Naminių gyvūnų toksokarų migracijos etapų ir žmogaus organizme sukeltų klinikinių simptomų apžvalga

Įvadas

Toksokarozę sukelia naminių gyvūnų migruo­jančios askaridžių lervos, kurios pažeidžia žmo­gaus organus ir audinius. 1920 metais atliekant biopsijas, įvairiose žmogaus kūno vietose buvo randama pavienių lervų, tuomet vadintų larva migrans. Tuomet nebuvo aišku, kaip jos pateko į žmogaus organizmą. 1952 metų duomenimis, skrodžiant vieną mergaitę, jos akyje rasta 2 mm ilgio lerva, sukėlusi įvairaus laipsnio akies obuo­lio pažeidimus. Patologoanatomai įvardijo lervą kaip larva migrans visceralis. Pasitelkus įvairius tyrimo metodus, įrodyta, kad larva migrans visce­ralis yra naminių gyvūnų askaridžių kiaušinėlių migruojančios lervos – toxocara canis, toxocara cati. Atsiradus galimybei, Maskvos medikai pir­mieji serologiškai diferencijavo lervą. 1970 me­tais Lietuvos medikai įrodė ir serologiškai iden­tifikavo lervos sukeltus simptomus organizme ir pavadino ligą toksokaroze. 1992 metais amerikie­čių mokslininkai sukeltą migruojančių naminių gyvūnų lervų kliniką ištyrė ir patvirtino ligos pa­vadinimą – toksokarozė (angl. toxocariasis). Po kelerių metų toksokarozės diagnozė įtraukta į ligų šifravimo knygą kodu B83.0. Diagnostikai pradė­tas naudoti specifinis antikūnų imunofermentinis (ELISA) tyrimo metodas. Kauno medikai kruopš­čiu darbu prisidėjo diagnozuojant ir gydant tokso­karozę. Lietuvoje 1999 metais toksokarozės atve­jai pasiekė didžiausią piką (200–300 atvejų per metus). Toksokarozės plitimui įtakos turėjo anti­sanitarinės sąlygos, higienos kultūros stoka. Su­sidariusi būklė privertė kai kurias veterinarijos ir sveikatos apsaugos organizacijas sustiprinti darbo kokybę, kontrolę ir vykdymą. Atkreiptas dėmesys į žemės ūkį. Vykdyta dirvožemio tręšimo kokybės kontrolė, siekiant išvengi parazitais užkrėsto der­liaus. Be atitinkamo apdorojimo uždraustas trę­šimas srutomis, kanalizacijos nuotekomis. Imtasi kontroliuoti didelę beglobių gyvūnų, t. y. kačių ir šunų, populiaciją. Atidarytos naminių gyvūnų prieglaudos, pradėta jų dehelmintizacija, vakci­navimas, gydymas, kastravimas, sterilizavimas, kritiniais atvejais – eutanazija. Sugriežtintos gy­vūnų vedžiojimo ir laikymo sąlygos – uždraustas laisvai bėgiojančių šunų be pavadėlio vedžioji­mas, būtinas jų ekskrementų rinkimas, netinka­mos priežiūros atvejais gyvūnas konfiskuojamas. Sustiprinta parkų, žaidimo aikštelių sanitarinė priežiūra, vandens sanitarinė kontrolė, visuo­menės švietimas higienos klausimais. Vykdytas medikų švietimas apie helmintų platinamas ligas, nes didelis procentas klaidingų diagnozių bylojo apie medikų, ypač terapeutų, žinių stoką toksoka­rozės ligos atveju. Per pastaruosius 20 metų vykdytos priemonės pasitvirtino – toksokarozės atvejų skaičius pasie­kė minimumą (1 lentelė).

 

Toksokarų migruojančių lervų etapai

Toksokarų migruojančių lervų etapus galima suskirstyti į 2 grupes:

l šuns – tikrojo parazitų šeimininko;

l žmogaus – tarpinio helmintų šeimininko (1 pav.).

