Patogesnis galvos svaigimo gydymas: burnoje tirpstanti betahistino forma
Įvadas
Galvos svaigimas, svaigulys ir nestabilumas yra vienos dažniausių apsilankymo pas šeimos gydytoją priežasčių. Svaigimo dažnis didėja su amžiumi ir labai pablogina paciento gyvenimo kokybę [1]. Galva dažniau svaigsta vyresnio amžiaus ir daugiau vaistų vartojantiems žmonėms [2].
Galvos svaigimas (angl. vertigo) atsiranda dėl ūminio vienpusio vestibulinės funkcijos pažeidimo. Jį dažnai lydi autonominiai simptomai – prakaitavimas, pykinimas, vėmimas, išbalimas, kadangi vestibulinės sistemos branduoliai galvos smegenyse turi ryšių su vegetacines funkcijas kontroliuojančiais centrais [5]. Paprastai pykinimas, vėmimas būna labiau išreikšti esant periferiniam galvos svaigimui.
Galvos svaigimo klasifikacija
Galvos svaigimas pagal kilmę skirstomas į 2 dideles grupes:
● vestibulinis svaigimas (angl. vertigo) – tai judesio iliuzija, kai ligoniui atrodo, kad juda aplinka arba jis pats; vestibulinis svaigimas gali būti centrinis ir periferinis;
● nevestibulinis svaigimas, arba nespecifinis svaigulys (angl. dizziness), – neaiškus plūduriavimo, plaukimo, apkvaitimo, vidinio sukimosi, erdvinės orientacijos sutrikimo pojūtis, kuris dažniausiai stiprėja kamuojant emocinei įtampai, nuovargiui.
Nevestibulinis svaigimas gali būti:
● presinkopė (svaigimas prieš apalpimą, dažniausiai dėl širdies ir kraujagyslių ligų);● nestabilumas, pusiausvyros sutrikimas (dėl vestibulinės, smegenėlių, regos ar sensorinės sistemos sutrikimų);
● psichogeninis svaigimas (sergant nerimo, nuotaikos sutrikimais, dėl hiperventiliacijos).
Pagal trukmę galvos svaigimas skirstomas į:
● ūminį (trunka nuo kelių sekundžių iki kelių savaičių);● lėtinį (trunka mėnesius).
Diagnostika
Gydytojas pirmiausia turi įvertinti, ar galvos svaigimas yra centrinės ar periferinės kilmės. Ūminis periferinės kilmės galvos svaigimas paprastai gerėja per keletą dienų ar savaičių. Centrinės kilmės patologijos sukelta simptomatika gali gerėti kur kas lėčiau. Centrinės kilmės galvos svaigimas dažniausiai yra susijęs su ryškiu koordinacijos sutrikimu (ligoniai negali pastovėti ar paeiti), židinine neurologine simptomatika, centriniu nistagmu (izoliuotas vertikalus, daugiakryptis, jo neslopina žvilgsnio fiksacija) [6]. Esant centrinės kilmės svaigimui, judesio iliuzija, pykinimas būna išreikšti mažiau [5]. Esant periferinei patologijai, taip pat būna sutrikusi pusiausvyra, tačiau ligoniai paprastai paeiti gali. Klausos simptomai – prikurtimas, ūžesys, ausies pilnumo pojūtis, skausmas ausyje – dažnai lydi periferinį pažeidimą (labirinto ar vestibulokochlearinio nervo).
Vestibulinį svaigimą nuo kitų fenomenų padeda diferencijuoti 1 lentelėje pateikti požymiai [3, 4]. Svaigimo priežastis diferencijuoti padeda anamnezė ir 2 lentelėje pateikti nesudėtingi tyrimo metodai. Dažniausios periferinės kilmės galvos svaigimo (angl. vertigo) priežastys yra gerybinis paroksizminis pozicinis galvos svaigimas (17–32 proc. ambulatorinių ligonių), Meniereʼo liga (8–12 proc.) bei vestibulinis neuronitas (8 proc.). Centrinės kilmės svaigimas rodo pavojingą patologiją, kurią gali prireikti skubiai gydyti (pvz., vertebrobazilinis praeinantysis smegenų išemijos priepuolis, smegenų kamieno infarktas, užpakalinės kaukolės daubos navikas, smegenėlių infarktas ar hemoragija) [5].
Galvos svaigimo gydymas. Betahistinas
Priklausomai nuo priežasties, galvos svaigimo gydymas gali būti medikamentinis ir nemedikamentinis. Gerybinis paroksizminis pozicinis svaigimas veiksmingai gydomas specialiais padėties pratimais. Kitais atvejais skiriamas gydymas diuretikais, antihistamininiais vaistais, trankviliantais, anticholinerginiais vaistais, betahistinu, standartizuotu ginkmedžių ekstraktu. Taip pat taikomos otolitų repozicijos procedūros, chirurginiai gydymo metodai, reabilitacinės procedūros [7].
