Rūgščių-šarmų balansas ir kraujo dujos

Norma suaugusiesiems
pH 22–26 mmol/l
pCO₂ moterys 7,37–7,45 kPa
pCO₂ vyrai 4,3–5,7 kPa
HCO₃ (bikarbonatai) 4,7–6,1 kPa
BE (bazių perteklius/stoka) nuo –2 iki +3 mmol/l
pO₂ 9,5–13,9 kPa
SO₂ (arterinis kraujas) 0,94–0,98
SO₂ (veninis kraujas) 0,70–0,80
ctHb moterys 11,7–16,1 g/dl
ctHb vyrai 12,6–17,4 g/dl
Hct moterys 0,35–0,47
Hct vyrai 0,37–0,51
cH⁺ 36–45 nmol/l
AaDO₂ apie 10 mg Hg (1,3 kPa)
FO₂Hb 90–95% (0,90–0,95)
FHHb 1,4–4,9% (0,014–0,049)
ctO₂ moterys 7,1–8,9mmol/l
ctO₂ vyrai 8,4–8,9mmol/l
AvDO₂ daugiau už 2,3 mmol/l
Q_s/Q_t šuntas 2–6% (0,02–0,06)

Sinonimai: kraujo dujos, blood gases, kraujo dujos ir pH, šarmų-rūgščių balansas.
Arterinis kraujas, heparinas, kapiliarinis kraujas
Dangtelis žalias arba tiesioginis kraujo tyrimas

Rūgščių-šarmų balansui (kraujo dujoms) nustatyti būtina, kad kraujas būtų surenkamas ypač kruopščiai laikantis tam tikrų taisyklių:

Nerekomenduojama imti kraujo, jeigu ligonis jaučia skausmą, yra sujaudintas, neramus arba jam nustatoma fiziologinė hiperventiliacija (po fizinio krūvio ir t.t.). Hiperventiliacija gali dirbtinai rodyti pCO₂ verčių sumažėjimą.

Rodikliams nustatyti naudojamas arterinis, veninis arba kapiliarinis kraujas. Tačiau tik arterinis kraujas suteikia patikimą informaciją apie rūgščių-šarmų balansą ir kraujo oksigenaciją(arterinis kraujas dažniausiai surenkamas iš a. femoralis arba a. radialis).

Kapiliarinio kraujo rodikliai gali būti labai panašūs į arterinio kraujo rodiklius, tačiau: a) kapiliarinis kraujas turi būti imamas iš piršto, ausies spenelio arba kulno; b) kapiliarinio kraujo ėmimo vieta prieš imant pavyzdį būtinai turi būti sušildoma, kad išsiplėstų kraujagyslių tinklas ir kraujas dar organizme gerai susimaišytų.

Stengtis, kad ėmimo metu kraujas kuo mažiau kontaktuotų su oru. Kraujo surinkimo kapiliaras turi būti prie odos pradūrimo vietos panardintas į kraujo lašą.

Surinkimo metu kraujas heparinizuojamas. Tik heparinas tinka tiriamo pavyzdžio antikoaguliacijai. Dažniausiai naudojamas ličio heparinatas. Jeigu naudojamos kitos heparino druskos, reikia atkreipti dėmesį į tai, ar nebus iš to paties pavyzdžio tiramos kitos medžiagos – natris, kalis ir t.t. Atitinkamų heparino druskų (Na, K, Li) vartojimas gali būti klaidingų elektrolitų nustatymų priežastis.

Prieš atliekant tyrimą labai svarbu gerai sumaišyti kraujo mėginį. Daugelis kraujo dujų rodiklių bus netikslūs, jeigu kraujas yra negerai išmaišytas, hemoglobino ir hematokrito vertės yra itin jautrios teisingam pavyzdžio išmaišymui ir homogenizavimui. Taip yra todėl, kad kraujyje esantys eritrocitai labai greitai nusėda. Todėl kraujas kapiliare ar mėgintuvėlyje visada turėtų būti kruopščiai pasukiojamas tarp delnų ir tik tada įleidžiamas į analizatorių. Prieš atliekant mėginio injekciją į prietaisą, visada pravartu pašalinti keletą pirmųjų mėginio lašų.

