Parvoviruso B19 serologija ir PGR

Norma
0–0,80 IgG ir IgM

Sinonimai: Anti-B19 IgG ir anti-B19 IgM antikūnai
Serumas, amniono skystis
Dangtelis raudonas

Pagrindinė parvovirusų B19 diagnostinė procedūra yra serologiniai ir DNR tyrimai. Šis virusas gali sukelti ūmias hipoplazinės anemijos tipo krizes, būdingą makulopapulozinį odos išbėrimą, artralgijas, abortą. Antikūnai IgM prieš parvovirusą B19 nustatomi 3 dieną po sukėlėjo patekimo į organizmą ir išsilaiko 2–3 mėnesius. Po to IgM antikūnų titras vėl pradeda mažėti ir greitai gali būti neigiamas. Po organizmo kontakto su virusu IgG titrai paprastai išlieka padidėję visą gyvenimą. Apie 50–60% suaugusiųjų turi padidėjusį IgG titrą. Jeigu kraujo ar amniono pavyzdyje pavyksta išaiškinti parvoviruso B19 DNR (atliekant PGR reakciją), tuomet galima teigti, kad asmuo buvo infekuotas šiuo virusu. DNR identifikavimas turi didesnę diagnostinę vertę nei serologinės reakcijos. Šio testo trūkumas yra tas, kad DNR galima identifikuoti tik gan trumpą laiką, t.y. tikimybė, kad tiriamojoje medžiagoje bus virusas, yra nedidelė.

Šaltinis | Pagrindinių laboratorinių tyrimų žinynas | Medicinos mokslų daktaras Gintaras Zaleskis