Meniu

Delyras vyresnio amžiaus pacientams: praktinio darbo aktualijos

2020-05-05

Delyras vyresnio amžiaus pacientams: praktinio darbo aktualijos

Įvadas
Sergant demencijomis ar somatinėmis ligomis, gali išsivystyti psichozės su sąmonės sutrikimu. Tai gali būti delyras, amencija, prieblandinė būsena ir oneiroidas. Šios psichozės pasižymi trumpa trukme. Dažniausiai jos manifestuoja naktį, gali kartotis ir pakeisti viena kitą, sutrikdyti miego ir budrumo ciklą.
Delyras priskiriamas psichikos sutrikimams, tačiau jis peržengia psichiatrijos ribas ir daug dažniau pasitaiko somatinėje nei psichiatrinėje praktikoje (1 lentelė). Delyras dažnai pasitaiko pooperaciniu laikotarpiu, ligonius gydant reanimacijos skyriuje (net 1 iš 7 vyresnio amžiaus pacientų). Klinikinėje praktikoje ši būsena sunkiai diagnozuojama. Literatūroje nurodoma, kad daugiau kaip 60–70 proc. atvejų delyro diagnozė nėra nustatoma. Nustatyti delyrą sunku dėl jam būdingos kintančios eigos ir skirtingo (įvairaus) paciento elgesio, pavyzdžiui, hipoaktyvaus, hiperaktyvaus ar mišraus.


1 lentelė. Delyro paplitimas tarp ligoninėje gydomų pacientų

Pacientai Diagnozuotas delyras (proc.)
Hospitalizuoti dėl medicininių indikacijų* 10-30
Hospitalizuoti vyresnio amžiaus 10-40
Hospitalizuoti vėžiu sergantys 25
Hospitalizuoti AIDS sergantys 30-40
Terminalinės būklės pacientai 80

*Didelės rizikos grupei priklauso kardiotomija, klubo operacijos, transplantacinė chirurgija, nudegimai, inkstų dializė, centrinės nervų sistemos pažeidimai

 

Delyro požymiai
Delyras – tai laikinas galvos smegenų funkcijos sutrikimas, pasireiškiantis visų pažintinių funkcijų pažeidimu ir elgesio pokyčiais (2 lentelė). Pasireiškus delyrui, sutrinka sąmonės būklė, o sąmonės sutrikimo stiprumas per parą keičiasi. Delyras paprastai pradeda vystytis vakare (naktį), dažniausiai ligonį užplūsta gausios vaizdingos regos iliuzijos, haliucinacijos; ūminis vaizdinis kliedesys (persekiojimo, fizinio susidorojimo kliedesys, pavyzdžiui, norima pakenkti, nužudyti) paprastai susijęs su haliucinacijomis. Pamažu sutrinka orientacija laiko ir aplinkos atžvilgiu, bet išlieka orientacija savyje. Veido mimika, judesiai pagreitėję, dėmesys išblaškytas, afektas kinta. Delyrui gilėjant, gausėja haliucinacijų. Nuo jų priklauso ir ligonio elgesys; būna klausos, lietimo, uoslės, skonio iliuzijų ir haliucinacijų.
Delyras gali būti skirtingos trukmės ir sunkumo. Kai delyras labai sunkus, vystosi vadinamasis sujaudinimas lovos ribose – tai yra blogas prognostinis ženklas. Sergančio delyru paciento būsena labai greitai kinta, gali būti vadinamųjų liucidinių langų – sąmonės prašviesėjimo būsenų. Paprastai psichozė sustiprėja vakare, naktį ir trunka keletą dienų (3–5 dienas, kartais – 1–2 savaites; bendra būsenos trukmė – trumpesnė nei 6 mėnesiai). Praėjus delyrui, pasireiškia dalinė amnezija (tiesa, pacientas prisimena kliedesius, haliucinacijas).