Betahistinas (Betaserc®) yra dalinis H1 receptorių agonistas ir H3 receptorių antagonistas. Jis reguliuoja histamino neurotransmisiją galvos smegenyse. Galvos svaigimą betahistinas sumažina slopindamas vestibulinių branduolių aktyvumą ir pagerindamas kraujo apytaką vidinėje ausyje [8]. Lietuvoje registruotos betahistino indikacijos yra Meniereʼo ligos ir kitokio vestibulinės funkcijos sutrikimo sukelto svaigimo simptominis gydymas [9]. Suaugusiems asmenims vaisto rekomenduojama skirti iki 24–48 mg/d., paros dozę padalijus į 2–3 dalis. Kartais simptomai praeina tik po kelių gydymo savaičių, todėl pacientui svarbu paaiškinti apie gydymo tęstinumą.
Klinikinio tyrimo metu buvo vertinamas galvos svaigimo dažnis kraujagyslinės kilmės klausos ir vestibulinės funkcijos sutrikimu sergantiems pacientams prieš ir po 45 dienų trukmės gydymo betahistinu po 24–48 mg/d. Vertintas svaigimo priepuolių dažnis ir nusiskundimų intensyvumas. Tyrime nustatyta, kad betahistinas pasižymi nuo dozės priklausančiu veiksmingumu, jis veiksmingai sumažino tiek galvos svaigimą, tiek nespecifinį svaigulį (1 pav.) [10].
Kitame tyrime Meniereʼo liga sergantiems pacientams skirta betahistino po 48 mg/d., dozę paskirstant gerti 2 arba 3 k./d. Abu gydymo režimai (tiek 24 mg 2 k./d., tiek 16 mg 3 k./d.) vienodai reikšmingai pagerino pacientų būklę ir buvo gerai toleruojami (2 pav.) [11].
Burnoje tirpstanti betahistino forma
Kaip jau minėta, daliai galvos svaigimu besiskundžiančių pacientų pasireiškia pykinimas, vėmimas, ypač esant periferiniam vestibulinės sistemos pažeidimui. Pykinimas ir vėmimas dažniausiai lydi staiga pasireiškusį svaigimą [12]. Tokiu atveju susiduriama su gydymo problema, kadangi išgertą tabletę pacientas gali išvemti, dar vaistui nepradėjus veikti, be to, iškyla užspringimo pavojus. Šiems ligoniams tikslinga skirti burnoje tirpstančias vaisto formas. Burnoje tirpstančios tabletės gali būti naudingos tam tikroms pacientų grupėms:
● turintiems rijimo sutrikimų;
● patiriantiems pykinimą;
● gulintiems (dėl užspringimo pavojaus).
Tabletė greitai ištirpta burnos ertmėje, todėl vaistas pradedamas pasisavinti jau per burnos gleivinę, o tai lemia greitą poveikio pradžią. Į sisteminę kraujotaką vaistas patenka aplenkdamas kepenis, todėl didesnė vaisto koncentracija susidaro nerviniame audinyje.
JAV apklausus 679 suaugusius pacientus, nustatyta, kad 40 proc. jų skundėsi rijimo sutrikimais. 14 proc. šių pacientų dėl rijimo sutrikimų nesugebėdavo laiku išgerti vaistų, 8 proc. praleisdavo vaistų dozes, 4 proc. nutraukdavo vaistų vartojimą [13]. Rijimo sutrikimų dažniau patiria vyresnio amžiaus pacientai.
Atliekant tyrimą buvo klausiama, kaip rijimo sutrikimų turintys ir pykinimą patiriantys pacientai toleruoja burnoje tirpstančias tabletes. Rezultatai parodė, kad burnoje tirpstančioms tabletėms pirmenybę teikė 95,5 proc. rijimo sutrikimų turinčių ir 59,6 proc. pykinimą patiriančių pacientų. 64,4 proc. pacientų buvo linkę vietoj anksčiau gertų vaistų vartoti burnoje tirpstančią vaisto formą [14].
Burnoje tirpstančių tablečių pranašumas prieš įprastines geriamąsias formas buvo įrodytas tyrimuose su įvairiomis ligomis (Parkinsono liga, alerginiu rinitu, depresija, šizofrenija, migrena) sergančiais pacientais [15, 16]. Burnoje tirpstančios tablečių formos padeda užtikrinti gydymo režimo laikymąsi ir pagerinti gydytojo bei paciento bendradarbiavimą.
2015 metais Lietuvoje registruotos burnoje tirpstančios 24 mg betahistino tabletės. Jų privalumai:
● į sisteminę kraujotaką vaistas patenka aplenkdamas kepenis, taip sudaromos prielaidos greitesniam poveikiui;
● tinka vartoti ūminėje svaigimo fazėje dėl esančio pykinimo,
● patogu vartoti gulintiems pacientams ar pacientams, turintiems rijimo sutrikimų.
Tirpi betahistino forma ištirpsta burnoje greičiau nei per 90 sekundžių.
Apibendrinimas
Galvos svaigimo priežasčių yra daug, todėl prieš paskiriant gydymą būtina tiksliai įvertinti jo pobūdį (specifinis ar nespecifinis, centrinės ar periferinės kilmės) ir nustatyti kilmę. Kadangi su galvos svaigimu dažnai pasireiškia pykinimas ir vėmimas, tampa aktualu, kaip pacientas galės išgerti vaistus. Tokiu atveju gali būti veiksminga burnoje tirpstanti betahistino forma.
Šaltinis: Žurnalo INTERNISTAS, priedas NEUROLOGIJOS AKTUALIJOS, 2016m.
