Naminių gyvūnų toksokarų migracijos etapų ir žmogaus organizme sukeltų klinikinių simptomų apžvalga
2017-04-18

Įvadas
Toksokarozę sukelia naminių gyvūnų migruojančios askaridžių lervos, kurios pažeidžia žmogaus organus ir audinius. 1920 metais atliekant biopsijas, įvairiose žmogaus kūno vietose buvo randama pavienių lervų, tuomet vadintų larva migrans. Tuomet nebuvo aišku, kaip jos pateko į žmogaus organizmą. 1952 metų duomenimis, skrodžiant vieną mergaitę, jos akyje rasta 2 mm ilgio lerva, sukėlusi įvairaus laipsnio akies obuolio pažeidimus. Patologoanatomai įvardijo lervą kaip larva migrans visceralis. Pasitelkus įvairius tyrimo metodus, įrodyta, kad larva migrans visceralis yra naminių gyvūnų askaridžių kiaušinėlių migruojančios lervos – toxocara canis, toxocara cati. Atsiradus galimybei, Maskvos medikai pirmieji serologiškai diferencijavo lervą. 1970 metais Lietuvos medikai įrodė ir serologiškai identifikavo lervos sukeltus simptomus organizme ir pavadino ligą toksokaroze. 1992 metais amerikiečių mokslininkai sukeltą migruojančių naminių gyvūnų lervų kliniką ištyrė ir patvirtino ligos pavadinimą – toksokarozė (angl. toxocariasis). Po kelerių metų toksokarozės diagnozė įtraukta į ligų šifravimo knygą kodu B83.0. Diagnostikai pradėtas naudoti specifinis antikūnų imunofermentinis (ELISA) tyrimo metodas. Kauno medikai kruopščiu darbu prisidėjo diagnozuojant ir gydant toksokarozę. Lietuvoje 1999 metais toksokarozės atvejai pasiekė didžiausią piką (200–300 atvejų per metus). Toksokarozės plitimui įtakos turėjo antisanitarinės sąlygos, higienos kultūros stoka. Susidariusi būklė privertė kai kurias veterinarijos ir sveikatos apsaugos organizacijas sustiprinti darbo kokybę, kontrolę ir vykdymą. Atkreiptas dėmesys į žemės ūkį. Vykdyta dirvožemio tręšimo kokybės kontrolė, siekiant išvengi parazitais užkrėsto derliaus. Be atitinkamo apdorojimo uždraustas tręšimas srutomis, kanalizacijos nuotekomis. Imtasi kontroliuoti didelę beglobių gyvūnų, t. y. kačių ir šunų, populiaciją. Atidarytos naminių gyvūnų prieglaudos, pradėta jų dehelmintizacija, vakcinavimas, gydymas, kastravimas, sterilizavimas, kritiniais atvejais – eutanazija. Sugriežtintos gyvūnų vedžiojimo ir laikymo sąlygos – uždraustas laisvai bėgiojančių šunų be pavadėlio vedžiojimas, būtinas jų ekskrementų rinkimas, netinkamos priežiūros atvejais gyvūnas konfiskuojamas. Sustiprinta parkų, žaidimo aikštelių sanitarinė priežiūra, vandens sanitarinė kontrolė, visuomenės švietimas higienos klausimais. Vykdytas medikų švietimas apie helmintų platinamas ligas, nes didelis procentas klaidingų diagnozių bylojo apie medikų, ypač terapeutų, žinių stoką toksokarozės ligos atveju. Per pastaruosius 20 metų vykdytos priemonės pasitvirtino – toksokarozės atvejų skaičius pasiekė minimumą (1 lentelė).
Toksokarų migruojančių lervų etapai
Toksokarų migruojančių lervų etapus galima suskirstyti į 2 grupes:
l šuns – tikrojo parazitų šeimininko;
l žmogaus – tarpinio helmintų šeimininko (1 pav.).
