Magnis

Laboratorinis tyrimas
Susijusios ligos

Norma
0,70–1,05 mmol/l

Serumas
Dangtelis raudonas

Pusė magnio, esančio organizme, randama kauluose. Likusi dalis randama minkštuosiuose audiniuose. Serume nustatomo magnio kiekis – tik 1% viso organizmo magnio. Maždaug trečda- lis šio kiekio surištas su serumo baltymais, likusi dalis cirkuliuoja laisva. Padidėjusi magnio koncentracija serume sukelia magnio molekulių įsiterpimą į kaulinį audinį vietoj kalcio molekulių. Hipermagnemija gali sukelti širdies laidžiosios sistemos sutrikimus, nervinio impulso perdavimo sulėtėjimą ar nutrūkimą, sąmonės netekimą, skausmo ir temperatūros jutimų susilpnėjimą. Hipomagnemija pasitaiko net 12% hospitalizuotų ligonių. Reanimacijoje esantiems ligoniams paprastai net 60% atvejų diagnozuojama hipomagnemija. Hipomagnemijos požymiai gali likti nepastebėti tol, kol magnio koncentracija nenukrinta gerokai žemiau apatinės normos ribos. Organizmas ginasi nuo pernelyg didelio magnio trūkumo sumažindamas jo išskyrimą per inkstus. Inkstai reaguoja į sumažėjusią magnio koncentraciją kraujyje ir todėl sumažina magnio pašalinimą iš organizmo. Laboratorinis magnio koncentracijos nustatymas serume nėra labai tikslus organizmo atsargų rodiklis, nes didžioji magnio dalis yra ne kraujyje, bet audiniuose, ląstelės viduje. Ląstelės viduje esančias magnio atsargas išmatuoti sunku, nors gali būti, kad hipomagnemija pasireiškia, kai serumo magnio koncentracija būna normali. Kartais magnio sumažėjimas organizme gali būti neteisingai nustatomas laboratorijoje vien todėl, kad ligoniui sumažėja albumino koncentracija kraujyje. Todėl visada, tiriant magnį, būtina žinoti ir albumino koncentraciją. Ši magnio nustatymo korekcija labai panaši į tą, kurią reikia atlikti nustatant kalcį.

Magnis (patikslinta koncentracija) = Magnis (nustatytas laboratorijoje) + 0,005×(40 – albuminas serume)

Pastaba. (Formulėje magnis turi būti išreikštas mmol/l, o albuminas – g/l).

Sumažėjusi magnio koncentracija dažnai būna lydima sumažėjusios kalcio, kalio ir fosforo koncentracijos serume. Todėl šių medžiagų koncentracija turėtų būti patikrinta radus sumažėjusią magnio koncentraciją. Hospitalizavus ligonį, pradiniame etape magnio koncentracija paprastai nebūna nustatoma. Ją gali tekti nustatyti, jeigu ligoniui gresia hipomagnemija (pvz., esant lėtiniam viduriavimui). Sumažintas magnio kiekis pasireiškia sąmonės sutrikimu, raumenų drebėjimu. Magnis – antras pagal svarbą (po kalio) intraląstelinis katijonas. Daugeliui gyvybiškai svarbių fermentų būtinas tam tikras magnio kiekis organizme. Aldosteronas didina, o parathormonas mažina magnio išsiskyrimą iš organizmo per inkstus. Magnio koncentracijos padidėjimas serume dažniausiai būna esant inkstų funkcijos nepakankamumui. Paprastai hipermagnemija nustatoma, kai ligonis gauna vidurius laisvinančių medikamentų, turinčių magnio kartu su antacidiniais preparatais.

Šaltinis | Pagrindinių laboratorinių tyrimų žinynas | Medicinos mokslų daktaras Gintaras Zaleskis

Žymos
hipermagnemija
hipomagnemija
perdozavimas

Rašyti komentarą