranų fos­folipidus bei keisti membranų funkciją, mažinti eiko­zanoidų gamybą, kurie veikia įvairias ląsteles (lygiųjų raumenų, endotelio, sekretuojančias ląsteles, trombo­citus bei leukocitus). Trigliceridų koncentraciją maži­nantis poveikis yra susijęs su sumažėjusia lipogeneze kepenyse. Manoma, kad antitrombozinį poveikį lemia sumažėjusi trombocitų agregacija ir pakitusios ląste­lių membranų savybės, kada veikiama ląstelės signa­linė sistema, slopinamas uždegimas (mažėja citokinų TNF-α, IL-1, IL-2 sintezė), sukeliamas endotelio atsi­palaidavimas per azoto oksido sistemą. Tai taip pat gali sukelti nedidelį kraujo spaudimą mažinantį poveikį.

Omega-3 ir omega-6 riebalų rūgštys yra ypač svar­bios ląstelių membranų struktūrai bei nervų sistemos vystymuisi. Su maistu gaunami žuvų taukai 10–15 proc. sumažina cukrinio diabeto sukeltą nervų pažeidimą dėl endoneuralinės edemos bei aksonų degeneracijos.

Asmenims, vartojantiems žuvį, reikšmingai suma­žėja insulto rizika, palyginti su žuvies nevartojančiais asmenimis. Kito klinikinio tyrimo duomenimis, vy­resnio amžiaus žmonėms (65–85 metų), vartojantiems

kepto tuno, yra 27 proc. mažesnė išeminio insulto ri­zika. Taip pat nustatyta, kad DHR, palyginti su EPA rūgštimi, labiau sumažina kraujo spaudimą, širdies su­sitraukimo dažnį bei pagerina kraujagyslių funkciją.

Žuvies vartojimas yra siejamas su lėtesniu pažini­mo funkcijų blogėjimu vyresnių nei 65 metų žmonių populiacijoje. Maisto DHR papildai mažai japonų po­puliacijai (n=21), kuriems diagnozuotas lengvas pa­žinimo funkcijų sutrikimas, reikšmingai pagerino at­mintį bei gebėjimą sutelkti dėmesį. Taip pat nustatyta, kad Alzheimerio liga sergančiųjų kaktinės skilties pil­kojoje medžiagoje bei Amono rage DHR yra mažiau nei Alzheimerio liga nesergančių asmenų smegenyse. Tyrimai su pelėmis parodė, kad DHR sumažina beta amiloido bei Tau proteino kaupimąsi smegenyse, ku­ris būdingas Alzheimerio liga sergantiems žmonėms. Ligoniams, kuriems diagnozuota lengva Alzheimerio liga, skiriant omega-3 riebalų rūgščių papildus, kurių sudėtyje daugiausia vyrauja DHR, pagerėja pažinimo testų rezultatai. Tai rodo, kad omega-3 riebalų rūgš­tys gali būti naudingos Alzheimerio ligos profilaktikai.

Keleto klinikinių tyrimų duomenimis, kuo daugiau žmogus suvartoja žuvies, tuo labiau jis yra apsaugotas nuo bipolinių sutrikimų bei mėginimų nusižudyti. Ne­didelis klinikinis tyrimas parodė, kad omega-3 riebalų rūgščių skyrimas sumažina depresijos simptomus nėš­čiosioms, kurioms diagnozuotas didžiosios depresijos epizodas. 8 savaičių trukmės, dvigubai aklame, place­bu kontroliuojamame tyrime 36 nėščiosioms, kurioms pasireiškė didžioji depresija, buvo skiriami omega-3 riebalų rūgščių preparatai (3,4 g/p.) bei placebas. Mė­nesį psichotropiniai vaistai nebuvo skiriami. Iš viso iki tyrimo pabaigos dalyvavo 24 moterys: 13 – omega-3 grupėje, 11 – placebo grupėje. Po 6 savaičių nėščiosios, kurios vartojo omega-3 riebalų rūgščių preparatus, su­rinko reikšmingai mažiau balų Hamiltono depresijos vertinimo skalėje. Reikšmingai dažniau omega-3 gru­pėje buvo stebimas ir atsakas į gydymą (62 proc. bei 27 proc., p=0,03).

Apibendrinimas

Išvengti daugybės galimų ligų, sukeltų organizmo homeostazės ir fermentų metabolizmo sutrikimų, pa­tikimai padeda maisto papildai. Iš jų dažniausiai var­tojami žuvų taukai – omega-3 (ALR, EPR ir DHR šal­tinis). Omega-3 kilmės medžiagos plečia kraujagysles ir neleidžia susidaryti trombams (kitaip nei omega-6 eikozano rūgšties produktai), jos taip pat turi antialer­ginį, antiuždegiminį ir skausmo malšinamąjį poveikį.

Pastaraisiais dešimtmečiais mitybos specialistai ypač sunerimo, kad vis daugiau suvartojama maisto, kuriame gausu omega-6 ir per mažai omega-3 rieba­lų rūgščių. Tačiau abiejų grupių rūgščių apykaitai rei­kia tų pačių fermentų. Taip atsiranda konkurencija – omega-6 rūgščių perteklius trukdo omega-3 rūgščių apykaitai ir neleidžia jų pasisavinti. Pasaulio sveikatos organizacijos rekomenduojamas omega-6 ir omega-3 rūgščių santykis yra 1:1 ar ne didesnis nei 5:1. Norint išlaikyti šį santykį, reikėtų valgyti daugiau žalialapių daržovių, ankštinių, žuvies ir linų sėmenų, augalinio aliejaus, mažiau vartoti mėsos. Jei šio santykio išlai­kyti nepavyksta, tenka omega-3 riebalų rūgščių varto­ti maisto papildų formos.

Šaltinis: "Internistas" Nr.3, 2016m.