Atletai ir dešiniojo skilvelio disfunkcija
Istoriškai atleto širdį pirmą kartą 1899 metais apibūdino švedų gydytojas S. Henschenas. Atlikęs perkusiją ir auskultaciją, jis nustatė, kad Šiaurės Europos slidininkų širdys didesnės, palyginti su sėslų gyvenimo būdą gyvenančiais žmonėmis. Tais pačiais metais E. Darlingas Harvardo universitete panašius tyrimus atliko su irkluotojais, o 1900 metais P. D. Whiteʼas, ištyręs ilgųjų distancijų bėgikus (Bostono maratono dalyvius), nustatė sinusinę bradikardiją (1). Iki šių dienų susidomėjimas atletais yra labai didelis, todėl siekiama taikyti naujausias ir moderniausias diagnostikos priemones aiškinantis miokardo, kaip širdies raumens, pokyčius, nulemtus intensyvaus fizinio krūvio.
Funkcinio pajėgumo vienetai
Objektyviai vertinant fizinį krūvį, naudojami funkcinio pajėgumo vienetai (MET) (1 lentelė atspindi fizinės veiklos lengvumą ir ją atitinkančius MET).
1 MET yra lygus deguonies suvartojimui ramybėje: MET=3,5 ml O2/kg/min. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, siekiant sumažinti širdies ir kraujagyslių ligų (ŠKL) riziką visiems sveikiems žmonėms, rekomenduojama 42–70 MET/sav., o atleto fizinis krūvis per savaitę yra 5–6 kartus didesnis ir siekia net iki 200– 300 MET/sav.
Tyrimų rezultatai
Kalbant apie atleto širdį, dėmesys dažniausiai kreipiamas į kairiojo skilvelio (KS) fiziologinius ir struktūrinius pakitimus, tačiau, įvairių tyrimų duomenimis, reikšmingi ir dešiniojo skilvelio (DS) pakitimai. Atlikti tyrimai rodo, kad didelės ištvermės reikalaujantys fiziniai pratimai sukelia DS remodeliavimąsi ir pakitimai ne visada yra grįžtami (2, 3). Ilgainiui besivystantis miokardo uždegimas ir fibrozė lemia proaritminio substrato formavimąsi bei miokardo disfunkciją, ypač genetinę predispoziciją turintiems atletams (4). DS aritmijos ir lėtinis DS remodeliavimasis dažniausiai nustatytas labai treniruotiems atletams, kurie varžėsi ilgesnėse distancijose (5). Klinikinių tyrimų duomenimis, >50 proc. maratonų bėgikų randama padidėjusi troponino I (TrI) koncentracija kraujyje (6).
Viename klinikiniame tyrime tirti 40 atletų. Pagrindiniai reikalavimai: atletai turėjo būti gerai treniruoti, t. y. >10 val./sav. fizinio krūvio, arba įveikę bent ketvirtadalį buvusių varžybų trasos, neturintys simptomų, ŠKL rizikos veiksnių ir jokių struktūrinių bei elektrofiziologinių pakitimų. Iš tiriamųjų varžybose (maratone (42,2 km) rengėsi dalyvauti – 7, triatlone (1,9/90/21,1 km) – 11, kalnų dviračių sporte (207 km) – 9, ultratriatlone (3,8/180/42,2 km) – 13 sportininkų. Tyrime įvertinus echokardiografinius DS ir KS duomenis prieš ir po varžybų (2, 3 lentelės), nustatyti reikšmingi DS pakitimai po intensyvaus fizinio krūvio.
Vidutinis atletų amžius buvo 37±8 metai, 90 proc. sudarė vyriškoji lytis. Per savaitę treniruočių krūvis buvo vidutiniškai 16,3±5,1 val. Atletai buvo tiriami 3 kartus – 2–3 savaites prieš varžybas, iš karto po varžybų (maždaug po 20–40 min.) ir po 6–11 dienų po varžybų. Gauti duomenys (3 lentelė) rodo, kad DS visi echokardiografiniai parametrai (DSIF, DS frakcinis sutrumpėjimas, sistolinė įtampa, sistolinės įtampos greitis) po varžybų gerokai sumažėjo, palyginti su KS parametrais, kurie išliko nepakitę. Taip pat DS funkcijos sumažėjimas tiesiogiai priklausė nuo trasos trukmės, t. y. didžiausias DSIF sumažėjimas stebėtas ultratriatlonininkams, kurių trasos trukmė siekė 11 val., o mažiausias – maratono bėgikams (3 val.) bei triatlonininkams (5,5 val.) (1 pav.).
