Virusinis hepatitas D

Laboratorinis tyrimas

Rodikliai
HDAg
Anti-HDV (anti-HDV IgG)
Anti-HDV IgM
HDV-RNR

Hepatitas D nustatomas tik kaip koinfekcija ar superinfekcija kartu su hepatitu B. Ligoniams su hepatito D koinfekcija dažniau būna sunki ūmios ligos eiga ir didesnė žaibiškojo hepatito rizika negu vienos HBV infekcijos atveju. Lėtiniai hepatito B viruso nešiotojai užsikrėtę HDV dažnai suserga hepatitu D, kuris net 70–80% atveju baigiasi ciroze. Hepatitu D užsikrečiama tais pačiais būdais, kaip ir hepatitu B (parenteralinis, hemotransfuzinis, lytinis, per pažeistą odą, gleivinę ir t.t.). Laboratoriniai hepatito D žymenys yra šie: HDAg, anti-HDV IgM, anti-HDV IgG, viremijos rodiklis HDV-RNR.

Sergant ūmiu hepatitu D HDV-RNR nustatoma dažniau nei HDAg. HDV-RNR randama 82% sergančiųjų lėtine hepatito D forma. Anti-HDV IgM atsiranda vėliau – 10–15-ą ligos dieną ir išsilaiko 2–3 mėnesius, jei liga nepereina į lėtinę formą. Lėtinės eigos prognozei svarbu įvertinti anti-HDV IgM . Lėtinei hepatito D formai progresuojant anti-HDV IgM titrai didėja, ligai persistuojant jie gali nemažėti daugelį metų (prolonguotas persistavimas). Pasireiškus žaibiškam hepatitui D anti-HDV IgM titrų atsiradimas gali būti vienintelis nustatomas superinfekcijos žymuo.

HDV IgG (anti-HDV) antikūnai atsiranda vėliau – 5–9 ligos savaitę ir išsilaiko keletą mėnesių. Jei yra koinfekcija HDV IgG antikūnų titras mažas, o jei superinfekcija – jis didėja. Sergant lėtine hepatito D forma nustatoma HBsAg, dideli HDV IgM ir HDV IgG antikūnų titrai, kurie persistuoja ilgą laiką. Apskritai hepatito D žymenis labiausiai tikslinga tirti, jeigu nustatoma sunki „ūmaus“ ar „žaibiško“ hepatito forma.

Ligos.lt

Papildoma hepatito D laboratorinių rodikių charakteristika

Anti-HDV (IgM), anti-HDV (IgG) ir HDAg

Kartais klaidingai teigiamos reakcijos nustatomos, jei yra lipemija arba didelė reumatoidinio faktoriaus koncentracija. Hepatito D virusas – tai nepilnas RNR virusas (viroidas), kuris gali infekuoti kepenų audinį, jau pažeistą hepatito B viruso. Hepatitas D gali būti ūmios HBV infekcijos sudėtinė dalis (koinfekcija) arba atsirasti pasireiškiant lėtiniam hepatitui. Hepatito D nerandama, jeigu asmuo yra neigiamas HbsAg rodikliui. Rodiklis anti-HDV IgM labiausiai tinka nustatant aktyvią ligos formą. Šis rodiklis būna teigiamas neilgai, bet netrukus anti-HDV IgG pasidaro teigiamas. Teigiamas anti-HDV IgG išsilaiko ilgai ir yra susijęs su hepatitu. Papras- tai laboratorijose taikomas kombinuotas anti-HDV IgM ir anti-HDV IgG rodiklių testas. Hepatito D antigeno žymuo HDAg gali būti randamas kraujyje ir kepenų biopsinėje medžiagoje, bet jo diagnostinė svarba nedidelė.

Šaltinis | Pagrindinių laboratorinių tyrimų žinynas | Medicinos mokslų daktaras Gintaras Zaleskis

Žymos
hepatitas
infekcijos
koinfekcija
superinfekcija
virusas

Rašyti komentarą