Atliekant kraujo dujų tyrimą, labai nepageidaujama oro burbuliukų priemaiša, kuri gali susidaryti kraujo paėmimo momentu. Kraujo pO₂ paprastai yra mažesnis nei oro. Tuo tarpu kraujo pCO₂ didesnis nei oro. Todėl patekę oro burbuliukai didina pO₂ ir mažina pCO₂. Šis poveikis didėja didėjant aplinkos temperatūrai ir oro kontaktavimo su krauju laikui. Todėl būtina vengti oro priemaišos patekimo su krauju. Būtina nedelsiant pašalinti bet kokius matomus oro burbulus. Ypač atsargiai reikia elgtis traukiant kraujo pavyzdį švirkštu. Kartais nepageidaujamas dujų šaltinis gali būti pats plastikinio švirkšto ar indo paviršius, nes nuo jo gali išsiskirti ištirpusios dujos, kurios susidaro švirkšto gamybos procese.

Kraujas – gyva terpė. Net praėjus kuriam laikui po kraujo paėmimo, ląstelės vis dar išlieka gyvos ir naudoja O₂ bei išskiria CO₂. Todėl kraujui stovint pO₂ mažėja, o pCO₂ didėja. Jeigu kraujo tyrimą reikia atlikti po 30 min. nuo jo paėmimo momento, tokiu atveju reikia atšaldyti kraujo mėginį šaltu vandeniu. Jo negalima užšaldyti arba leisti kontaktuoti su ledu. Ledas gali užšaldyti kraują ir būti hemolizės priežastimi. Apskritai hemolizės patartina vengti pernelyg intensyviai nestumdant švirkšto stūmoklio, nekratant kraujo indelio ir t.t.

Leukocitozė didina daugelį rodiklių, nustatomų kraujo dujų analizatoriais.

Jeigu kraujas tiriamas praėjus daugiau nei 2 valandoms nuo jo paėmimo, tokių rezultatų interpretuoti negalima net ir tuo atveju, jeigu pavyzdys buvo atšaldytas teisingai.

Krešulys taip pat yra viena iš sąlygų, sukeliančių dujų analizatoriaus rodiklių interpretavimo klaidas. Net jeigu kraujas paimamas teisingai, ant adatos galiuko gali susiformuoti krešulys. Reikia stengtis, kad tarp kraujo paėmimo momemto ir rodiklio nustatymo būtų kuo trumpesnis laikas.

Arterinio kraujo dujų tyrimai paskiriami esant įvairioms patologijoms. Dažniausiai juos būtina atlikti esant kardiovaskulinei, CNS, metabolinei, kvėpavimo sistemos organų patologijai. Pagrindinės kraujo dujų tyrimo indikacijos nurodytos žemiau.

Ūmi kardiorespiratorinė patologija

Šokas, koma, ūmus miokardo infarktas, ryškūs širdies ritmo sutrikimai, ūmūs sunkūs kvėpavimo sutrikimai, plaučių edema, ūmus kongestyvinis širdies nepakankamumas.

Kitos klinikinės situacijos

Kvėpavimo sutrikimai anamnezėje,  nepaaiškinama tachypnoe, apsinuodijimas (alkoholis, metanolis, etilenglikolis, cianidai), atsitiktinis kaulų lūžis (dėl galimos embolizacijos riebalais), CO intoksikacija, dekompensuotos plaučių ligos, giliųjų venų trombozė, įtariama plaučių arterijos trombozė (įskaitant emboliją riebalais), cianozė, pneumonija, nepaaiškinama eritrocitozė, nepaaiškinami ūmūs psichikos sutrikimai, apsinuodijimas dūmais, toksinais, gydymo deguonimi monitoringas, norint atmesti karboksihemoglobinemijos ar methemoglobinemijos galimybę, metabolinė acidozė arba metabolinė alkalozė, elektrolitų balanso sutrikimai,

