Lietuvos pulmonologai: prioritetus mes žinome

2015-01-24 | Ligos.lt

Šiandienos pulmonologija – pažangi, efektyviai besikeičianti medicinos sritis, todėl joje dirbantiems specialistams keliami labai dideli reikalavimai, didinama atsakomybė. Kaip jiems pavyksta priimti iššūkius, vertinti problemas ir jas spręsti, kokios vizijos tampa realiai įgyvendinamos, kalbamės su Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Pulmonologijos ir alergologijos skyriaus vedėju, Lietuvos pulmonologų draugijos pirmininku doc. Rolandu Zablockiu.

 

Kokius iššūkius tenka priimti Lietuvos pulmonologams žengiant koja kojon su pasaulio pažanga?

Visiškai pritariu, jog pulmonologija labai pažangi, nuolat modernėjanti medicinos sritis. Vienas svarbiausių uždavinių, kurį šiuo metu įgyvendiname Lietuvoje, – intensyviosios pulmonologijos kūrimas. Tai tarsi tarpinė grandis tarp įprasto terapinio ir reanimacijos skyriaus. Ligoniams, kurie serga kvėpavimo nepakankamumu, dažniausiai – lėtine obstrukcine plaučių liga (LOPL), sunkia astma, tam tikromis stuburo ar kvėpavimo raumenų ligomis, kai pasireiškia kvėpavimo nepakankamumas, reikalinga tam tikra pagalba, kurią ir turėtų suteikti intensyvioji pulmonologija. Ligoniai, kurie buvo gydomi reanimacijos skyriuje, pagerėjus būklei, bet dar tebeesant kvėpavimo nepakankamumui, ir tie, kuriems dar reikia tęsti dirbtinę plaučių ventiliaciją, taip pat galėtų būti gydomi specializuotuose plaučių ligų skyriuose. Tai yra naujas dalykas Lietuvoje, tačiau bent jau Vilniuje porą metų intensyviai plėtojamas. Antra svarbi sritis – intervencinė pulmonologija. Naudojant sudėtingą, pačią naujausią techniką, atliekamos įvairios kvėpavimo takų, plaučių intervencinės procedūros. Svarbiausia, kad daugelis procedūrų, kurių metu paimama medžiagos ištyrimui, atliekamos taikant vietinę nejautrą. Tai padeda nustatyti diagnozę. Tokie tyrimai ligoniams, kuriems įtariamas plaučių vėžys arba intersticinės plaučių ligos, yra labai svarbūs. Plaučių funkcijos tyrimų kryptis – trečia plėtojama svarbi pulmonologijos sritis. Tai siekiamybė įvaldyti įvairius aparatus, kuriais būtų galima ištirti plaučių funkcijas, įvertinti kvėpavimo takų būklę, išsiaiškinti, kaip oras patenka į plaučius, kaip iš plaučių deguonis – į kraują ir kita. plaučių audinio ligoms. Nors jos nėra labai dažnos, tačiau jas sunku diagnozuoti, nes gali pasireikšti labai įvairiai. Deja, nėra vieno tyrimo, kuris tiksliai diagnozuotų ligą, – vertinti reikia kompleksiškai. Tik atlikus radiologinius, klinikinius plaučių funkcijos tyrimus, intervencines procedūras, galima pasakyti, kokia liga pacientas serga. Taigi, ši sritis intensyviai plėtojama. Kitas dalykas – deguonies terapija ir visi su ja susiję dalykai. Turiu omenyje ligonių gydymą namuose – jie turi būti tinkamai atrinkti, paruošti deguonies terapijai, dar reikia specialių aparatų, panašių į dirbtinius plaučių ventiliacijos aparatus, tiems ligoniams, kuriems deguonies nepakanka, bet gali gydytis namuose. Tai ne tik stacionarinio, bet ir specializuota ambulatorinio gydymo sritis.

 

Kokias išskirtumėte sudėtingiausias problemos, kurias šiandien tenka spręsti Jūsų vadovaujamai Lietuvos pulmonologų draugijai?