2 lentelė. Diagnostiniai delyro kriterijai*

Simptomai pasireiškia šiose srityse:
a)    sąmonės ir dėmesio sutrikimas (nuo obnubiliacijos iki komos, su sutrikusia dėmesio koncentracija, išlaikymu, perkėlimu)
b)    pažintinių funkcijų sutrikimas:
       •    suvokimo sutrikimas
       •    iliuzijos ir / arba haliucinacijos (dažniausiai regimosios)
       •    sutrikęs abstraktus mąstymas ir supratimas (su arba be praeinančių iliuzinių įsitikinimų)
       •    sutrikusi trumpalaikė atmintis su beveik nepakitusia ilgalaike atmintimi
       •    dezorientacija laiko atžvilgiu, sunkesniais atvejais – vietos ir asmens atžvilgiu
c)    psichomotorinis sutrikimas:
       •    hiper- ar hipoaktyvumas ir nenuspėjamas perėjimas iš vienos būsenos į kitą
       •    pagreitėjusi ar sulėtėjusi kalba
       •    sustiprėjusios sujaudinimo reakcijos
d)    miego ir budrumo ciklo sutrikimas:
       •    insomnija
       •    mieguistumas dieną
       •    simptomų pablogėjimas naktį
       •    keliantys nerimą sapnai arba košmarai, kurie pabudus gali tęstis kaip haliucinacijos
e)    emocijų sutrikimas (gali pasireikšti depresija, nerimas, baimė, sudirgimas, euforija, apatija, suglumimas)

* Alkoholio ar psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas nėra įtrauktas.

 

Delyro diagnozavimas
Įtariant delyrą, reikia įvertinti paskutinius medikamentų pakeitimus, naujausias infekcijas ar ligas. Jie gali daryti įtaką šios būsenos išsivystymui. Esminiai delyro ypatumai – tai ūminė pradžia, banguojanti eiga ir sutrikęs dėmesys.
Vertinant sergančiojo delyru kognityvinius procesus, reikia nustatyti jų bendruosius, dėmesio ir mąstymo pokyčius, sąmonės sutrikimo laipsnį. Nustatyti bendruosius kognityvinius pokyčius padeda paprasti kognityviniai testai ir atidžiai stebimas paciento elgesys, pavyzdžiui, ar jaučiasi ramiai, laisvai, ar geba nepertraukti darbo. Trumpam kognityviniam ištyrimui pasitelkiami standartizuoti kognityviniai testai, pavyzdžiui, Trumpas portatyvinis psichikos būsenos klausimynas (angl. Short Portable Mental Status Questionnaire), Trumpas kognityvinis testas (angl. Mini-Cog) ar Monrealio kognityvinis testas (angl. Montreal Cognitive Assessment). Lietuvoje pažinimo funkcijas vertiname naudodami Trumpą protinės būklės vertinimo klausimyną (angl. Mini Mental State Examination – MMSE). Stokojant laiko, gali būti naudojamas 2 punktų klausimynas, kuriame prašoma išvardyti metų mėnesius atbuline tvarka ir nurodyti savaitės dieną. Pastarasis pasižymi 93 proc. jautrumu ir 64 proc. specifiškumu diagnozuojant delyrą.
Skiriamasis delyro bruožas – išsiblaškymas, kuris kliniškai pasireiškia, kai sergančiajam sunku sutelkti dėmesį į atliekamą užduotį, palaikyti pokalbį ar sutelkti dėmesį nuo vieno objekto prie kito. Sutrikusį mąstymą apibūdina paciento kalba, kuri tampa nenuosekli, padrika ar sunkiai suprantama, nes stokoja logikos. Sąmonės pokyčiai gali būti itin permainingi ir svyruoti nuo sujaudinimo iki letargijos ar stuporo. Paprastai su delyru siejamas psichomotorinis sujaudinimas, paranoidiniai kliedesiai, sutrikęs miego ir budrumo ciklas ir emocinis labilumas, tačiau jie nepriklauso minėtos ligos diagnostiniams kriterijams.