Lėtinė kardiorespiratorinė, CNS ir metabolinė patologija

Užsitęsusi anestezija, pH anksčiau buvęs mažesnis nei 7,35, didesnės apimties abdominalinė arba tora- kalinė chirurgija, plaučių rezekcija, diuretikų vartojimas, ūmus skausmas krūtinės ląstoje, pleuros skyčio perteklius, atliekant inkstų dializę, paskyrus natrio citratą arba natrio hidrokarbonatą, diabetas su įtariama acidoze, inkstų nepakankamumas, išreikšta diarėja, anamnezėje inkstų tubulinė acidozė, ureteriosigmoidostomija, tulžies takų ar kasos drenažas, pykinimas, vėmimas, hipokalemija.

Nustatant kraujo dujas norint gauti išsamų patologijos vaizdą dažnai tenka papildomai nustatyti elektrolitus, hematokritą, hemoglobiną, laktatą, chloridus šlapime.

pH

Kraujo pH tyrimas leidžia preliminariai įtarti sutrikimus organizmo sistemoje, kuri tiesiogiai reguliuoja šį rodiklį (inkstų, respiratorinė sistema, kraujo buferiai ir jų cheminė sudėtis). Vyks- tant metaboliniams procesams, susidaro neorganinės ir organinės rūgštys, kurios yra vandenilio jonų šaltinis. Kad organizme išliktų pH homeostazė (pH 7,35–7,45), dalyvauja tokios sistemos: tiesioginis nepageidaujamų jonų pertekliaus surišimas kraujo buferiais (bikarbonatinis, hemoglobininis ir kiti), viduląsteliniai fiziologiniai pokyčiai, turintys įtakos vandenilio jonų surišimui, CO₂ išskyrimas per plaučius, vandenilio jonų išskyrimas inkstuose. Jeigu nustatoma, kad pH yra mažesnis nei 7,35, tokiu atveju yra acidozė. Jeigu pH yra didesnis nei 7,45 – alkalozė.

Nustačius acidozę, toliau reikia įvertinti parcialinį anglies dioksido slėgį pCO₂.

pCO₂ (arba PaCO₂, parcialinis anglies dioksido slėgis)

Šio parametro kitimai gali būti kvėpavimo sistemos sutrikimų padarinys arba angliarūgštės transportavimo į plaučius disbalansas. Rodiklio reikšmės priklauso nuo to, kaip vyksta plaučių ventiliacija ir ar yra pakankamas dujų komponentų pasikeitimas alveolėse. Jeigu randama, kad pH yra sumažėjęs, ir kad pCO₂ yra mažesnis už normą, ligoniui gali būti nustatoma metabolinė acidozė. Jeigu esant pH sumažėjimui, pCO₂ yra didesnis už normą, tokiu atveju yra respiratorinė acidozė. Kai nustatoma metabolinė acidozė, reikia įvertinti anijoninio tarpo reikšmę (žr. „Anijoninis tarpas“). Apskaičiuojant anijoninio tarpo vertę, reikia žinoti natrio, chloro ir bikarbonatų koncentraciją.

Metabolinė acidozė skirstoma į dvi rūšis:
Metabolinė acidozė su padidėjusiu anijoniniu tarpu;
Metabolinė acidozė be anijoninio tarpo pokyčių (hiperchloremija).

Jeigu tai metabolinė acidozė su padidėjusiu anijoniniu tarpu, ją gali sukelti tokios priežastys: 1) metanolio intoksikacija; 2) uremija; 3) ketoacidozė (diabetinė, alkoholinė, sukelta badavimo); 4) laktatinė acidozė; 5) apsinuodijimas etilenglikoliu; 6) apsinuodijimas salicilatais.
Jeigu tai metabolinė acidozė be anijoninio tarpo pokyčių, ją gali sukelti tokios priežastys: 1) inkstų tubulinė acidozė; 2) chloridų infuzijos; 3) ankstyva inkstų nepakankamumo fazė; 4) vaistai: kalcio chloridas, magnio sulfatas, cholestiraminas; 5) šarmų netekimas per virškinamąjį traktą: viduriavimas, kasos fistulė, tulžies fistulė, žarnyno fistulė; 6) sveikimas po ketoacidozės; 7) ureteriosigmoidostomija.

