Kūno puošyba paauglystėje: tatuiruotės ir auskarai sergant cukriniu diabetu

Virginija Bulikaitė

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos Slaugos ir rūpybos katedra
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikų Endokrinologijos klinika

Įvadas

Odos tatuiravimas, randavimas ir papuošalų vėrimas į įvairias kūno vietas – pasaulyje gana paplitusi kūno meno forma (1). Taip išreikšti individualumą siekia tiek sveiki, tiek ir sergantys lėtinėmis ligomis (ir cukriniu diabetu (CD)) žmonės (2).
Pasaulio sveikatos organizacija CD apibrėžia kaip įvairių paveldimųjų ir įgytųjų priežasčių sukeltą medžiagų apykaitos sutrikimą, lėtinę ligą, kuria sergant dėl insulino gamybos, sekrecijos ir jo poveikio pakitimų (audinių atsparumo insulinui) arba dėl abiejų priežasčių sutrinka visa medžiagų apykaita (angliavandenių, baltymų, riebalų), išsivysto lėtinė hiperglikemija ir daugelio organų (ypač akių, inkstų, nervų, širdies ir kraujagyslių) ilgalaikis pažeidimas ar disfunkcija (3). Prieš du dešimtmečius mokslinėje literatūroje pateikta informacija draudė sergantiesiems CD tatuiruoti kūną ir vertis papuošalus, tačiau draudimų nebuvo paisoma, todėl išsivystydavo komplikacijos (infekcija, ketoacidozė). Rekomendacijos, skirtos CD sergantiems asmenims, nusprendusiems pasidaryti tatuiruotę ar įsiverti papuošalą, davė geresnių rezultatų nei draudimai (4). Prieš 10–15 metų sveikatos priežiūros specialistai su CD sergančiais paaugliais ir jų tėvais šia tema retai kalbėdavosi. Lietuvoje tik 2017 metais pasirodė CD sergantiems paaugliams skirta atmintinė, kurioje, be kitų aktualių temų, yra informacijos ir apie tatuiravimą, papuošalų vėrimą (5). Nėra daug tokio pobūdžio kūno puošybos paplitimo tarp CD sergančių paauglių duomenų, tačiau jų elgesys, esant tokiai pačiai psichosocialinių veiksnių įtakai, nesiskiria nuo sveikųjų (6).

Kūno puošybos paplitimas

Suaugusiųjų ir vaikų tatuiravimas, puošimas auskarais apeigoms prasidėjo dar akmens amžiuje. Genčių (etninės) tatuiruotės ir papuošalai dažniausiai rodė asmens statusą, atliko apsaugos ir amuletų vaidmenį (7). Vėliau tatuiruotėmis buvo ženklinami vergai, nusikaltėliai, prostitutės, kareiviai, karo belaisviai koncentracijos stovyklose, jos buvo populiarios tarp jūrininkų ir Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) bei Anglijos didikų. Per pastaruosius 10 metų kūno tatuiravimas tapo visuotinai priimtu reiškiniu. Šiandien tatuiruojasi ne tik nusikalstamojo pasaulio atstovai, baikeriai, muzikantai, sportininkai, aktoriai ar socialinių tinklų žvaigždės. Apie 30 proc. amerikiečių ir 100 mln. europiečių turi bent vieną tatuiruotę (1, 6, 7). Tatuiravimas ir papuošalų vėrimas į įvairias kūno vietas yra labiausiai paplitęs 18–29 metų žmonių grupėje. Susidomėjimas kūno puošyba prasideda gana anksti: JAV užfiksuoti net 8 metų vaikų tatuiravimo atvejai (8), o tatuiruočių 12–22 metų grupėje turėjo apie 23 proc., kūno papuošalus buvo įsivėrę (neįskaitant auskarų ausų speneliuose) – apie 42 proc. jaunuolių (9).

Amžiaus apribojimai

Daugelyje išsivysčiusių valstybių įstatymai draudžia be tėvų sutikimo tatuiruoti odą ar verti papuošalus nepilnamečiams. Tačiau yra regionų, draudžiančių tokias intervencijas net ir turint tėvų sutikimą (pvz., Velsas) arba visiškai neribojančių nepilnamečių apsisprendimo (pvz., Nevados valstija) (2). Lietuvoje nepilnamečiams tatuiruotės daromos ir papuošalai veriami tik sutikus tėvams ar globėjams. Lietuvos higienos norma HN 117:2007 Grožio paslaugų sveikatos saugos reikalavimai draudžia teikti tatuiravimo, ilgalaikio (permanentinio) makiažo, papuošalų vėrimo paslaugas asmenims iki 18 metų, nepateikusiems tėvų arba globėjų raštiško sutikimo (10).