 

Toksokarų lervų migracijos etapai šuns  organizme

Toksokarų aktyviais, invaziniais kiaušinė­liais užteršti produktai patenka į šuns virškini­mo traktą. Lervutė blokuojama šuns audiniuo­se, sudarant aplink jas granuliomas (2 pav.). Aiškių šuns sveikatos sutrikimų nesukeliama. Nėščiųjų kalaičių granuliomų apvalkalėlis iš­tirpsta dėl pakitusio hormoninio fono nėštumo metu, o lervutė su krauju ar pienu, per placentą patenka į vaisiaus virškinimo traktą. Jaunikliui gimus, toksokarozės lervutė pradeda vystytis žarnyne, praėjus 2 mėnesiams virsta subrendu­siomis askaridėmis (patelės ir patinėliai). Šuniu­ko žarnyne besiporuojant įvyksta patelės sudėtų kiaušinių (200 tūkst.) apvaisinimas. Defekacijos metu askaridės su kiaušinėliais patenka į dirvo­žemį. Neapvaisinti kiaušinėliai žūsta. Apvaisinti kiaušinėliai, patekę į jiems optimalias dirvo­žemio sąlygas (temperatūra – iki 34 laipsnių, drėgmė – 80 laipsnių ir ne per didelis saulės spindulių kiekis), pradeda bręsti. Praėjus 2–3 sa­vaitėms, kiaušinėlis tampa aktyvus – invazinis su maža lervute centre, pasiruošusia migracijai. Jie tampa atsparūs šalčiui ir gali iki metų ir il­giau išbūti dirvožemyje.

 

Toksokarų lervų migracija žmogaus organizme

 

Nesilaikant tinkamos higienos, toksokara pa­tenka žmogui per burną į virškinimo traktą. Žar­nyne iš skrandžio sultimis aptirpinto kiaušinio išsirita lerva ir pradeda migracijos kelią (paū­gėjus iki 0,5 mm dydžio) (3 pav.). Pragraužia žarnų gleivinės kraujo kapiliarų sienelę, palik ­dama mikrotraumos židinėlius (kraujosruvas, paburkimus, eozinofilų infiltraciją). Patekę į kraują, lerva minta kraujo plazma ir eritrocitais (eritrofagija). Migracija prasideda kepenyse. Kepenys paburksta (hepatomegalija). Organiz­mas, reaguodamas į tokį svetimkūnį, izoliuo­ja lervą, sudarydamas iš kraujo polimorfinių ląstelių (limfocitų, makrofagai, fibroblastai, eozinofilai) apsauginį žiedą, vadinamą granu­lioma (2 pav.). Tokiu būdu lervučių invazijos vietoje atsiranda tam tikri uždegimo reakcijos požymiai. Kepenų funkcijai ryškių pokyčių nesukelia. Lervutėms patekus į plaučių audinį, pirminė organizmo apsigynimo reakcija – ko­sulys (vadinamasis rudeninis kosulys). Kosu­lys be aiškios priežasties trunka apie mėnesį. Kosint dalis lervų pašalinamos, kita dalis per burną patenka į virškinimo traktą, kuriame lervos (2,5 mm) virsta suaugusiomis askaridėmis (iki 25 cm). Jos minta žarnyno turiniu.

Šis reiškinys pavadintas žmonių askaridoze. Plaučiuose liku­sios lervos lieka ilgam laikui. Blokuojant lervas, organizmas iš kraujo elementų suformuoja granu­liomą. Granuliomos centre dar gali būti randamos gyvos lervutės arba, joms žuvus, – detritas. Ler­vos medžiagos apykaitos produktai ir jų audinių žuvimo substratai sukelia ryškią alerginę reakci­ją, pasireiškiančią stiprėjančiu kosuliu su dusuliu, astmos simptomų išsivystymu, susiliejančiais plaučių uždegimo židiniais su eozinofiliniais in­filtratais. Vystosi lėtinė recidyvuojanti, gydymui antibiotikais atspari pneumonija. Kraujyje padi­dėja eozinofilų kiekis – nuo 6 proc. iki 20 proc. ir daugiau. Po poros mėnesių atsiranda specifinių toksokarų antikūnų augimas. Kartais IgE užau­ga per 100. Prisidėjus antrinei infekcijai, kraujy­je nustatoma leukocitozė su formulės nuokrypiu į kairę, eritrocitų nusėdimo greitis padidėja, kyla CRB. Retais atvejais lervutės, patekusios į smege­nis, sukelia encefalitą arba epilepsijos priepuolius. Neretai pažeidžiama regos sistema. Pažeidimai įprastai būna vienpusiai (vienpusis aklumas, akies obuolio uždegimo reiškiniai (chorioretinitas)). Of­talmoskopuojant akies stiklakūnyje pavyksta pa­stebėti nedidelę lervutę. Migruojančių lervų odos pažeidimai pasireiškia niežėjimu, netipiniais bėri­mais, neskausmingais mazgeliais poodyje.