Cl^– šlapime (chloras šlapime diferencijuojant metabolines alkalozes)

Nemaža dalis metabolinių alkalozių gali būti diferencijuojamos pagal tai, ar jos turi terapinį atsaką į gydymą chloro preparatais. Tomet, nustačius metabolinę alkalozę, (padidėja šie rodikliai: pH, pCO₂, HCO₃, BE) kartais būna naudinga ištirti chloro koncentraciją šlapime. Remiantis šlapimo chloro koncentracija metabolinė alkalozė gali būti suskirstyta į vieną iš dviejų grupių: 1) metabolinė alkalozė, pasižyminti geru atsaku į gydymą chloridais (chloro kiekis šlapime mažiau nei 20mmo/l); 2) metabolinė alkalozė, nereaguojanti į gydymą chloridais (chloro kiekis šlapime daugiau nei 20mmol/l). Klinikinėje praktikoje dažniau pasitaiko, kad ligoniai gerai reaguoja į gydymą chloro preparatais. Rečiau pasitaiko, kad esant metabolinei alkalozei nustatomas chloridų koncentracijos padidėjimas šlapime. Taip kartais būna, kai inkstai pagamina bikarbonatų perteklių. Šiuo atveju yra keletas išimčių: 1) kai metabolinę alkalozę sukelia diuretikai, chloro koncentacija gali būti padidinta, ypač jeigu chloridai nustatomi šlapime tuo metu, kol dar pasireiškia diuretiko veikimas; 2) chloro koncentracija šlapime gali būti dėl to, kad inkstuose gaminamas padidintas bikarbonatų kiekis, bet su maistu gaunama mažai chloro. Jeigu šlapimo chloridų koncentracija sumažėjusi, tuomet metabolinė alkalozė gali būti dėl: 1) vėmimo, skrandžio turinio netekimo per zondą, fistulę; 2) viduriavimo; 3) gydymo diuretikais; 4) pothiperkapnijos; 5) paraneoplastinių reiškinių. Jeigu šlapimo chloridų koncentracija padidėjusi, tuomet metabolinė alkalozė gali būti dėl: 1) pirminio hiperaldoste- ronizmo; 2) a. renalis stenozės; 3) reniną gaminančių navikų; 4) piktybinės hipertenzijos; 5) Cushing sindromo; 6) hipomagnezemijos; 7) hipokalemijos; 8) mineralokortikoidus turinčių preparatų vartojimo.

HCO₃  (bikarbonatai)

Šio rodiklio pokyčius dažniausiai lemia inkstų dekompensacija arba metabolinių procesų sutrikimai. Inkstai reguliuoja šį parametrą reabsorbuodami medžiagas ir išskirdami nelakias anglies rūgšties formas.

BE (bazių perteklius arba stoka, delta BE)

Šis parametras leidžia įvertinti metabolinių sutrikimų arba metabolinės kompensacijos lygį. Visų buferinių kraujo anijonų suma, vadinama buferinėmis bazėmis, sudaro 48mmol/l, hemoglobino koncentracijai esant 16g/dl. Jeigu organizme kaupiasi rūgštys, visų buferinių anijonų sumažėja. Jeigu daugėja šarmų, šis rodiklis didėja. Tada susidaro vadinamosios tikrosios buferinės bazės. Skirtumas tarp tikrosios ir reaguojančios buferinių bazių dalies rodo buferinių kraujo bazių stoką (BE–) arba perteklių (BE+).

pO₂

Šis rodiklis rodo tik ištirpusį kraujyje deguonį, kuris sudaro maždaug 10% viso kraujo deguonies. Tačiau būtent ši ištirpusi deguonies dalis yra dinaminėje pusiausvyroje su audinių deguonimi, ir dėl to objektyviai apibūdina hipoksijos tipą.