Motyvacijos išsiaiškinimas

Nepilnamečiui nusprendus pasidaryti tatuiruotę (ypač matomoje kūno vietoje) ar įsiverti papuošalą (neįskaitant auskarų į ausis), tėvams rekomenduojama išsiaiškinti motyvus. Neretai naudinga visai šeimai pasikonsultuoti su gydytoju ir psichologu (2). Kartais kūno puošyba būna draugų paskatintas sprendimas, kartais taip norima atkreipti tėvų ar bendraamžių dėmesį (nesusimąstant apie padarinius sveikatai), o kartais tokia būna savęs žalojimo išraiška (6). Svarbu, kad jaunas žmogus neskubėtų ir suprastų, jog tatuiruotės piešinys išliks visą gyvenimą, laikui bėgant jis gali nebepatikti, o gal net trukdyti asmeniniam gyvenimui ar karjerai (2). Papuošalai, įverti matomose vietose (lūpoje, nosyje, skruostuose ar antakyje), vėliau taip pat gali nebepatikti ar trukdyti, o juos pašalinus dažniausiai lieka skylutės arba randeliai. Pasitaiko atvejų, kai tėvai patys nori įverti auskarus į ausis kūdikiui ar mažam vaikui (6). Po pokalbių su psichologu ar gydytoju dalis paauglių bei tėvelių geriau supranta ateities perspektyvas, kartais atsisako tokio sumanymo arba jį atideda vėlesniam laikui.

HbA1c rodiklio įvertinimas

Gydytojas turėtų įvertinti HbA1c rodiklį, kad suprastų, kokia sergančiojo CD vidutinė gliukozės koncentracija kraujyje buvo per pastarąsias savaites (11). Jei keletas paskutinių HbA1c tyrimų atitinka normos ribas (≤7 proc.) – vertis papuošalus ar tatuiruotis galima. Kai paskutiniai keli HbA1c rodikliai buvo didesni nei 8 proc. arba jei CD sergančiajam yra diagnozuotos širdies ligos, vėlyvosios CD komplikacijos (neuropatija, nefropatija, kraujotakos sutrikimai), tatuiravimas gali sukelti pavojų sveikatai. Esant padidėjusiam HbA1c rodikliui, pradurta ar tatuiruota oda negali greitai užgyti, dažnai tampa infekcijos židiniu, gali sukelti net gangreną (2, 11). Paciento HbA1c rodikliui viršijant normą, dar nereiškia, kad jam niekada nebus saugu pasidaryti tatuiruotę ar įsiverti auskarus. Tiesiog reikėtų skirti daugiau dėmesio gliukozės kiekio kraujyje kontrolei ir palaukti, kol HbA1c rodiklis pasieks normos ribas (kai kuriuos pacientus noras turėti tatuiruotę ar įsiverti papuošalus motyvuoja geriau kontroliuoti ligą).

Tatuiruotės vietos parinkimas

Sergant CD, būtina kartu su gydytoju aptarti būsimos tatuiruotės vietą. Rekomenduojama neplanuoti tatuiruočių insulino injekcijų bei gliukozės kiekio kraujyje jutiklių naudojimo vietose (žasto nugarinė pusė, pilvas, šlaunų priekinis vidurinis trečdalis, sėdmenų viršutinis išorinis ketvirtis) (5). Pasidarius tatuiruotę insulino leidimo srityje, tos vietos insulino injekcijoms naudoti nerekomenduojama. Rankos ir kojos yra dažniausiai tatuiruojamos kūno vietos, tačiau diagnozavus vėlyvąsias CD komplikacijas (neuropatija, angiopatija) galūnių kraujotaka gali būti bloga (4). Vadinasi, pėdos, kulkšnys, blauzdos, plaštakos nėra idealios vietos tatuiruotėms, nes jos gali negyti taip greitai arba gyjant bus didesnė infekcijos rizika. Reikėtų patarti vengti tatuiruoti apgamus, jaunatvinių spuogų apimtas sritis (12).