Delyro tipai
Yra 2 pagrindiniai delyro tipai:
•    hiperaktyvus delyras (ryši ažitacija ir kliedėjimas);
•    hipoaktyvus delyras (pacientas ramus ir užsisklendęs savyje).
Hiperaktyvus delyras pasireiškia padidėjusiu jausmingumu, budrumu ar ažituotu elgesiu. Hiperaktyvų delyrą lengviau atpažinti, jis gali pasireikšti dėl alkoholio ar benzodiazepinų vartojimo nutraukimo.
Sunkiau atpažįstamas hipoaktyvus delyras. Tokios būsenos pacientas būna prislopintas, sumažėjusio budrumo ar mieguistas. Hipoaktyvus delyras gali būti dėl smegenų ar vidaus organų funkcijos sutrikimų.
Šių 2 tipų derinys vadinamas mišriu delyru, jo simptomai gali keistis. Kai kuriems pacientams būdingi abiejų tipų simptomai. Afektiniai simptomai pasireiškus delyrui yra gerai pastebimi, todėl dažnai suklystama ir diagnozuojami nuotaikos sutrikimai.

Galimos komplikacijos, baigtys
Dažniausios delyro komplikacijos yra hospitalinė infekcija, funkcionavimo blogėjimas, sedacija, mitybos blogėjimas ir kt. Reikia imtis visų įmanomų priemonių, kad komplikacijų neišsivystytų, o, joms atsiradus, nedelsiant gydyti.
Pacientams, kurie patyrė delyrą, yra padidėjusi rizika, kad jis gali kada nors pasikartoti. Tai reikia pasakyti pačiam pacientui, jo artimiesiems, kad kitą kartą būtų lengviau pagelbėti. Po delyro padidėja rizika susirgti demencija. Taip yra todėl, kad delyras iš dalies yra pablogėjusios galvos smegenų kraujotakos simptomas arba galvos smegenų pažeidimo uždegimo mediatoriais padarinys.

Delyro priežastys
Delyro priežastys yra įvairios (3 lentelė). Jo išsivystymą dažniausiai lemia nemodifikuojamųjų (pvz., demencija ar sunki somatinė liga) ir modifikuojamųjų (pvz., migdomųjų vartojimas) rizikos veiksnių derinys. Vyresniems pacientams svarbus rizikos veiksnys – demencija. Maždaug dviem trečdaliams delyrą patyrusių šios amžiaus grupės pacientų yra diagnozuota demencija. Tyrimai rodo, kad ir delyras, ir demencija yra susiję su pablogėjusia galvos smegenų kraujotaka ir sutrikusiu metabolizmu, cholinerginiu deficitu, uždegimu. Taigi šiais vienodais etiologiniais veiksniais yra aiškinamas minėtų dviejų būsenų ryšys.
Kalbant apie metabolinius sutrikimus, galima būtų teigti, kad bet kokie metaboliniai sutrikimai gali sukelti delyrą. Svarbu paminėti, kad vyresnio amžiaus asmenims dažniausia delyro priežastis būna vaistų vartojimas (40 proc. delyro atvejų vyresnio amžiaus pacientams). Taip yra dėl medžiagų apykaitos ypatumų senstant (sulėtėjusi, pakitusi), dėl galimų gretutinių ligų (kepenų, inkstų ir kt.) ir dėl galvos smegenų amžinių ar ligos nulemtų pažeidimų. Tokie ligoniai dažnai vartoja kelių farmakologinių grupių vaistų, kurių sąveiką kartais sunku nuspėti. Vyresni pacientai dažnai patys pamiršta, kokių vaistų jie vartoja, kokiomis dozėmis. Tai irgi kelia pavojų. Pavojingiausi – anticholinerginio poveikio vaistai, benzodiazepinai, narkotiniai analgetikai.
Kita dažnesnė delyro priežastis vyresnio amžiaus asmenims – ūminės infekcijos. Tai gali būti galvos smegenis pažeidžiančios ligos (meningitas, encefalitas) ar kitos organizmo infekcijos, sukeliančios delyrą dėl toksinų ar labai didelės temperatūros.
Organinės ir struktūrinės delyro priežastys yra insultas (išeminis ar hemoraginis), subarachnoidinės kraujosruvos, pirminiai ar metastaziniai navikai, subdurinės hematomos, smegenų abscesas. Dauguma šių priežasčių nustatoma atlikus kompiuterinės tomografijos (KT) ar magnetinio rezonanso tomografijos (MRT) tyrimą, klinikinio neurologinio tyrimo metu.