SO₂ (arba HbO sat, arba O₂, prisotinimas deguonimi)

Šis parametras parodo, kiek procentų hemoglobino yra susijungę su deguonimi. Rodiklis turi skirtingas normų reikšmes priklausomai nuo to, koks kraujas tiriamas – veninis ar arterinis. Šio rodiklio sumažėjimas apibūdinamas, kaip laboratoriniu būdu nustatoma hipoksemija. SO₂ rodiklio padidėjimas didesnės klinikinės reikšmės neturi.

ctHb (Bendra hemoglobino koncentracija)

Šis rodiklis visiškai atitinka bendro hemoglobino koncentraciją (HGB), nustatomą hematologiniu analizatoriumi. Nustatymas hematologiniu analizatoriumi atliekamas šiek tiek kita metodika (hemiglobincianidiniu metodu), todėl normos skiriasi. Nustatant keletą rodiklių toje pačioje kraujo porcijoje, gaunamas didžiausias tikslumas. Todėl ctHb nematuojamas atskirai hematologiniu analizatoriumi, o nustatomas dujų analizatoriumi. Hemoglobinas (ctHb) padidėja esant: obstrukcinėms kvėpavimo takų ligoms, eritrocitozėms, širdies ydoms (šuntui), inkstų patologijai, lėtiniam širdies nepakankamumui ir kt. Hemoglobinas (ctHb) sumažėja esant: anemijai, lėtinei ligai, kaulų čiulpų supresijai ir kt. (žr. Hemoglobinas).

Hct (Bendra hematokrito koncentracija)

Šis rodiklis visiškai atitinka bendro hematokrito koncentraciją (HCT), nustatomą hematologiniu analizatoriumi. Kartais jis dar žymimas PCV (packed cell volume). Jo padidėjimo ir sumažėjimo interpretacija analogiška hemoglobino koncentracijos vertinimui.

cH⁺ (Vandenilio jonų koncentracija)

Šis rodiklis rodo kraujo rūgštingumą arba šarmingumą ir yra tiesiogiai matuojamas dujų analizatoriaus pH elektrodu. Šio rodiklio klinikinė interpretacija analogiška pH interpretacijai. Su pH rodikliu vandenilio jonų koncentracija susijusi lygtimi:

H⁺ = 10(9-pH)

Ilgesnis kraujo pavyzdžio laikymas iki tyrimo momento dirbtinai didina H⁺ koncentraciją. Todėl paimtas tyrimui kraujas turi būti laikomas šaltyje, jeigu analizė bus atliekama vėliau nei po 15 min. Šis tyrimas (arba pH tyrimas) interpretuojamas kartu su pCO₂ ir HCO₃ rodikliais. Padidėjusios H⁺ reikšmės rodo acidozę, sumažėjusios – alkalozę. Kritinės pavojingos gyvybei reikšmės yra tos, kurios būna didesnės nei 62 nmol/l arba mažesnės nei 24 nmol/l. Rodiklio cH⁺ padidėjimas (acidozė) nustatomas esant: inkstų nepakankamumui, viduriavimui, pieno rūgšties acidozei, diabetinei ketoacidozei, lėtinėms plaučių ligoms, bronchų obstrukcijai, CNS slopinimui. Rodiklio cH⁺ sumjažėjimas (alkalozė) nustatomas esant: vėmimui, gydymui diuretikais, mineralokortikoidų pertekliui, nėštumui, astmai, širdies nepakankamumui, pneumonijai.