Apie CD diagnozę informuojanti tatuiruotė

Kartais sergantieji CD pasirenka apie ligą informuojančią tatuiruotę: išsitatuiruojamas žodis diabetas, raidės DIA, šalia užrašo piešiami su CD susiję simboliai (pvz., žydros spalvos ratas, reiškiantis vienybę kovoje su CD; insulino formulė; gyvatė, apsivijusi Asklepijaus lazdą; kt.) (13). Dažniausiai tokios tatuiruotės daromos ant dešinės rankos riešo, ant kaklo, šalia miego arterijos, ir kairėje krūtinės pusėje virš širdies, o jų paskirtis – įspėti visuomenę ir medikus (pvz., ištiktus hipoglikemijos priepuoliui). Nors tokia tatuiruotė identifikuojant ligą kritinėmis situacijomis galėtų sutaupyti laiko, tačiau teikiantieji pagalbą nebūtinai ieškos tatuiruotės, o radę nebūtinai ja pasitikės. Tatuiruotės prasmė gali būti nesuprantama visuomenei, nes nėra reglamentuotų standartų, todėl sergantysis savo nuožiūra pasirenka simbolį ar užrašą (14). Kai kuriose šalyse tokią tatuiruotę paaugliui leidžiama pasidaryti net be tėvų sutikimo, tačiau yra ne mažiau efektyvių neinvazinių priemonių – identifikavimo apyrankės, pakabukai, kortelės, užrašai ant marškinėlių, aplinkinių žodinis informavimas apie CD (13). Prieš atliekant net ir informuojančią tatuiruotę, reikėtų įvertinti riziką ir sveikatos būklę.

Tatuiruočių ir papuošalų vėrimo salono pasirinkimas

Prieš sergančiajam CD pasirenkant tatuiruočių ar papuošalų vėrimo saloną, rekomenduojama pasidomėti meistro licencija, atsiliepimais, įvertinti higienos sąlygas (aplinkos švara, darbas su pirštinėmis, vienkartinių priemonių naudojamos, daugkartinių priemonių sterilizavimas, dažų likučių išmetimas, o ne panaudojamimas kitam klientui). Tatuiruočių meistras yra menininkas, bet ne medikas. Jis, kaip ir papuošalus veriantis specialistas, turi žinių apie aseptiką bei antiseptiką, tačiau neįsigilina į tatuiravimo poveikį sveikatai (8). Išsirinkus patikimą meistrą, būtina jį informuoti apie CD diagnozę. Škotijoje 87,5 proc. papuošalų vėrimo salonų atsisakytų verti papuošalus sergančiajam CD (12).

Pasiruošimas tatuiravimui ar papuošalų vėrimo procedūrai

Siekiant išvengti hipoglikemijos (gliukozės kiekio kraujyje sumažėjimo), rekomenduojama pavalgyti bent prieš 1 val. iki procedūros (5). Būtina pasiimti gliukozės kiekio kraujyje matuoklį, insuliną, vandens, angliavandenių turinčių maisto produktų hipoglikemijos profilaktikai (sulčių, gliukozės tablečių, saldainių ar vaisių). Prieš tokias procedūras dažniausiai patiriamas stresas, kurio padarinys – hiperglikemija (gliukozės kiekio kraujyje padidėjimas) (15). Būtina pasimatuoti gliukozės kiekį kraujyje, jam padidėjus – susileisti insulino. Papuošalų vėrimas dažniausiai neužtrunka, tačiau tatuiravimas – ilgas procesas. Rekomenduojama išsiaiškinti, kiek laiko užtruks procedūra, nes gali prireikti daryti pertraukėles, skirtas gliukozės kiekiui kraujyje pamatuoti, angliavandenių valgymui ar insulino injekcijai. Patariama į tokias procedūras eiti su artimu žmogumi, ne vienam. Gretutinė liga (pvz., peršalimas) arba bloga gliukozės kiekio kraujyje kontrolė prieš tatuiruojantis ar veriantis papuošalus padidina komplikacijų riziką, todėl tokiu atveju procedūrą būtina atidėti (5). Rekomenduojama įsigyti ketonams matuoti (kraujyje arba šlapime) skirtų juostelių (sergantiesiems CD Lietuvoje jos nėra kompensuojamos), pasipildyti gliukozės kiekio kraujyje diagnostinių juostelių atsargas, nes po procedūros, visą žaizdos gijimo laikotarpį šiuos rodiklius būtina atidžiai stebėti (15).