3 lentelė. Delyro priežastys

•    Vaistų vartojimas
•    Nuotaikos sutrikimai (manija, ažituota depresija)
•    Hipoksinė būsena (išemija, plaučių embolija, širdies yda)
•    Infekcija
•    Šlapimo ar išmatų retencija
•    Traukulių būsena
•    Nevisavertė mityba
•    Tirotoksikozė
•    Insultas
•    Metabolinė acidozė
•    Hipokalemija
•    Hipoglikemija
•    Potrauminė būsena

 

Delyro patofiziologija
Delyro patofiziologija iki šiol nėra išsamiai ištirta. Vystantis delyrui, dalyvauja daug įvairių neuromediatorių ir biologinių žymenų (4 lentelė), bet viena dažniausiai minimų yra cholinerginė disfunkcija. Pateikiama daugiau įrodymų, patvirtinančių dauginių biologinių veiksnių sąveikos svarbą, suardant didelius neuroninius tinklus. Dėl to išryškėja staigus sumišimas, sutrinka kognityviniai procesai ir išsivysto delyras.

4 lentelė. Patofiziologiniai veiksniai, kurie, kaip spėjama, dalyvauja vystantis delyrui

Neuromediatoriai

Acetilcholinas1, 2

Dopaminas1, 2

γ-amino sviesto rūgštis1, 2

Melatoninas1, 2

Triptofanas ar serotoninas2

Glutamatas2

Adrenalinas ar noradrenalinas3

Prouždegiminiai žymenys

Interferonas alfa ar beta1

Interleukinas (IL) 62

IL-82

IL-102

Navikų nekrozės faktorius alfa3

IL-1β3

Prostaglandinas E3

Fiziologiniai stresoriai

Kortizolis2

S 100β2

Neopterinas2

Hipoksija2

Metaboliniai sutrikimai

Laktatacidozė1, 2

Hipoglikemija ar hiperglikemija2

IGF 12

Hiperkapnija3

Elektrolitų sutrikimai
Natris, kalcis, magnis1, 2
Genetiniai veiksniai

Apolipoproteinas E2

Gliukokortikoidų receptoriai2

Dopamino transporteris ar receptorius2

Toll-like receptorius 43

1 Eksperimentiniai duomenys.
2 Stebėjimo duomenys.
3 Hipoteziniai duomenys.
Eksperimentiniai duomenys reiškia, kad turimi kontroliuojamųjų tyrimų duomenys, stebėjimo – turimi žmonių stebėjimo duomenys, hipoteziniai – nėra tyrimų, kuriuose būtų dalyvavę žmonės.

Naujausių delyro prevencijos ir gydymo tyrimų duomenys
Klinikiniuose tyrimuose panaudota daugybė farmakologinių metodų, tačiau patikimų įrodymų, kad kas nors veiksmingai sutrukdytų išsivystyti delyrui ar gydytų jį, negauta. Delyro rodikliai ar trukmė nesiskiria daugumoje publikuotų klinikinių farmakologinių tyrimų. 2016 metų Kochrano apžvalgoje skelbiama, kad vaistai nuo psichozės (VPN) nebuvo pranašesni užkertant kelią delyro išsivystymui pacientams, gydomiems ligoninėje neintensyviosios priežiūros sąlygomis. Metaanalizės apžvalgoje patvirtinta kai kurių medikamentų (cholinesterazės inhibitorių, melatonino ir melatonino receptorių agonistų (ramelteono)) minimali nauda delyro prevencijai. Tyrimuose, kuriuose vaistai susilpnino delyro simptomus, nebuvo poveikio klinikinėms baigtims (pvz., hospitalizacijos ar buvimo intensyviosios terapijos skyriuje trukmei, stacionare išsivysčiusių komplikacijų ar mirtingumo rodikliams). Neseniai paskelbtoje sisteminėje apžvalgoje išnagrinėtas VNP (risperidono, olanzapino, kvetiapino, ziprazidono ir haloperidolio) poveikis sergantiesiems delyru. Tyrimuose (n=19) reikšmingai nesumažėjo delyro rodikliai, nepakito jo trukmė ar sunkumas, hospitalizacijos ar intensyviosios priežiūros laikas bei mirštamumas. 3 tyrimuose nustatyta galima gydymo VNP žala, nes padaugėjo pacientų, patekusių į slaugos ar globos įstaigas. Atsitiktinės atrankos, kontroliuojamame tyrime paliatyviai prižiūrimiems pacientams skiriant VNP (geriamąją risperidono ar haloperidolio formą) nustatyti didesni delyro simptomų balai ir blogesnis bendrasis išgyvenamumas. Jokios priemonės, įskaitant skirtingas sedacijos ir anestezijos rūšis, nesumažino delyro rodiklio pooperaciniu laikotarpiu. Taigi, remiantis skelbiamais tyrimų duomenimis, dabartiniu metu nepateikiamos farmakologinės delyro prevencijos ir gydymo rekomendacijos. Patariama VNP ir kitus sedacinius vaistus skirti sunkiai sujaudintiems pacientams, kai kyla grėsmė asmens saugumui.

