Atletai ir dešiniojo skilvelio disfunkcija

2023-05-12 | Ligos.lt

Istoriškai atleto širdį pirmą kartą 1899 metais apibūdino švedų gydytojas S. Henschenas. Atli­kęs perkusiją ir auskultaciją, jis nustatė, kad Šiau­rės Europos slidininkų širdys didesnės, palyginti su sėslų gyvenimo būdą gyvenančiais žmonėmis. Tais pačiais metais E. Darlingas Harvardo universi­tete panašius tyrimus atliko su irkluotojais, o 1900 metais P. D. Whiteʼas, ištyręs ilgųjų distancijų bėgi­kus (Bostono maratono dalyvius), nustatė sinusinę bradikardiją (1). Iki šių dienų susidomėjimas atle­tais yra labai didelis, todėl siekiama taikyti naujau­sias ir moderniausias diagnostikos priemones aiš­kinantis miokardo, kaip širdies raumens, pokyčius, nulemtus intensyvaus fizinio krūvio.

Funkcinio pajėgumo vienetai

Objektyviai vertinant fizinį krūvį, naudoja­mi funkcinio pajėgumo vienetai (MET) (1 lente­lė atspindi fizinės veiklos lengvumą ir ją atitin­kančius MET).

Ligos.lt

1 MET yra lygus deguonies suvartojimui ra­mybėje: MET=3,5 ml O2/kg/min. Pasaulio svei­katos organizacijos (PSO) duomenimis, siekiant sumažinti širdies ir kraujagyslių ligų (ŠKL) rizi­ką visiems sveikiems žmonėms, rekomenduoja­ma 42–70 MET/sav., o atleto fizinis krūvis per sa­vaitę yra 5–6 kartus didesnis ir siekia net iki 200– 300 MET/sav.

Tyrimų rezultatai

Kalbant apie atleto širdį, dėmesys dažniausiai kreipiamas į kairiojo skilvelio (KS) fiziologinius ir struktūrinius pakitimus, tačiau, įvairių tyrimų duo­menimis, reikšmingi ir dešiniojo skilvelio (DS) pa­kitimai. Atlikti tyrimai rodo, kad didelės ištvermės reikalaujantys fiziniai pratimai sukelia DS remode­liavimąsi ir pakitimai ne visada yra grįžtami (2, 3). Ilgainiui besivystantis miokardo uždegimas ir fi­brozė lemia proaritminio substrato formavimąsi bei miokardo disfunkciją, ypač genetinę predis­poziciją turintiems atletams (4). DS aritmijos ir lė­tinis DS remodeliavimasis dažniausiai nustatytas labai treniruotiems atletams, kurie varžėsi ilges­nėse distancijose (5). Klinikinių tyrimų duomeni­mis, >50 proc. maratonų bėgikų randama padidė­jusi troponino I (TrI) koncentracija kraujyje (6).

Viename klinikiniame tyrime tirti 40 atletų. Pagrindiniai reikalavimai: atletai turėjo būti gerai treniruoti, t. y. >10 val./sav. fizinio krūvio, arba įveikę bent ketvirtadalį buvusių varžybų trasos, neturintys simptomų, ŠKL rizikos veiksnių ir jo­kių struktūrinių bei elektrofiziologinių pakitimų. Iš tiriamųjų varžybose (maratone (42,2 km) ren­gėsi dalyvauti – 7, triatlone (1,9/90/21,1 km) – 11, kalnų dviračių sporte (207 km) – 9, ultratriatlone (3,8/180/42,2 km) – 13 sportininkų. Tyrime įverti­nus echokardiografinius DS ir KS duomenis prieš ir po varžybų (2, 3 lentelės), nustatyti reikšmingi DS pakitimai po intensyvaus fizinio krūvio.

Ligos.lt

Ligos.lt

Vidu­tinis atletų amžius buvo 37±8 metai, 90 proc. su­darė vyriškoji lytis. Per savaitę treniruočių krū­vis buvo vidutiniškai 16,3±5,1 val. Atletai buvo tiriami 3 kartus – 2–3 savaites prieš varžybas, iš karto po varžybų (maždaug po 20–40 min.) ir po 6–11 dienų po varžybų. Gauti duomenys (3 len­telė) rodo, kad DS visi echokardiografiniai para­metrai (DSIF, DS frakcinis sutrumpėjimas, sisto­linė įtampa, sistolinės įtampos greitis) po varžybų gerokai sumažėjo, palyginti su KS parametrais, ku­rie išliko nepakitę. Taip pat DS funkcijos sumažė­jimas tiesiogiai priklausė nuo trasos trukmės, t. y. didžiausias DSIF sumažėjimas stebėtas ultratriatloni­ninkams, kurių trasos trukmė siekė 11 val., o ma­žiausias – maratono bėgikams (3 val.) bei triatlo­nininkams (5,5 val.) (1 pav.).