AaDO₂

AaDO₂, alveolių-arterijų deguonies slėgio gradientas, parodo, koks yra slėgių skirtumas (gradientas) tarp deguonies, esančio alveolėse, ir deguonies, esančio arteriniame kraujyje. Kiti šio rodiklio žymėjimai yra šie: P(A-a)O₂, PO₂ (A-a) AaDO₂. Jis apskaičiuojamas nustačius PaO₂ (parcialinį deguonies slėgį kraujyje) ir turint išvestinę reikšmę PAO₂ (alveolinį deguonies slėgį). Alveolinis deguonies slėgis nustatomas iš matuojamos pCO₂ reikšmės ir apskaičiuojant barometrinius įkvepiamo oro parametrus. Alveolių-arterijų  deguonies  slėgio  gradientas  parodo, kaip efektyviai deguonis praeina plaučių barjerą ir patenka į arterinio kraujo hemoglobiną. AaDO2 rodiklis nepakinta ir būna normos ribose šiais atvejais: jei yra hipoventiliacija, respiratorinė depresija,  neuromuskulinė liga. Jei rodiklis yra norma, bet  padidėja po fizinio krūvio, galima įtarti: deguonies difuzinius sutrikimus, plaučių audinio fibrozę. Esant AaDO2 padidėjimui nustatoma: absoliutus arterinis-veninis šuntas (pavyzdžiui, įgimta širdies yda), lėtinės obstrukcinės plaučių ligos.

FO₂Hb (O₂Hb)

Šis rodiklis yra oksihemoglobino (hemoglobino, susirišusio su deguonimi) ir bendro hemoglobino santykis kraujyje. O₂Hb yra pats tiksliausias prisotinimo deguonimi rodiklis, nes jis matuoja visas hemoglobino frakcijas (tas, kurios susijungusios su deguonimi ir tas, kurios su deguonimi nesusijungusios). Kritinės reikšmės suaugusiesiems yra tos, kurios mažesnės nei 80%. Žemutinė O2Hb normos riba naujagimiaims yra 40%. Šis rodiklis naudotinas, kai reikia vertinti karboksihemoglobino Co-Hb dinamiką ir kai išvedami kiti klinikiniai rodikliai: ctO₂ (bendras deguonies kiekis), bei Qs/Qt (šuntas).

FHHb (FHHb%)

Šis rodiklis yra deoksigenuoto hemoglobino (hemoglobino, neturinčio deguonies) ir bendro hemoglobino santykis kraujyje. HHb frakcija dažniausiai padidėja dėl to, kad: 1) sumažėja oksigenacija plaučiuose; 2) yra kraujo cirkuliacijos šuntas.

ctO₂  (Bendras deguonies kiekis)

Šis rodiklis (ctO₂ arba O₂ct) parodo bendrą deguonies kiekį (tą, kuris yra ištirpęs kraujyje ir tą, kuris yra susijungęs su hemoglobinu). Nustačius šio rodiklio sumažėjimą, siekiama padidinti kitus kraujo rodiklius: 1) bendrą hemoglobiną; 2) pO₂; 3) O₂Hb. Šis rodiklis taip pat naudojamas vertinant audinių aprūpinimą deguonimi. Audinių aprūpinimas deguonimi tiesiogiai pri- klauso nuo širdies sistolinio tūrio ir ctO₂.

AvDO₂

AvDO₂, arterijų-venų deguonies slėgio gradientas, parodo, koks yra slėgių skirtumas (gradientas) tarp deguonies slėgio arterijose ir deguonies slėgio, veniniame kraujyje. Klinikinė šio rodiklio prasmė yra ta, kad kuo jis didesnis, tuo daugiau deguonies pasisavina audiniai. Kartu su sistoliniu širdies tūriu AvDO2 leidžia įvertinti audinių aprūpinimą deguonimi.

Q_s/Q_t šuntas

Šis rodiklis parodo, kokią dalį veninio kraujo sudaro deguonimi neprisotintas, pro plaučius praėjęs kraujas, patenkantis į širdį. Šio rodiklio paskirtis – diferencijuoti hipoksijos priežastį. <a href="https://www.ligos.lt/lt/terminai/<a href="https://www.ligos.lt/lt/terminai/hipoksija/1126″>hipoksija/1126″>Hipoksija gali vystytis dėl plaučių arba širdies nepakankamumo. Organizmas skirtingai reaguoja pagal Qs/Qt šunto rodiklį, esant respiratoriniam arba širdies nepakankamumui, padidinus įkvepiamo deguonies koncentraciją.