Tatuiruotės gijimas ir priežiūra

Po tatuiravimo, kol gyja oda tatuiruotės plote, svarbu apsisaugoti nuo infekcijos ir palaikyti normalų gliukozės kiekį kraujyje (5). Neturėtų kilti problemų gydant tatuiruotę, jei ja tinkamai rūpinamasi. Meistras turėtų duoti aiškias rašytines instrukcijas, kaip prižiūrėti tatuiruotę namie. Epidermis užgyja per 1–2 savaites, gilesni odos sluoksniai gyja iki 4 savaičių. Esant hiperglikemijai, gijimas trunka ilgiau.
• Pirmasis etapas (1–6 dienos): odos patinimas ir paraudimas palaipsniui mažėja, pradeda formuotis šašai.
• Antrasis etapas (7–14 dienų): prasideda niežėjimas ir pleiskanojimas.
• Trečiasis etapas (15–30 dienų): oda atrodo užgijusi, tačiau gilesni sluoksniai vis dar gyja (4).

Komplikacijos po tatuiravimo

Tatuiruotės rašalas gali sukelti alergiją (16). Raudonos spalvos pigmentas sukelia daugiausiai nepageidaujamų reakcijų – alergiją, granulomą. Geltonas pigmentas gali sukelti alergiją veikiant ultravioletiniams spinduliams (saulėje geltonos spalvos dažai skyla į bespalvius komponentus, piešinys blunka, o irstant dažui atsiradę bespalviai komponentai veikia kancerogeniškai). Jei dažų sudėtyje yra geležies oksido, atliekant magnetinio rezonanso tyrimą atsiranda deginimo pojūtis, sudirgimas. Vos pradėjus tatuiruoti, dažai limfmazgiuose aptinkami jau po 15 min., o vėliau limfmazgiai gali padidėti, sukeldami įtarimą dėl infekcijos ar net onkologinės ligos (16, 17). Meistrui nesilaikant higienos normų, gali prasidėti vietinė infekcija (paraudimas, patinimas, pūliavimas), retais atvejais – sisteminė infekcija (hepatitas B, hepatitas C, stabligė, ŽIV) (18). Jei pacientui po tatuiravimo procedūros nesiseka sureguliuoti gliukozės kiekio kraujyje, gali susidaryti ketonų, prasidėti ketoacidozė (5). Į gydytoją reikėtų kreiptis užsitęsus hiperglikemijai, pastebėjus pūliavimą, prasidėjus karščiavimui, padidėjus limfmazgiams. Ketonai, pykinimas ir vėmimas – tai požymiai, kuriems pasireiškus sergančiajam CD būtina skubi medicinos pagalba (15).

Tatuiruočių šalinimas

Tatuiruotė gali būti šalinama lazeriu, chirurginiu metodu, cheminiais preparatais, mikrodermabrazija, krioterapija arba senąją tatuiruotę uždengiant nauja. Piešinio šalinimas būna ilgas, ganėtinai brangus, skausmingas procesas, o kai kurių dažų pigmento dėl esančio metalo oksido (dažniausiai juodo, rausvo, rusvo, balto) lazeriu pašalinti neįmanoma. Paaugliai dažnai pervertina tatuiruotės šalinimo efektyvumą. Rezultatas ne visuomet būna toks, kokio tikimasi: pakinta odos tekstūra, gali likti randų, dažų pigmento pėdsakų ir pan. (19). Dėl paauglystėje atliktų tatuiruočių gailisi trečdalis žmonių (20), būtent jas dažniausiai norima panaikinti, nes piešinys ar simbolis, pasirinktas dar nesubrendus, nebeatitinka suaugusiojo skonio. Skubotų sprendimų gailimasi ne tik suaugus, bet ir vos tik išėjus iš tatuiruočių ar papuošalų vėrimo salono. Iš 62 paauglių, pasidariusių tatuiruotę 11–14 metų, net 47 proc. dėl tokio sprendimo gailisi. Iš 282 apklausoje dalyvavusių 15–19 metų paauglių 27 proc. tuo nebesidžiaugia. Vyrai dėl neapgalvotų tatuiruočių gailisi labiau nei moterys (galbūt todėl, kad linkę daryti didesnes ir matomose vietose) (1). Paaugliui reikėtų paaiškinti, kad neskubėtų tatuiruoti matomoje kūno vietoje (veidas, kaklas, plaštakos), galbūt iš pradžių pasirinkti laikinąją tatuiruotę (nors ji taip pat gali sukelti alergiją) (2).