Ligos.lt

Taip pat tirti atletų biocheminiai rodikliai. 9 atle­tams (23 proc.) rastas padidėjęs TrI kiekis prieš var­žybas (vidutinis 0,015 mg/L, svyruojantis 0,015– 0,21 mg/L) ir visiems atletams po varžybų (vidu­tinis 0,018 mg/L, svyruojantis 0,020–0,99 mg/L). B natriurezinis peptidas (BNP) po varžybų taip pat rastas padidėjęs (13,1+14,0 vs. 25,4+21,4 ng/L, P ¼ 0,003), palyginti su pradiniu. Nustatytas stipresnis ryšys tarp DSIF sumažėjimo ir biologinių žyme­nų padidėjimo ultratriatlonininkams (r ¼ 0,746, P ¼ 0,003 ir r ¼ 0,625, P ¼ 0,022 TrI ir BNP). Tuo tarpu ryšys tarp KSIF ir TrI/BNP (r ¼ 20,065, P ¼ 0,702) ar BNP (r ¼ 0,250, P ¼ 0,125) nebuvo rastas.

5 atletams buvo rastas uždelstas gadolinio kau­pimas (GK) (2 pav.). Pastarieji tirti detaliau. Nu­statyta, kad tai atletai, kurie: · ilgiau užsiiminėjo profesionaliu sportu (20+16 ir 8+6 metai, P ¼ 0,043); · apskaičiuotas didesnis VO2max pagal jų amžių (162+26 ir 144+16 proc., P ¼ 0,036); · 16 proc. didesnis DS galinis diastolinis tūris ir 25 proc. galinis sistolinis tūris (P ¼ 0,029 ir 0,003, retrospektyviai); · DSIF nustatyta mažesnė (47,1+5,9 ir 51,1+3,7 proc., P ¼ 0,042) · KSIF (56,5+6,8 vs. 59,8+5,6, P ¼ 0,242) panaši kaip ir tų atletų, kuriems uždelsto GK nerasta.

 Ligos.lt

 „Vienišasis“ prieširdžių virpėjimas

Atlikta nemažai klinikinių tyrimų, kuriuoe analizuotas ryšys tarp intensyvaus didelės iš­tvermės ilgalaikio fizinio krūvio ir prieširdžių virpėjimo / plazdėjimo (PV / PP) išsivystymo. Pirmieji klinikiniai tyrimai pradėti 1998 metais (Karjalaineno ir kt.). Skandinavijoje 10 metų trukusiame tyrime su orientacininkais nustaty­ta, kad PV išsivystė 5,3 proc. sportininkų, pa­lyginti su kontroline grupe (0,9 proc.). Dažniau PV nustatytas vidutinio amžiaus sportininkams be jokių etiologinių veiksnių. Baldesbergeris ir kolegos kitame tyrime lygino Tour de Suisse dvi­ratininkus su golfo žaidėjais ir nustatė, kad dvi­ratininkams 10 proc. didesnė rizika išvivystyti PV / PP (P 0,028).

Frustaci ir kolegų atliktas tyrimas su 12 spor­tininkų, kuriems pasireiškė „vienišasis“ PV (viso­je populiacijoje sudaro 2–10 proc. ir diagnozuoja­mas tuomet, kai amžius ≤60 metų ir nėra nustatyta jokių etiologinių PV / PP rizikos veiksnių). Rasti histologiniai miokardo pakitimai: uždegiminė in­filtracija (66 proc.), neuždegiminė kardiomiopati­ja (17 proc.), fibroziniai pakitimai (17 proc.) (7), kurie galėjo lemti proaritminio subtrato susifor­mavimą.

Įsivaizduojant klinikinę padėtį, tai galėtų būti vidutinio amžiaus vyras (~40–50 metų), kuris nuo jaunystės užsiminėja profesionaliu sportu (plauki­mas, bėgimas, dviračių sportas). PV paroksizmai pasireiškia naktimis, praeina savaime ir beveik nie­kada neatsiranda fizinio aktyvumo metu (3 pav.). Sportininkas paprastai gyvena tol, kol paroksiz­mai tampa dažnesni ir PV pereina į lėtinę formą. Hoogsteeno ir bendraautorių tyrime nustatyta, kad tokių atvejų dažnis yra iki 17 proc.

Apibendrinimas

Apibendrinant galima teigti, kad ištvermės rei­kalaujantis fizinis krūvis atletams sukelia ūminę DS disfunkciją, kuri ryškėja priklausomai nuo fizinės apkrovos trukmės. Kartotiniai krūviai ilgainiui le­mia ne tik miokardo uždegimą ir fibrozę, bet ir di­dina riziką išsivystyti rimto sutrikimams (todėl DS remodeliavimasis bei uždelstas GK buvo būdinges­nis tiems atletams, kurie ilgiau užsiiminėjo sportu).

Gyd. kardiologė Viktorija Šiurkaitė
Lietuvos sveikatos mokslų universitetas