Delyro gydymas

Nemedikamentinė prevencija
Pacientams, kuriems yra padidėjusi delyro išsivystymo rizika, svarbi delyro prevencija. Tokius pacientus (1 lentelė) reikėtų atidžiai stebėti, siekiant išvengti komplikacijų (pvz., griuvimai, hospitalinė infekcija, somatinės būklės blogėjimas, šlapimo ir išmatų nelaikymas, per didelė sedacija, mitybos sutrikimas ir kt.).
Kai kurie rizikos veiksniai yra dažni ir jų, deja, negalima išvengti. Prevencijai (ir gydymui) svarbūs ir aplinkos veiksniai. Svarbu užtikrinti atitinkamą aplinką, sudaryti sąlygas, kad pacientas kuo geriau orientuotųsi, pavyzdžiui, reikėtų įsitikinti, ar pacientui netrūksta akinių arba klausos aparato, jeigu jis juos naudojo. Turėtų būti užtikrinta nuolatinė slauga, įtraukiant artimuosius. Rekomenduojama kiek įmanoma sumažinti vaistų vartojimą, nebet reikalingi vaistai nuo skausmo. Svarbu užtikrinti pakankamą mitybą ir skysčių kiekį, vengti vidurių užkietėjimo, šlapimo kateterių. Reikėtų skatinti pacientą judėti, reguliuoti miego ir budrumo ciklą (5 lentelė).
Gydymo taktika:
•    sutrikimo priežasčių nustatymas ir jų pašalinimas;
•    simptominis gydymas vaistais;
•    slauga;
•    nuolatinis dinaminis ligonio klinikinės būklės stebėjimas ir vertinimas.

VNP
Yra įvairių nuomonių apie delyro gydymo taktiką. Manoma, kad VNP (tokie kaip haloperidolis) gerai tinka psichozės simptomams gydyti delyro metu, tačiau norimam poveikiui pasiekti reikia kelių dienų. Iš tikrųjų geriausia psichozės simptomus pašalinti išgydant pagrindinę priežastį, sukėlusią delyrą. Dauguma autorių pabrėžia, kad gydant delyrą tikslas turi būti gydyti delyrą, o ne vien paciento sedacija. Hiperaktyvus delyras gydomas VNP (haloperidolis, chlorpromazinas). Haloperidolis turi platų terapinį langą ir minimalią kvėpavimo slopinimo riziką. Kai nėra būtina sedacija, rekomenduojama vartoti haloperidolio 3–7 dienas. Paprastai užtenka nedidelių dozių (1–10 mg/p.). Chlorpromaziną vertėtų rinktis vietoj haloperidolio, kai siekiama sedacijos. Delyras gydomas ir naujesniais atipiniais VNP. Gydant ilgiau nei 7 dienas, rekomenduojama rinktis risperidoną, kai nėra būtinas sedacinis poveikis, ir olanzapiną – jei būtinas. Jei yra ekstrapiramidinių simptomų, rekomenduotini kvetiapinas ar ziprazidonas. Gana švelniu antipsichoziniu veikimu pasižymi tiapridas.
Gydant vyresnio amžiaus pacientus, naudingi tokie atipinių VNP poveikiai, kaip svorio didinimas, pykinimo, vėmimo slopinimas, miego gerinimas, analgezija. Gydytojai turi būti pasirengę parinkti skirtingas vaisto dozes kiekvienam pacientui, gerai apgalvoti jų skyrimo taktiką, gydymo trukmę. Konsultuotis su specialistais, nes vaistų gali tekti skirti kitaip, nei nurodyta instrukcijose (pvz., gali tekti skirti geriamuosius vaistus per tiesiąją žarną).