 

Mūsų prioritetai labai aiškūs: pirmiausia – pulmonologų rengimas. Lietuvoje labai stinga pulmonologų – ne tik rajonuose, bet ir dideliuose miestuose: Klaipėdoje, Panevėžyje, Šiauliuose, Alytuje. Jų trūksta net Vilniuje. Tai didelė problema, nes pulmonologui, kaip specialistui, keliami labai dideli reikalavimai. Paruošti gerus specialistus užtrunka, todėl jų ir stinga. Be to, aiškiai matome, kad, baigęs studijas, jaunimas mieliau renkasi užsienį, nei lieka Lietuvoje. Mus džiugina labai gera specialistų rengimo sistema, kuri visiškai atitinka europinį lygį, tačiau gaila, kad jauni gydytojai savo karjerą nusprendžia tęsti ne Lietuvoje. Taigi, specialistų stygius – pirmaeilė problema. Antras svarbus klausimas – kvalifikacijos kėlimas. Draugija stengiasi: organizuoja konferencijas, seminarus, leidžia pulmonologams skirtą žurnalą, kitus leidinius. Kadangi pulmonologija intensyviai keičiasi, kasdien išgirstame daug naujienų, todėl turime labai smarkiai dirbti, kad išlaikytume aukštą specialistų kvalifikaciją. Trečias dalykas, kurį norėčiau pabrėžti, – tuberkuliozės problema. Nors tendencija gana aiški – tuberkuliozės atvejų mažėja, bet, lyginant su Europos Sąjungos vidurkiu, Lietuvoje padėtis gana prasta. Nereikėtų labai džiaugtis šiek tiek gerėjančiais rodikliais, nes sergamumas vis dar didelis. Kad bent priartėtume prie Europos Sąjungos vidurkio, būtina aktyviai tęsti darbą šioje srityje.

 

Mokslas, pažanga neatsiejamai persipynę su praktika. Kaip vertinate mokslinius pulmonologų laimėjimus? Kiek jie lemia klinikinio darbo sėkmę?

 

Paprastai mokslo kryptis, kuriai reikia didelių finansinių išteklių, daugiau plėtoja universitetai ar institutai. Pinigų mokslui, kaip ir daugeliui kitų sričių, nuolat nepakanka. Kita vertus, Lietuvoje prestižinėmis laikomos kelios sritys: kardiologija, šiek tiek onkologija, pediatrija, šeimos medicina, o kitos – primirštos. Nors dabar pagal mirtingumo rodiklius pirmauja širdies ir kraujagyslių ligos, nereikia pamiršti, jog jos labai susijusios su kita organizmo patologija. Pavyzdžiui, vien tik LOPL pasaulyje užima ketvirtą vietą pagal mirtingumą. O jei dar pridėtume pneumoniją, kuri yra aštuntoje vietoje, tuberkuliozę, patenkančią į mirties priežasčių dešimtuką, pulmonologinės ligos atsidurtų antroje trečioje vietoje pagal mirtingumą. Taigi iš tiesų daugiau dėmesio reikėtų skirti ir mokslo bazei – be abejonės, ją reikia stiprinti. Bet pirmiausia tai priklauso nuo politinių sprendimų.

 

LOPL – ketvirtoje vietoje pagal mirtingumą. Kaip ji valdoma Lietuvoje? Ar pakanka skiriamų išteklių, dėmesio ir pan.?

Nors mes sprendžiame tas pačias problemas, kaip ir pasaulyje, kai kurie dalykai kelia didesnį susirūpinimą. Visų pirma – diagnostika. Nesant tobulos diagnostikos sistemos, daliai ligonių dėl LOPL ypatumų liga diagnozuojama jau pažengusios stadijos. Dėl to nustatoma santykinai daug sunkios formos atvejų. Kitas dalykas – vaistų kompensavimo problema. Pavyzdžiui, astmai gydyti vaistai kompensuojami 100 proc., o LOPL – tik 80 proc., nors pagal eigą ji yra daug sunkesnė nei astma. Nederėtų pamiršti, jog LOPL paprastai serga vyresnio, pensinio amžiaus gyventojai, tad jiems 20 proc. priemoka neretai tampa skausminga finansine našta. Be to, stacionare astmos paūmėjimai gydomi gana retai, nes, atsiradus gerų vaistų, astma tapo labiau ambulatorine liga, bet taip neatsitiko su LOPL, ir niekas neprognozuoja, kada pokytis įvyks. LOPL daug sunkesnė, todėl jai turėtų būti skiriama daugiau dėmesio. Išlaidos sunkių ligonių, kurie labai dažnai patenka į intensyviosios terapijos skyrius, gydymui ir priežiūrai yra labai didelės. Įvertinus bendras LOPL gydymo lėšas (stacionaras, intensyvioji terapija, gydymas bei priežiūra namuose ir t. t.), ši liga valstybei kainuoja gerokai daugiau nei astma, nors pastarosioms vaistams skiriama daugiau pinigų nei LOPL.

