Šokas

ŠOKAS

Šokas yra gyvybei pavojinga būklė, atsirandanti sutrikus kraujotakai, kurios metu deguonis pernešamas į audinius bei pašalinimos sunaudotos medžiagos. Jei kraujotaka sutrinka, į gyvybiškai reikšmingus organus, pvz., smegenis ir širdį, deguonies patenka per mažai.

Klasifikacija ir priežastys
Šoko klasifikacija:
•    Kardiogeninis (sukeltas širdies ligų).
•    Hipovoleminis (dėl nepakankamo kraujo tūrio).
•    Sepsinis (sukeltas infekcijos).
•    Anafilaksinis (dėl alerginės reakcijos).
•    Neurogeninis (sukeltas nervų sistemos pažeidimo).
Dažniausia šoko priežastis yra didelis kraujo netekimas. Jei netenkama daugiau negu 1,2 l kraujo (tai daugiau negu vienas penktadalis normalaus kraujo tūrio), ištinka šokas. Tiek kraujo įmanoma netekti, jei yra žaizdų, pažeidus vidinius organus, kraujuoja į kūno ertmes, be to, iš pažeistų kraujagyslių uždarų lūžimų atvejais. Netekus kitų organizmo skysčių, taip pat gali ištikti šokas. Daug skysčių netenkama vemiant, viduriuojant, pasireiškus žarnų nepraeinamumui ar sunkiam nudegimui.
Šokas gali ištikti ir tuomet, kai skysčio yra pakankamai, tačiau širdis negali išpompuoti kraujo. Taip atsitinka, sergant sunkia širdies liga, sustojus širdžiai ar pasireiškus ūminiam širdies nepakankamumui.
Kitos šoko priežastys: sunki infekcija, tam tikrų hormonų trūkumas, mažas gliukozės kiekis kraujyje (hipoglikemija), sušalimas (hipotermija), sunki alerginė reakcija (anafilaksinis šokas), vaistų perdozavimas, nugaros smegenų pažeidimas.

Kaip atpažinti ?
Pradžioje:
•greitas pulsas;
•pilkšva, šalta oda; prakaitavimas.

Šokui pasunkėjus:
•melsvai pilka oda, ypač vidiniame lūpų paviršiuje. Paspaudus ir atleidus piršto nago guolį ar ausies kaušelį, buvusi spalva greitai negrįžta;
•silpnumas ir galvos svaigimas;
•pykinimas, gali būti ir vėmimas;
•troškulys;
•dažnas ir paviršinis kvėpavimas;
•silpnas „siūlinis“ pulsas (ties riešu pulsas išnyksta, kai netenkama apie pusę kraujo tūrio).

Sumažėjus smegenų aprūpinimui deguonimi, pasireiškia:
•neramumas ir agresyvumas;
•žiovulys ir žiobčiojimas („oro gaudymas“);
•sąmonės netekimas.

Galiausiai išnyksta širdies veikla.

Pirmoji pagalba
Tikslai:
1.Atpažinti šoko požymius.
2.Gydyti numanomą šoko priežastį.
3.Gerinti smegenų, širdies ir plaučių kraujotaką.
4.Organizuoti skubų gabenimą į ligoninę.

Veiksmai
1.Gydykite galimą šoko priežastį (pvz., sunkų kraujavimą, sunkų nudegimą).
2.Paguldykite nukentėjusįjį ant antklodės, kad apsaugotumėte nuo šaltos žemės ar grindų. Nuraminkite jį.
3.Jei ligonis nepatyrė traumos (nepažeista galva, kaklas, stuburas, kojos), pakelkite ir palaikykite nukentėjusiojo kojas, kad pagerėtų gyvybei svarbių organų aprūpinimas krauju. Jei įtariate, kad yra lūžimas, imobilizuokite.
Nukentėjusiojo kojas pakelkite tiek, kad jos būtų aukščiau nei širdis.
4.Atriškite arba nukirpkite kaklą, krūtinę ir juosmenį aptempiančius drabužius, kad šios vietos būtų laisvos.
5.Apklokite nukentėjusiojo kūną ir kojas.
6.Kvieskite greitąją medicinos pagalbą telefonu 112.
7.Jei nukentėjusysis vemia ar jam teka seilės, pasukite galvą į šoną tiek, kad nedustų. Jei įtariate ar nustatote, kad stuburas pažeistas, pasukite nukentėjusįjį visu kūnu (galva, kaklas ir nugara turi būti vienoje linijoje).
8.Stebėkite ir užsirašinėkite gyvybines funkcijas: sąmonę, pulsą ir kvėpavimą. Pulsą matuokite ties riešu. Jei nukentėjusysis praranda sąmonę, atverkite kvėpavimo takus ir patikrinkite kvėpavimą. Jei reikės, būkite pasirengęs atlikti krūtinės ląstos paspaudimus ir įpūtimus.

Pavojai ir pastabos
•Neleiskite nukentėjusiam valgyti, gerti, rūkyti ar judėti. Jei jis skundžiasi troškuliu, suvilgykite jo lūpas nedideliu vandens kiekiu.
•Nepalikite nukentėjusiojo be priežiūros, ypač kai kviečiate pagalbą.
•Nebandykite sušildyti jo karštu vandeniu ar kitais tiesioginiais karščio šaltiniais.