Benzodiazepinai
Yra nuomonių, kad trumpai veikiantys benzodiazepinai (BZD) yra tinkamesni ir gana veiksmingi. BZD verta rinktis, kai delyras yra siejamas su alkoholio ar sedacinių vaistų vartojimo nutraukimu. Jie gali būti kaip alternatyva VNP ar adjuvantinė terapija, kai pastarieji neveiksmingi ar sukelia sunkių nepageidaujamų reiškinių. Sergantiesiems kepenų nepakankamumu verta rinktis lorazepamą vietoj haloperidolio, skiriant jo kas 4 val. Tiesa, reikia įsidėmėti, kad BZD sukelia sedaciją, slopina kvėpavimą – tai gali būti pavojinga vyresnio amžiaus ligoniui.
Gydant vyresnio amžiaus ligonius, visada reikia būti pasirengusiems galimiems ekstremaliems atvejams, todėl tam skirtų medikamentų visada turi būti po ranka. Rekomenduojama pradėti skirti tik po vieną vaistą vakarais; skirti dažniau tik tada, jei būklė blogėja. Esant ažitacijai, galima skirti didesnes dozes, leidžiant vaistų į raumenis ir stebint specialistams. Tais atvejais, kai nedidelės dozės neveiksmingos, jas galima didinti, tačiau didėja nepageidaujamų reiškinių tikimybė.

Slauga
Slauga yra svarbi gydymo dalis. Tarp nefarmakologinių delyro gydymo priemonių yra aplinkos stabilizavimas. Pacientą reikia slaugyti tyliame, gerai apšviestame kambaryje. Naktį galima užtemdyti šviesas, tačiau palikti neryškų šviesą, kad neišsivystytų suvokimo sutrikimų. Pacientą turėtų supti pažįstami objektai ir pažįstami slaugytojai. Nelaikyti televizoriaus paciento kambaryje. Organizuoti veiklą taip, kad netrikdytų miego laiko.

5 lentelė. Įtariamo delyro valdymas

Valdymas Veiksmai
Vaistų koregavimas • Sumažinkite arba nutraukite skiriamus psichoaktyvius vaistus, pavyzdžiui, anticholinerginius, sedacinius, migdomuosius, opiatus; sumažinkite jų     dozes
• Pakeiskite juos alternatyviais mažiau toksiškais vaistais
• Pasirinkite nefarmakologinius gydymo metodus (muziką, masažą, relaksaciją) miegui pagerinti ir nerimui gydyti
Gydykite ūminius sveikatos sutrikimus • Gydykite diagnozuotas ligas, pavyzdžiui, infekcijas ar metabolizmo sutrikimus
• Palaikykite paciento hidrataciją ir mitybą
• Gydykite hipoksiją
Gerinkite paciento orientaciją • Padrąsinkite įsitraukti šeimos narius, draugus
• Atkreipkite dėmesį į sensorinius sutrikimus; parūpinkite akinius, klausos aparatą, vertėją

Saugiai skatinkite judrumą • Venkite fizinio suvaržymo priemonių, virvių, lovos valdymo prietaisų
• Pacientui reikėtų pasivaikščioti bent 3 k./d.; išsaugokite sąnarių judesio amplitudę
• Padrąsinkite pasirūpinti savimi ir reguliariai bendrauti
Miego ir budrumo ciklo normalizavimas • Neskatinkite snūduriavimo, padrąsinkite pacientą būti ryškioje šviesoje dienomis
• Stenkitės padėti išmiegoti be prabudimų naktimis
• Sutarkite, kad nevartotų miegui skirtų vaistų, pasirūpinkite, kad būtų miegama ramioje, blausiai apšviestoje patalpoje

