Meniu

Ūminis hepatitas C

Ligos aprašymas

Tai ūminis virusinis kepenų nekrozinis uždegimas, pasireiškiantins gelta ir kepenų fermentų aktyvumo padidėjimu.

 

Sukėlėjas

Hepatitą C sukelia hepatito C virusas. Jis jautrus karščiui ir dezinfekcijos tirpalams. Virusas nukenksminamas šildant vandens tirpaluose 600 C – 10val., 1000 C – 2 min., su chloroformu ar formaldehidu.

 

Paplitimas

Virusinė infekcija paplitusi visame pasaulyje. Hepatito C viruso pagrindinis šeimininkas ir infekcijos šaltinis yra žmogus. Jis tampa užkrečiamas nuo vienos iki kelių savaičių prieš pasirodant pirmiesiems ligos simptomams ūminėje ligos stadijoje ir ligai tapus lėtine. Ypač pavojingi simptomų nejuntantys viruso nešiotojai, sergantys lengvomis ir lėtinėmis infekcijos formomis. Hepatito C užsikrėsti galima kraujo perpylimų, hemodializių, organų transplantacijos metu, rečiau lytiškai santykiaujant, labai nedidelė tikimybė motinai perduoti vaisiui gimdymo metu. Šiuo metu vienas svarbiausių infekcijos perdavimo būdų yra intraveninis narkotikų vartojimas. Imlumas hepatito C viruso infekcijai yra visuotinas.

 

Simptomai

Susergama praėjus nuo 2 iki 26 savaičių po užsikrėtimo. Liga prasideda silpnumu, apetito nebuvimu, pykinimu, rečiau karščiavimu, odos niežuliu, dešinės pašonės ar sąnarių skausmu. Trečdalis užsikrėtusiųjų suserga simptomine forma, o likusiems infekcijos simptomai nepasireiškia. Tik 10-20 proc. perserga geltine ligos forma, kuri dažniausiai būna lengva. Patamsėja šlapimas, pašviesėja išmatos. Galimas kepenų ar blužnies padidėjimas. Ligonio būklė pagerėja per savaitę, o kepenų fermentų ir pigmentų rodikliai sunormalėja per 4-6 savaites. Tačiau pasveiksta tik 15-50 proc. ligonių. Daugeliu atveju infekcija tampa lėtine, iš kurios per daugelį metų išsivysto kepenų cirozė ir galiausiai hepatoceliulinė karcinoma.

 

Diagnostika

Hepatito C diagnozė grindžiama klinikiniais duomenimis (nusiskundimai, geltos sindromas), aminotransferazių aktyvumo padidėjimu ir anti – HCV radimu kraujo serume. Neradus anti – HCV, nustatoma hepatito C viruso RNR polimerazės grandinine reakcija.

 

Gydymas

Asmenys, sergantys virusiniu hepatitu gydomi infekciniuose stacionaruose. Vaistų, veikiančių sukėlėją nėra. Režimas ir dieta skiriama atsižvelgiant į ligos sunkumą. Nuo laisvo iki griežto gulimo režimo. Dieta be rūkytų, marinuotų, keptų patiekalų ir aštrių prieskonių, gyvulinių riebalų. Iš viso turi būti 2000-3000 kcal. Ligonis turi gauti pakankamai  vitaminų ir skysčių (2-3l per parą), reguliariai tuštintis. Maisto racione turėtų būti pieniškos ir daržovių sriubos, varškė, kefyras, grietinė, sviestas, minkštai virti kiaušiniai, šviežia virta žuvis, liesa mėsa, košės, balta duona, džiūvėsiai. Atsiradus tinimams ribojami skysčiai ir valgomoji druska, duodami daug kalio turintys produktai kaip bulvės, obuoliai, razinos. Kai yra anoreksija, pykina, į veną lašinami gliukozės ir Ringerio tirpalų su vitaminais. Jei vargina niežulys – skiriama antihistamininių preparatų, ursodeoksicholinės rūgšties, cholestiramino. Kortikosteroidai vartojami tik didelės intoksikacijos atveju.

 

Profilaktika

Pagrindinės hepatito C viruso kontrolės priemonės yra kraujo ir jo preparatų saugos užtikrinimas, neatlygintos donorystės įdiegimas, komercinės donorystės atsisakymas, kraujo donorų atranka, švirkštų dalijimosi tarp intraveninių narkomanų išvengimas, griežtas bendrųjų apsaugos priemonių vykdymas gydymo įstaigose, hepatito C virusu infekuotų asmenų išaiškinimas ir gydymas, visuomenės mokymas. 

Šaltinis |Autorius Gydytojas Nikas Samuolis, rezenzavo Prof. Virginijus Šapoka |Vilniaus Universitetas |Medicinos fakultetas |Vidaus ligų, šeimos medicinos ir onkologijos klinikos vadovas

Rašyti komentarą

Captcha