P-50

Šis rodiklis rodo, ar ligonio hemoglobino susijungimas su deguonimi yra nesutrikęs. Hemoglobino ir deguonies jungimasis gali sutrikti esant hemoglobinopatijai. Kai kurios įgimtos hemoglobino anomalijos negali būti išaiškinamos atliekant hemoglobino elektroforezę, bet matomos tiriant p-50 rodiklį (pavyzdžiui, Hgb Malmo). Esant intensyvesniam hemoglobino susijungimui su deguonimi (didesnei p-50 reikšmei), nustatoma palankesnė miokardo išemijos prognozė.

ACIDOZĖS

• Diabetinė ketoacidozė;
• Audinių hipoksija, laktoacidozė;
• Badavimas, dispepsija;
• Apsinuodijimai (etanolis, metanolis, etilenglikolis salicilatai);
• Apsinuodijimai rūgštimis;
• Aminorūgščių perodazavimas esant parenteraliniam maitinimui;
• Žarnyno stoma, fistulė;
• Inkstų nepakankamumas;
• Inkstų kanalėlių acidozė;
• Karboksianhidrazės  inhibitoriai.

 

• CNS galvos smegenų patologija (cerebrovaskulinė patologija, smegenų navikai, smegenų trauma, toksinai, narkotikai arba kitos CNS slopinančios medžiagos, hipoglikemija, kvėpavimo centro slopinimas);
• CNS nugaros smegenų patologija (trauma, navikai);
• N. phrenicus patologija (tarpuplaučio navikai);
• Diafragmos funkcijos sutrikimai (myastenia gravis, tetanus, amiotrofinė lateralinė sklerozė, Guillan-Barre sindro- mas, hipofosfatemija);
• Krūtinės ląstos patologija (kifoskoliozė, ryškus nutukimas);
• Pleuros patologija (pneumotoraksas, pleuros eksudatas arba transudatas);
• Alveolių ir bronchų funkcijos sutrikimų priežastys (plaučių edema, ligos su kvėpavimo takų stenoze, bronchektazinė liga, intersticinė fibrozė, astma, sunki pneumonija, plaučių emfizema);
• Viršutinių kvėpavimo takų obstrukcija (svetimkūnis, anafilaksija, angioneurotinė edema);Kvėpavimo raumenų nepakankamumas;
• Sutrikusi anglies dioksido difuzija.

Šis acidozės tipas pasireiškia dėl plaučių hipoventiliacijos. Norint diferencijuoti ūmią respiratorinę acidozę nuo lėtinės respiratorinės acidozės reikia atkreipti dėmesį į pH ir pCO₂. Jeigu vystosi ūmi respiratorinė acidozė, tuomet kiekvienam pH reikšmės sumažėjimui 0,08 vieneto būna pCO₂ padidėjimas 1,33 kPa (10mmHg) virš viršutinės normos ribos. Jeigu vystosi lėtinė respiratorinė acidozė, tuomet kiekvienam pH reikšmės sumažėjimui 0,03 vieneto būna pCO₂ padidėjimas 1,33 kPa (10mm Hg) virš viršutinės normos ribos.

 

Alkalozės

• Kalio trūkumas;
• Magnio trūkumas;
• Vėmimas, viduriavimas su chloridų netekimu;
• Posthiperkapnija;
• Skrandžio drenažas;
• Hiperkalcemija;
• A.renalis stenozė;
• Pirminis hiperaldosteronizmas;
• Pradėjus valgyti po keleto savaičių badavimo (etiologija neaiški);
• Reniną gaminantys navikai;
• Piktybinė hipertenzija;
• Antinksčių fermentų stygius;
• „Milk-Alkali“ sindromas (šis sindromas atsiranda gausiai vartojant pieną ir kartu antacidinius preparatus, turinčius kalcio. Sindromo metu nustatoma: 1) lėtinis inkstų funkcijos nepakankamumas; 2) hiperkalcemija; 3) nefrokalcinozė; 4) metabolinė alkalozė);
• Liddle sindromas;
• Barter sindromas;
• Cushing sindromas;
• Conn sindromas;
• Preparatai su mineralkortikoidais;
• Kai kurie diuretikai (ne iš karto pradėjus gydymą);
• Ilgalaikis bazinių (šarminančių organizmo terpę) preparatų vartojimas (antacidiniai preparatai, citratas, intreveniniai pieno rūgšties preparatai, plazmaferezė, didelio kraujo kiekio perpylimas).