 

Pulmonologai, kaip ir jų kolegos kitų sričių specialistai, kasdienės praktikos neįsivaizduoja be naujausių metodikų ir rekomendacijų, kurias rengia pasaulio bei Europos pulmonologų asociacijos. Neseniai išleistos GINA, GOLD gairės. Kokie svarbiausi jų aspektai? Kokių naujienų pulmonologams pateikė šių dokumentų autoriai?

Lietuvoje galioja bendras tiek astmos, tiek LOPL diagnostikos ir gydymo sutarimas, skirtas specialistams. Kitas dokumentas – LR sveikatos apsaugos ministro nustatyta vaistų skyrimo tvarka.

Šis dokumentas yra platesnis ir apima daugiau sričių. Išskirtini du pagrindiniai tarptautiniai dokumentai: LOPL skirtos GOLD, o astmai – GINA diagnostikos ir gydymo rekomendacijos. Tačiau jos yra tik bendro pobūdžio (tai pabrėžia ekspertai), o kiekviena šalis privalo jas pritaikyti atsižvelgdama į turimus resursus, sąlygas ir ypatybes. Mes taip pat šias rekomendacijas turime pritaikyti Lietuvai. Kokios pagrindinės naujienos? Pirmas dalykas – jose numatyti truputį kitokie vaistų skyrimo principai nei Lietuvoje. Antra – labiausiai akcentuojama LOPL bei astmos diagnostika. Siūloma įtraukti įvairias grandis – tiek šeimos gydytojus, kurie dažniausiai mato ligonį, tiek specialistus, patvirtinančius diagnozę. Būtent dėmesys telkiamas į pirminės sveikatos priežiūros grandį, kad šeimos gydytojai pirmieji įtartų ligą ir pacientą siųstų pas pulmonologą diagnozės patvirtinti. Dar vienas svarbus dalykas – tarptautinėse rekomendacijose nubrėžiamos ribos, kada ligonį gydo šeimos gydytojas, kada – specialistas. Mūsų sutarimai atitinka tarptautinius.

 

Kokią įsivaizduojate artimiausią Lietuvos pulmonologų klinikinės bei mokslinės veiklos ateitį? Kokių ligų profilaktika, diagnostika bei gydymu derėtų kolegas skatinti visapusiškai rūpintis?

 

Dabar daug dėmesio skiriama lėtinėms plaučių ligoms, ypač LOPL, astmai, jų diagnostika gerėja, tačiau turėtume nepamiršti, nepalikti nuošaly ir plaučių vėžio. Nors Lietuvoje nėra patikros (tai viso pasaulio problema), šeimos gydytojai turi būti budrūs – įtarti ligą ir laiku siųsti ištirti. Jeigu diagnozė nebus patvirtinta, labai džiaugsimės, o jei atvirkščiai – išlošime laiko, nes anksčiau nustačius ligą ir gydymas efektyvesnis,ir geresnių rezultatų tikimybė ženkliai padidės.

Kitas dalykas – tuberkuliozės problema. Reikėtų didesnės šeimos gydytojų iniciatyvos skiriant profilaktinį krūtinės ląstos tyrimą – rentgenogramą. Jis primirštas. Sveikam dirbančiam žmogui profilaktiškai rekomenduojama vieną kartą per metus atlikti krūtinės ląstos rentgeninį tyrimą. Pastebėtus pokyčius įvertins specialistai. Svarbu nepražiūrėti ir LOPL. Jeigu žmogus rūko, bent jau kas dveji metai būtina atlikti plaučių funkcijos tyrimą. Aišku, reikia skatinti žmones nerūkyti, bet jeigu nepavyksta, spirometrinis tyrimas tikrai padėtų laiku diagnozuoti ligą.

Kalbėjosi R. Pečeliūnienė