Urobilinogenas (UBG) šlapimo analizatoriumi

Norma
0–17µmol/

Sinonimai: urobilinogenas šlapime pusiau kiekybiniu juosteliniu metodu.
Šlapimo indas

Urobilinogenas – vienas svarbiausių laboratorinių rodiklių. Urobilinogenas susiformuoja žarnyno bakterijoms redukuojant bilirubiną. Po to urobilinogenas patenka į kraują. Iš kraujo urobilinogenas patenka į inkstus ir po to į šlapimą (dalis jo suardoma kepenyse). Urobilinogeno koncentracija šlapime gali padidėti, kai: 1) įvyksta hemolizė, suintensyvėja hemoglobino irimas (hemolizė, potransfuzinės reakcijos, vitamino B₁₂ trūkumas, eritremija); 2) kepenų patologija, kai kraujyje cirkuliuojanti urobilinogeno dalis nesuskaidoma ir didesni jos kiekiai per inkstus patenka į šlapimą. Jeigu yra mechaninė tulžies takų obstrukcija, tuomet padidėjusi urobilinogeno koncentracija šlapime negali būti randama (jeigu yra cholangitas ir dalinė obstrukcija, tuomet UBG gali padidėti ). Jeigu nustatoma padidėjusi urobilinogeno koncentracija, tuomet diferencinei diagnozei atlikti paprastai reikia kitų laboratorinių rodiklių: bilirubino, šarminės fosfatazės, γ-GT, GOT, GPT, LDH, GLDH, cholinesterazės, protrombino laiko ir kitų. Urobilinogenas šlapime išnyksta, kai: 1) kepenys nebegali dalyvauti bilirubino apykaitoje sergant, pavyzdžiui, labai sunkiu virusiniu hepatitu; 2) tulžies nutekėjimas latakuose yra sutrikęs (mechaninė gelta); 3) žarnyno mikroflora nebegali pakankamai jo pagaminti.

Viena dažniausių priežasčių, kai urobilinogeno koncentracija nepadidėja (nors pagal patologinio proceso pobūdį turėtų padidėti), yra ta, kad ligonis vartoja antibiotikus, slopinančius žarnyno mikrofloros aktyvumą. Jeigu žarnyno mikroflora slopinama, tuomet ji negali pagaminti urobilinogeno, ir jo koncentracija sumažėja arba lygi nuliui.

Urobilinogeno nustatymui svarbu žinoti galimus techninius bei preanalizės klaidų šaltinius: a) urobilinogeno koncentracija greitai mažėja, jeigu šlapimas laikomas ryškioje (pavyzdžiui, saulės) šviesoje, jeigu jis pernelyg ilgai laikomas laboratorijoje, arba praeina daug laiko, kol ligonis atveža pavyzdį į laboratoriją; b) aldehidai, esantys šlapime (gydymas methenamine preparatais, nešvarus šlapimo indas, šlapimo konservantai, apsinuodijimas aldehidais), taip pat labai sumažina urobilinogeno koncentracijų reikšmes. Šiuolaikinis urobilinogeno testas, naudojamas šlapimo analizatoriuose, yra nejautrus NIT rodiklio pokyčiams. Tačiau rankinis metodas, naudojantis Ehrlich testą, gana ryškiai reaguoja į nitritus šlapime, ir dažniausiai būna neigiamas. Tai gali būti viena iš skirtingų metodų nesutapimo priežasčių. Urobilinogeno reikšmę 17–18µmol/l reikėtų laikyti tarpine reikšme tarp normos ir patologijos. Jeigu urobilinogeno tyrimas atlieka-mas ne juosteliniu šlapimo analizatoriumi, tuomet rodiklio sumažėjimas gali turėti reikšmę diagnozuojant, pvz., obstrukcines geltas. Viena iš retesnių fiziologinių būklių, kai gali padidėti urobilinogeno koncentracija, yra angliavandenių gausus maistas, ypač popietinėmis valandomis. Kitais atvejais UBG pokyčiai nei sveikiems, nei sergantiems individams paros ritmu nepasižymi.

Šaltinis | Pagrindinių laboratorinių tyrimų žinynas | Medicinos mokslų daktaras Gintaras Zaleskis