Jeigu nustatomas pCO2 padidėjimas, tuomet alkalozė yra metabolinė. Jeigu randama pCO2 sumažėjimas, tuomet nustatoma respiratorinė alkalozė. Svarbus rodiklis kai kurių metabolinių alkalozių diferencinei diagnostikai yra chloro kiekis šlapime. Pagal chloridų koncentraciją šlapime metabolines alkalozes galima skirstyti į dvi grupes ir daliai iš jų pritaikyti gydymą chloridais (žr. šio skyriaus aprašymą).

 

• Kvėpavimo centro sudirginimas (navikas, galvos-smegenų trauma, galvos smegenų kraujosrūva, meningitai, encefalitai);
• Deguonies trūkumas (buvimas dideliame aukštyje, sunki anemija);
• Plaučių ligos (intersticinės plaučių ligos, plaučių edema, pneumonija, plaučių embolija, astma);
• Medikamentai (salicilatai, progesteronas, nikotinas, aminofilinas);
• Nėštumas;
• Psichologinė įtampa, nerimas;
• Kepenų cirozė;
• Sepsis;
• <a href="https://www.ligos.lt/lt/terminai/<a href="https://www.ligos.lt/lt/terminai/skausmas/2405″>skausmas/2405″>Skausmas.

Respiratorinė alkalozė dažniausiai susidaro dėl plaučių hiperventiliacijos. Jeigu randama pCO₂ sumažėjimas, tuomet alkalozė yra respiratorinė. Norint diferencijuoti ūmią respiratorinę alkalozę nuo lėtinės respiratorinės alkalozės, reikia atkreipti dėmesį į pH ir pCO₂. Jeigu vystosi ūmi respiratorinė alkalozė, tuomet kiekvienam pH reikšmės padidėjimui 0,08 vieneto būna pCO₂ sumažėjimas 1,33 kPa (10mmHg) nuo apatinės normos ribos. Jeigu pasireiškia lėtinė respiratorinė alkalozė, tuomet kiekvienam pH reikšmės padidėjimui 0,03 vieneto būna pCO₂ sumažėjimas 1,33 kPa (10mmHg) nuo apatinės normos ribos.

Normalus pH

Rūgščių-šarmų balanso sutrikimai esant normaliam pH

•  Jeigu (esant normaliam pH) pCO₂ rodiklis yra padidėjęs, tuomet diagnozuojama mišri respiratorinė alkalozė ir metabolinė acidozė;
•  Jeigu (esant normaliam pH) pCO₂ rodiklis yra sumažėjęs, tuomet diagnozuojama mišri respiratorinė acidozė ir metabolinė alkalozė;
•  Jeigu (esant normaliam pH) pCO₂  rodiklis yra normos ribose, tuomet gali būti mišri metabolinė acidozė ir alkalozė, arba normali rūgščių šarmų pusiausvyra (šiuo atveju nustatant mišrią metabolinę patologiją būtina remtis anijoninio tarpo apskaičiavimu).

Iš pirmo žvilgsnio normali pH reakcija rodo nesutrikusį rūgščių-šarmų balansą. Nors normalus pH iš tikrųjų dažniausiai rodo nesutrikusį rūgščių-šarmų balansą, reikia turėti  omenyje tą faktą, kad normalus pH kartais gali klaidinti. Todėl visada reikėtų atkreipti dėmesį į tai, koks yra pCO₂  rodiklis.

Šaltinis | Pagrindinių laboratorinių tyrimų žinynas | Medicinos mokslų daktaras Gintaras Zaleskis