Žaizdelių gijimas ir priežiūra įsivėrus papuošalus

Veriant papuošalus padarytos žaizdos skirtingose kūno vietose užgyja skirtingu tempu. Greičiausiai užgyja ausies spenelis (per 4 savaites), ilgiausiai gyja vyrų genitalijos (iki metų). Liežuvis užgyja per 4–8 savaites, nosis – per 3–6 mėnesius, antakiai ir lūpos – per 2–4 mėnesius, bamba, kaip ir ausies kaušelis, gyja 3–6 mėnesius, moterų genitalijos – iki 6 mėnesių (15). Meistras, įvėręs papuošalus, turėtų pateikti žaizdelės priežiūros rekomendacijas raštu (nurodyti, kokiu dezinfekuojamuoju tirpalu ir kiek kartų per parą dezinfekuoti odą). Iš 374 apklausos dalyvių 10 proc. gailėjosi įsivėrę papuošalus (neįskaitant auskarų ausyse) (2).

Komplikacijos įsivėrus papuošalus

Dažniausiai papuošalų vėrimas sukelią vietinę bakterinę ar virusinę infekciją (15). Pasitaiko ir mechaninis audinių plyšimas, kraujavimas, randų formavimasis, galimi veido, trišakio, poliežuvinio, liežuvio nervų pažeidimai (2). Papuošalai lūpose ar liežuvyje gali pažeisti dantis bei dantenas, o skausmas ir patinimas gali pasunkinti valgymą, gėrimą keletui savaičių. Rečiau išsivysto sisteminės infekcinės ligos (endokarditas, sepsis, hepatitas B, hepatitas C, ŽIV). Jei papuošalo įvėrimo vieta infekavosi (paraudo, patino, peršti, skauda, šlapiuoja), rekomenduojama dažniau pasitikrinti gliukozės kiekį kraujyje ir ketonų kiekį (kraujyje arba šlapime). Prasidėjus infekcijai, papuošalą dažniausiai tenka pašalinti; kitaip infekciją sunku išgydyti, gali susidaryti randų (1, 2). Jei gliukozės kiekio kraujyje sureguliuoti nepavyksta, būtina konsultuotis su gydytoju. Ketonų susidarymas, pykinimas ir vėmimas yra ūminės CD komplikacijos ketoacidozės požymiai. Tokiu atveju sergančiajam CD būtina skubi gydytojo pagalba (15).

Visuomenės požiūris į kūno puošybą

Nors vis dar manoma, kad tatuiruoti asmenys yra labiau linkę į rizikingą veiklą (alkoholio, narkotikų vartojimą, smurtą, valgymo sutrikimus, savęs žalojimą, savižudybę), tačiau visuomenės požiūris į kūno puošybą pamažu keičiasi. 2008–2012 metais neigiamai atsiliepiančių apie kūno tatuiravimą sumažėjo net 24 proc. (2, 6). Skiriasi pagyvenusių, jaunų žmonių ir vaikų požiūriai. 64 proc. vyresnio amžiaus amerikiečių (vyresni nei 65 metų) turėjo neigiamą požiūrį į kūno puošybą, o 56 proc. jaunesnių nei 50 metų asmenų požiūris buvo priešingas. Dauguma eksperimente dalyvavusių mažų vaikų, matydami tatuiruoto ir neturinčio tatuiruočių asmens paveikslą, tatuiruotąjį apibūdindavo neigiamai. 2014 metais atlikus beveik 2 700 žmonių apklausą paaiškėjo, kad 76 proc. jų manė, kad tatuiruotės ir įverti papuošalai (neįskaitant auskarų ausų speneliuose) sumažina galimybę gauti darbą. Net 33 proc. suaugusių amerikiečių apgailestavo pasidarę tatuiruotę būdami nepilnamečiais (20, 21).