Taip pat tirti atletų biocheminiai rodikliai. 9 atletams (23 proc.) rastas padidėjęs TrI kiekis prieš varžybas (vidutinis 0,015 mg/L, svyruojantis 0,015– 0,21 mg/L) ir visiems atletams po varžybų (vidutinis 0,018 mg/L, svyruojantis 0,020–0,99 mg/L). B natriurezinis peptidas (BNP) po varžybų taip pat rastas padidėjęs (13,1+14,0 vs. 25,4+21,4 ng/L, P ¼ 0,003), palyginti su pradiniu. Nustatytas stipresnis ryšys tarp DSIF sumažėjimo ir biologinių žymenų padidėjimo ultratriatlonininkams (r ¼ 0,746, P ¼ 0,003 ir r ¼ 0,625, P ¼ 0,022 TrI ir BNP). Tuo tarpu ryšys tarp KSIF ir TrI/BNP (r ¼ 20,065, P ¼ 0,702) ar BNP (r ¼ 0,250, P ¼ 0,125) nebuvo rastas.
5 atletams buvo rastas uždelstas gadolinio kaupimas (GK) (2 pav.). Pastarieji tirti detaliau. Nustatyta, kad tai atletai, kurie: · ilgiau užsiiminėjo profesionaliu sportu (20+16 ir 8+6 metai, P ¼ 0,043); · apskaičiuotas didesnis VO2max pagal jų amžių (162+26 ir 144+16 proc., P ¼ 0,036); · 16 proc. didesnis DS galinis diastolinis tūris ir 25 proc. galinis sistolinis tūris (P ¼ 0,029 ir 0,003, retrospektyviai); · DSIF nustatyta mažesnė (47,1+5,9 ir 51,1+3,7 proc., P ¼ 0,042) · KSIF (56,5+6,8 vs. 59,8+5,6, P ¼ 0,242) panaši kaip ir tų atletų, kuriems uždelsto GK nerasta.
„Vienišasis“ prieširdžių virpėjimas
Atlikta nemažai klinikinių tyrimų, kuriuoe analizuotas ryšys tarp intensyvaus didelės ištvermės ilgalaikio fizinio krūvio ir prieširdžių virpėjimo / plazdėjimo (PV / PP) išsivystymo. Pirmieji klinikiniai tyrimai pradėti 1998 metais (Karjalaineno ir kt.). Skandinavijoje 10 metų trukusiame tyrime su orientacininkais nustatyta, kad PV išsivystė 5,3 proc. sportininkų, palyginti su kontroline grupe (0,9 proc.). Dažniau PV nustatytas vidutinio amžiaus sportininkams be jokių etiologinių veiksnių. Baldesbergeris ir kolegos kitame tyrime lygino Tour de Suisse dviratininkus su golfo žaidėjais ir nustatė, kad dviratininkams 10 proc. didesnė rizika išvivystyti PV / PP (P 0,028).
Frustaci ir kolegų atliktas tyrimas su 12 sportininkų, kuriems pasireiškė „vienišasis“ PV (visoje populiacijoje sudaro 2–10 proc. ir diagnozuojamas tuomet, kai amžius ≤60 metų ir nėra nustatyta jokių etiologinių PV / PP rizikos veiksnių). Rasti histologiniai miokardo pakitimai: uždegiminė infiltracija (66 proc.), neuždegiminė kardiomiopatija (17 proc.), fibroziniai pakitimai (17 proc.) (7), kurie galėjo lemti proaritminio subtrato susiformavimą.
Įsivaizduojant klinikinę padėtį, tai galėtų būti vidutinio amžiaus vyras (~40–50 metų), kuris nuo jaunystės užsiminėja profesionaliu sportu (plaukimas, bėgimas, dviračių sportas). PV paroksizmai pasireiškia naktimis, praeina savaime ir beveik niekada neatsiranda fizinio aktyvumo metu (3 pav.). Sportininkas paprastai gyvena tol, kol paroksizmai tampa dažnesni ir PV pereina į lėtinę formą. Hoogsteeno ir bendraautorių tyrime nustatyta, kad tokių atvejų dažnis yra iki 17 proc.
Apibendrinimas
Apibendrinant galima teigti, kad ištvermės reikalaujantis fizinis krūvis atletams sukelia ūminę DS disfunkciją, kuri ryškėja priklausomai nuo fizinės apkrovos trukmės. Kartotiniai krūviai ilgainiui lemia ne tik miokardo uždegimą ir fibrozę, bet ir didina riziką išsivystyti rimto sutrikimams (todėl DS remodeliavimasis bei uždelstas GK buvo būdingesnis tiems atletams, kurie ilgiau užsiiminėjo sportu).
Gyd. kardiologė Viktorija Šiurkaitė
Lietuvos sveikatos mokslų universitetas