Meniu

Helicobacter pylori infekcijos diagnostikos ir gydymo aktualijos

2019-04-08

Helicobacter pylori infekcijos diagnostikos ir gydymo aktualijos

Įvadas

 

Helicobacter pylori (H. pylori) yra plačiai pasaulyje paplitusi bakterija, glaudžiai susijusi su skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligės, ūminio ir lėtinio gastrito, skrandžio adenokarcinomos ir gleivinės limfoidinio audinio limfomos (angl. mucosa-associated lymphoid tissue – MALT) išsivystymu. H. pylori taip pat gali turėti įtaką opaligės išsivystymui pacientams, vartojantiems aspiriną ar nesteroidinius vaistus nuo uždegimo (NVNU), taip pat funkcinės dispepsijos, neaiškios kilmės geležies stokos anemijos, vitamino B12 stokos ir idiopatinės trombocitopeninės purpuros išsivystymui (1, 2).

1982 metais australų mokslininkai B. Marshallas ir R. Warrenas atrado bakteriją, sukeliančią skrandžio uždegiminius procesus, įrodydami jos reikšmę gastrito ir peptinių opų išsivystymui. Iš pradžių ji buvo pavadinta Campylobacter pylori, o nuo 1989 metų pradėta vadinti H. pylori. 2005 metais už šį atradimą mokslininkams įteikta Nobelio medicinos (ir fiziologijos) premija (3). Tai buvo vienas didžiausių atradimų, turėjusių įtaką visai XX amžiaus medicinos pažangai ir iš esmės pakeitusių opos išsivystymo mechanizmo supratimą ir jos gydymą. Liga, dėl kurios anksčiau pacientai būdavo stacionarizuojami 15 dienų, tapo gana lengvai pagydoma skiriant rūgštingumą mažinančių vaistų ir antibiotikų derinius.

Pastaruoju metu pateikiama vis daugiau duomenų apie didėjantį H. pylori atsparumą standartiškai skiriamiems antibiotikams (ypač klaritromicinui) ir su tuo susijusį sėkmingos eradikacijos dažnio mažėjimą. Taip pat daug kalbama apie galimą H. pylori eradikacijos svarbą skrandžio vėžio profilaktikai, ištyrimo ir gydymo strategijos (angl. test and treat) indikacijas. Dėl šių priežasčių 2017 metais buvo atnaujintos H. pylori infekcijos diagnostikos ir gydymo rekomendacijos. Šiuo metu H. pylori infekcijos diagnostiką ir eradikacijos schemas apibrėžia 3 pagrindiniai gairių rinkiniai: Amerikos gastroenterologų kolegijos (AGK) klinikinės gairės (1), atnaujinta Mastrichto V / Florencijos sutarimo ataskaita (2) ir Toronto sutarimas (4).

 

Epidemiologija

 

H. pylori yra žmogaus patogenas, perduodamas fekaliniu-oraliniu arba oraliniu-oraliniu keliu ir sukeliantis lėtinį aktyvų gastritą visiems kolonizuotiems subjektams (2). Dažniausiai infekcija įgyjama vaikystėje, per pirmuosius 5 gyvenimo metus. Suaugusiesiems, ypač išsivysčiusiose šalyse, naujos infekcijos tikimybė yra nedidelė – tik 1–2 proc. per metus (1, 5). Rizikos veiksniai infekcijai perduoti yra žemesnis socioekonominis sluoksnis, didesnis brolių ir seserų skaičius, užsikrėtę tėvai, ypač motinos. Infekcija taip pat gali būti perduota per užterštą vandenį (dažniau neišsivysčiusiose šalyse) (1). Skirtingai nei daugelis kitų mikroorganizmų, H. pylori puikiai tarpsta rūgščioje skrandžio sulčių terpėje. Suaugusių žmonių organizme infekcija gali tūnoti ilgus metus ar net visą gyvenimą, kol jos neišnaikina antibiotikai arba dėl įsisenėjusios skrandžio ligos šarmine tapusi skrandžio terpė.

Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, H. pylori nešioja beveik pusė žmonijos (6). Silpnesnės ekonomikos šalyse užkrėstumas didesnis – 70–80 proc. populiacijos, o stiprios ekonomikos Europos ir Šiaurės Amerikos valstybėse – tik 20–30 proc. (1 pav.) (7).

Gyd. Sandra Strainienė

Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Hepatologijos ir gastroenterologijos centras

Tęsinys leidinije "Internistas" Nr.1, 2019m.

Rašyti komentarą

Captcha