Toksokarų lervų migracijos etapai šuns organizme
Toksokarų aktyviais, invaziniais kiaušinėliais užteršti produktai patenka į šuns virškinimo traktą. Lervutė blokuojama šuns audiniuose, sudarant aplink jas granuliomas (2 pav.). Aiškių šuns sveikatos sutrikimų nesukeliama. Nėščiųjų kalaičių granuliomų apvalkalėlis ištirpsta dėl pakitusio hormoninio fono nėštumo metu, o lervutė su krauju ar pienu, per placentą patenka į vaisiaus virškinimo traktą. Jaunikliui gimus, toksokarozės lervutė pradeda vystytis žarnyne, praėjus 2 mėnesiams virsta subrendusiomis askaridėmis (patelės ir patinėliai). Šuniuko žarnyne besiporuojant įvyksta patelės sudėtų kiaušinių (200 tūkst.) apvaisinimas. Defekacijos metu askaridės su kiaušinėliais patenka į dirvožemį. Neapvaisinti kiaušinėliai žūsta. Apvaisinti kiaušinėliai, patekę į jiems optimalias dirvožemio sąlygas (temperatūra – iki 34 laipsnių, drėgmė – 80 laipsnių ir ne per didelis saulės spindulių kiekis), pradeda bręsti. Praėjus 2–3 savaitėms, kiaušinėlis tampa aktyvus – invazinis su maža lervute centre, pasiruošusia migracijai. Jie tampa atsparūs šalčiui ir gali iki metų ir ilgiau išbūti dirvožemyje.
Toksokarų lervų migracija žmogaus organizme
Nesilaikant tinkamos higienos, toksokara patenka žmogui per burną į virškinimo traktą. Žarnyne iš skrandžio sultimis aptirpinto kiaušinio išsirita lerva ir pradeda migracijos kelią (paūgėjus iki 0,5 mm dydžio) (3 pav.). Pragraužia žarnų gleivinės kraujo kapiliarų sienelę, palik dama mikrotraumos židinėlius (kraujosruvas, paburkimus, eozinofilų infiltraciją). Patekę į kraują, lerva minta kraujo plazma ir eritrocitais (eritrofagija). Migracija prasideda kepenyse. Kepenys paburksta (hepatomegalija). Organizmas, reaguodamas į tokį svetimkūnį, izoliuoja lervą, sudarydamas iš kraujo polimorfinių ląstelių (limfocitų, makrofagai, fibroblastai, eozinofilai) apsauginį žiedą, vadinamą granulioma (2 pav.). Tokiu būdu lervučių invazijos vietoje atsiranda tam tikri uždegimo reakcijos požymiai. Kepenų funkcijai ryškių pokyčių nesukelia. Lervutėms patekus į plaučių audinį, pirminė organizmo apsigynimo reakcija – kosulys (vadinamasis rudeninis kosulys). Kosulys be aiškios priežasties trunka apie mėnesį. Kosint dalis lervų pašalinamos, kita dalis per burną patenka į virškinimo traktą, kuriame lervos (2,5 mm) virsta suaugusiomis askaridėmis (iki 25 cm). Jos minta žarnyno turiniu.
Šis reiškinys pavadintas žmonių askaridoze. Plaučiuose likusios lervos lieka ilgam laikui. Blokuojant lervas, organizmas iš kraujo elementų suformuoja granuliomą. Granuliomos centre dar gali būti randamos gyvos lervutės arba, joms žuvus, – detritas. Lervos medžiagos apykaitos produktai ir jų audinių žuvimo substratai sukelia ryškią alerginę reakciją, pasireiškiančią stiprėjančiu kosuliu su dusuliu, astmos simptomų išsivystymu, susiliejančiais plaučių uždegimo židiniais su eozinofiliniais infiltratais. Vystosi lėtinė recidyvuojanti, gydymui antibiotikais atspari pneumonija. Kraujyje padidėja eozinofilų kiekis – nuo 6 proc. iki 20 proc. ir daugiau. Po poros mėnesių atsiranda specifinių toksokarų antikūnų augimas. Kartais IgE užauga per 100. Prisidėjus antrinei infekcijai, kraujyje nustatoma leukocitozė su formulės nuokrypiu į kairę, eritrocitų nusėdimo greitis padidėja, kyla CRB. Retais atvejais lervutės, patekusios į smegenis, sukelia encefalitą arba epilepsijos priepuolius. Neretai pažeidžiama regos sistema. Pažeidimai įprastai būna vienpusiai (vienpusis aklumas, akies obuolio uždegimo reiškiniai (chorioretinitas)). Oftalmoskopuojant akies stiklakūnyje pavyksta pastebėti nedidelę lervutę. Migruojančių lervų odos pažeidimai pasireiškia niežėjimu, netipiniais bėrimais, neskausmingais mazgeliais poodyje.