Vaistų skyrimas • Vaistus reikėtų skirti, jei:
1) pasireiškia sunkus sujaudinimas, galintis trukdyti būtinam gydymui (pvz., intubacijai)
2) stebimi sunkūs psichozės simptomai
• Pradėkite skirti vaistą mažomis dozėmis ir titruokite iki mažiausios veiksmingos; pirmenybė teikiama haloperidoliui 0,25–0,5 mg (į vidų ar į raumenis) 2 k./d.; atipiniai VNP

 

Apibendrinimas
Delyras – tai daugiaveiksnės etiologijos patologinė būsena, paplitusi tarp vyresnio amžiaus žmonių. Delyru sergantys pacientai yra pagydomi, bet kai kuriems išsivysto stuporas, koma, traukuliai, ištinka mirtis. Vyresnio amžiaus pacientų delyro gydymas išlieka sudėtingas, nes dėl organinio centrinės nervų sistemos pažeidimo ligoniai sunkiai toleruoja VNP. Gydymo taktika gydant delyrą – tai sutrikimo priežasčių pašalinimas, vaistų skyrimas, slopinimas / miego korekcija, kiti medikamentai (atsižvelgiant į paciento somatinę būseną, gretutines ligas, delyro priežastis), hidratacija, slauga. Delyro gydymas išlieka iššūkiu, nes kiekvienam pacientui sukelia savus pavojus.

Parengė gyd. Alvyda Pilkauskienė
Kauno miesto poliklinikos Psichikos sveikatos centro Dainavos padalinio Psichikos dienos stacionaras

Leidinys "Internistas" Nr. 1 2020 m.

 

LITERATŪRA
1.    Barr J, Fraser GL, Puntillo K, et al. Clinical practice guidelines for the management of pain, agitation, and delirium in adult patients in the intensive care unit. Crit Care Med -2013;41(1):263–306.
2.    Brown TM, Boyle MF. Delirium. BMJ. 2002, 325 (7365), p. 644–647.
3.    Chan WC, Lam LC, Chen EY. Recent advances in pharmacological treatment of psychosis in late life. Curr Opin Psychiatry. 2011, 24(6), p. 455-460.
4.    Deksnytė A., Aranauskas R. Delyras - ekstremali somatinės būklės komplikacija. Nervų ir psichikos ligos. 2009, Nr. 1-2, p. 18-20.
5.    Fong TG, Tulebaev SR, Inouye SK. Delirium in elderly adults: diagnosis, prevention and treatment. Nat. Rev. Neurol. 2009, 5, 210-220
6.    Gagnon P, Allard P, Gagnon B, et al. Delirium prevention in terminal cancer: assessment of a multicomponent intervention. Psychooncology. 2012, 21(2), p. 187-194.
7.    Girard TD, Ely EW. Delirium in the critically ill patient. Handb. Clin. Neurol. – 2008, p. 90, 39-56.
8.    Halavonich L, Robert S, McGraw D, et al. Management of delirium at an academic medical center: Plans for antipsychotic prescribing upon discharge. Ment Health Clin. 2020 Jan 9;10(1):25-29.
9.    Hshieh TT, Inouye SK, Oh ES. Delirium in the Elderly. Psychiatr Clin North Am. - 2018 Mar;41(1):1-17.
10.    Inouye, SK. Delirium in older persons. N. Engl. J. Med. 2006, 354, p. 1157-1165.
11.    Neufeld K, Yue J, Robinson T, et al. Antipsychotic medication for prevention and treatment of delirium in hospitalized adults: a systematic review and meta-analysis. J Am Geriatr Soc 2016;64(4):705–14.
12.    Siddiqi N. Preventing delirium in older people. Nurs Times. 2011, 107(21), p. 22-23.
13.    Siddiqi N, Harrison J, Clegg A, et al. Interventions for preventing delirium in hospitalised non-ICU patients. Cochrane Database Syst Rev 2016;(3):CD005563.
14.    TLK-10 psichikos ir elgesio sutrikimai: klinika ir diagnostika. Medicina, 1997.

Rašyti komentarą

Captcha