Ateities technologijos: išmaniosios tatuiruotės

Mokslininkai kuria tatuiruotėms skirtą rašalą, galėsiantį reaguojantį į žmogaus tarpląstelinį skystį ir taip įspėsiantį apie pasikeitusią sveikatos būklę. Keičiantis gliukozės kiekiui kraujyje ar šarmų ir rūgščių balansui, keistųsi ir tatuiruotės spalva (22). Kuriamas ir kitoks produktas, simboliškai vadinamas išmaniąja tatuiruote, kuris būtų užklijuojamas ant odos (atrodytų tarsi laikinoji tatuiruotė) ir padėtų įvertinti gliukozės kiekį kraujyje (23).

Apibendrinimas

Segančiam CD paaugliui nusprendus įsiverti papuošalą ar pasidaryti tatuiruotę, rekomenduojama gydytojo ir psichologo konsultacija (dalyvaujant tėvams, globėjams), siekiant išsiaiškinti motyvus, žinias apie padarinius ir aptarti galimų komplikacijų prevenciją.

Literatūra

1. Conti A, et al. Piersing and tatoos in adolescents: legal and medico – legal implikations Open Medicine 2018, 13: 148-152.
2. McBride D.L. Clinical Guidance to tattooing and piercing among youth. Jornal of pediatric nursing 39 (2018) 83-84.
3. Gospin R., Leu J.p, Zonszein J. Diagnostic Criteria and Classification of diabetes. Principles of Diabetes Mellitus, 2017; 123-138.
4. Serup J., Kluger N., Baumler W. Tattooed Skin and Health, Dermatology. 2015 vol 48, 76-87.
5. Atmintinė paaugliams sergantiems cukriniu diabetu. https://www.vgtulicejus.lt/wp-content/uploads/2018/10/2017-Teenager-book-final-LR.pdf.
6. Breuner CC, Levine DA. Adolescent and young adult tatooing, piercing and scarification. Pediatrics, 140 (4) 2017.
7. Serup J, et. al. Tattoos- health, risks and culture, 2015.
8. Drew BA. Tattoos in medicine- from the brondze age to modern age. JAMADermatologia 2017;153(2):130.
9. Kluger N. Epidemiology of tattoos in industrialized countries. Curr Probl Dermatol. 2015;48:6–20.
10. LR sveikatos apsaugos ministro įsakymas V-653 2019-05-31 „Grožio paslaugų sveikatos saugos reikalavimai“; https://e-seimas.lrs.lt;
11. Carey IM, et al. Risk of Infection in Type 1 and Type 2 Diabetes Compared With the General Population: A Matched Cohort Study, Diabetes Care 2018 Mar;41(3):513-521.
12. Kluger N, Cuper C. A practical guide about tattooing in patients with chronic skin disorders and other medical conditions. American Journal of Clinical Dermatology.2018;19(2):167-180.
13. Barva J, et al. Art of Tattooing: Medical Applications, Complications, Ethical and Legal Aspects. International Journal of Medical Toxicology and Forensic Medicine. 2016; 6(3): 156-63.
14. Kluger N, Aldasouqi S. The motivations and benefits of medical alert tattoos in patients with diabetes. Endocr Pract. 2013; 19:373–6.
15. Charlton J, et al. Body piercing: a dangerous practice in type 1 diabetes? Practical diabetes 2006 vol 39, No 4.
16. Laux P, et al. A medical-toxicological view of tattooing, Lancet, 2016; 387:395-402.
17. De Cuyper C, et al. Are metals involved in tattoo-related hypersensitivity reactions? Case Report. Contact Dermatitis. 2017; 30:683–90.
18. Kluger N. Cutaneous and systemic complications associated with tattooing. Presse Med. 2016;45:567–76.
19. Kluger N. The risks of do‐it‐yourself and over‐the‐counter devices for tattoo removal; International Journal of dermatology 2015, 54, 13-18.
20. Dukes R. Regret among tattooed adolescents The Social Science Journal 53 (2016) 455–458.
21. Dicson L, et al. Stigma of ink:Tattoo attitudes among college students, The Social Science Journal 51 (2014) 268–276.
22. Vega K. Jiang N, et al. The dermal abyss: Color-Changing Tattoos for Medical Diagnostics GetMobile: Mobile Computing and Communications Volume 22 Issue 2, 2018, 38-42.
23. Bandodkar AJ, et al. Tattoo-based noninvasive glucose monitoring: a proof-of-concept study. Anal. Chem. 2015;87:394–398.

Leidinys "Internistas" Nr. 8,  2019m.