Dilgėlinės klasifikacija, diagnostika ir gydymas
2017-04-27

Įvadas
Dilgėlinė yra liga, apibūdinama tipiškais klinikiniais požymiais – bėrimu pūkšlėmis ir (ar) angioedema (1, 2). Pasaulio alergijos organizacijos (angl. World Allergy Organisation) duomenimis, lėtinės dilgėlinės paplitimas svyruoja nuo 0,05–2 proc. Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) iki 20 proc. Tailande (3). Maždaug 10–20 proc. žmonių bent kartą gyvenime gali patirti ūminės dilgėlinės epizodą, o 0,1 proc. išsivysto lėtinė spontaninė dilgėlinė (4). Pastaroji yra pati dažniausia lėtinės dilgėlinės forma, sudaranti apie 2/3 visų atvejų (5).
Daugelis dilgėlinės simptomus sieja su alergija, tačiau ši priežastis nėra dažna. Neretai ūminę šios ligos formą lemia infekcija ar antibiotikų vartojimas, o lėtinę spontaninę – autoimuniniai mechanizmai (1, 2). Autoimuninės ligos stebimos 40–45 proc. pacientų, sergančių lėtine spontanine dilgėline (4). Šio straipsnio tikslas apžvelgti dilgėlinės klasifikaciją, išsivystymo, diagnostikos ir gydymo ypatumus.
Dilgėlinės klasifikacija, etiologija ir patogenezė
Dilgėlinė klasifikuojama pagal ligos trukmę ir priežastis (1 lentelė) (1, 2). Klinikinius požymius gali sukelti įvairios priežastys: vaistai (ypač nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo (NVNU), salicilatai), cheminės medžiagos, kai kurie maisto produktai (riešutai, žuvis, jūros gėrybės), maisto priedai, kontaktinės medžiagos, fiziniai veiksniai (spaudimas, šiluma, šaltis, vanduo), įkvepiamieji alergenai, infekcijos, sisteminės ligos, endokrininė patologija ir kt. (1, 4).
Dilgėlinės simptomai atsiranda dėl putliųjų ląstelių degranuliacijos veikiant vienam iš minėtų veiksnių. Degranuliavus putliosioms ląstelėms, išsiskiria daug biologiškai aktyvių medžiagų – histaminas, trombocitus aktyvinantis faktorius, triptazė, leukotrienai, prostaglandinai ir kiti mediatoriai (1). Šios medžiagos aktyvina sensorinius nervus, skatina kraujagyslių išsiplėtimą, plazmos ekstravazaciją, uždegiminių ląstelių kaupimąsi odoje (2). Dėl šių priežasčių išsivysto angioedema ir susidaro pūkšlių.
Putliųjų ląstelių degranuliaciją gali sukelti tiek imuniniai, tiek neimuniniai veiksniai. Autoimuninės dilgėlinės metu susiformuoja imunoglobulinų (Ig) G klasės autoantikūnai prieš IgE ar putliųjų ląstelių paviršiaus IgE receptorių (1, 4). Imuninės dilgėlinės metu organizme gaminami IgE, kurie dalyvauja putliųjų ląstelių degranuliacijoje (1, 4). Neimuninės dilgėlinės metu įvairūs veiksniai (maisto priedai, vaistai, fiziniai veiksniai) patys geba aktyvinti putliąsias ląsteles, neskatindami antikūnų gamybos (1). Dilgėlinės patogenezė apibendrinta 1 pav.
Dilgėlinės diagnostika
Dilgėlinę diagnozuoja gydytojas alergologas-klinikinis imunologas. Ši liga nustatoma remiantis
klinikiniais požymiais – bėrimu pūkšlėmis, kuriam būdingas centre esantis įvairaus dydžio paburkimas su aplink juosiančia eritema, lydimas niežėjimo ir išnykstantis per 1–24 val., ir angioedema (1, 2). Angioedemai būdingas gilesnių odos sluoksnių ir poodžio paburkimas, praeinantis per 72 val., neretai paburksta ir gleivinės (1, 2). Bėrimas pūkšlėmis gali būti ir be angioedemos požymių (2–5 pav.).
Dažnai pacientai atvyksta konsultuotis su alergologu-klinikiniu imunologu jau nejausdami ligos simptomų, todėl šiuo atveju ypač svarbi detali anamnezė, tikslus bėrimo apibūdinimas, jo trukmė, ryšys su aplinkos veiksniais. Taip pat svarbu išsiaiškinti gretutines paciento ligas, vartojamus vaistus. Diagnozavus dilgėlinę, reikia stengtis išsiaiškinti šią ligą sukėlusią priežastį.
Ūminę dilgėlinę dažniausiai lemia infekcija, antibiotikų vartojimas, todėl pasveikus ir nutraukus gydymą, simptomai išnyksta ir gali daugiau niekada nepasikartoti (1, 2). Neretai ūminės dilgėlinės priežastis galima nustatyti tiksliai išsiaiškinus paciento anamnezę. Vaikams ūminę dilgėlinę dažniausiai sukelia viršutinės kvėpavimo takų ir kitos virusinės infekcijos (4). Tiek vaikams, tiek suaugusiesiems šią ligą gali išprovokuoti maistas ar vaistai (4). Jei dilgėlinė pasikartojo pirmą kartą gyvenime, ištyrimas rekomenduojamas tik įtarus pirmojo tipo padidėjusio jautrumo (IgE sukeltą) reakciją (1, 2, 4).
Jei dilgėlinė yra lėtinė, pacientui atliekami įprastiniai ir išplėstiniai diagnostiniai tyrimai, siekiant patikslinti ligos priežastį (1, 2). Įtarus indukuotą dilgėlinę, atliekami provokaciniai spaudimo, šalčio, šilumos, UV spindulių, dermografizmo, vibraciniai, vandens, fizinio krūvio, odos dūrio mėginiai (1, 2). Įtariant šalčio dilgėlinę, papildomai rekomenduojama tirti periferinio kraujo vaizdą, eritrocitų nusėdimo greitį
(ENG), C reaktyvųjį baltymą (CRB), krioglobulinus, taip pat atmesti kitas priežastis, ypač infekcijas (1, 2). Jei manoma, kad dilgėlinė yra spontaninė, be tikslios anamnezės surinkimo, rekomenduojama ištirti periferinio kraujo vaizdą, ENG ir CRB, nutraukti vaistų, turinčių didžiausią riziką dilgėlinei išsivystyti, vartojimą (pvz., NVNU), įvertinti, ar nėra infekcijos židinių (1, 2). Kartojantis simptomams, atliekami detalesni tyrimai pagal įtariamą priežastį – ištyrimas dėl konkrečios infekcijos (pvz., Helicobacter pylori), pirmojo tipo alergijos, autoantikūnų, onkologinių ligų, skydliaukės, ginekologinės patologijos ir t. t. (1, 2). Lėtinės spontaninės dilgėlinės diagnostika yra pati sudėtingiausia, priežastis dažnai taip ir lieka nenustatyta.