Limfocitai

Norma     

Suaugusieji
absoliučiais skaičiais 1,0–4,5× 10⁹/l
procentais 20–45%
Vaikai (absoliučiais skaičiais)
iki 1 savaitės 3,9–7,5× 10⁹/l
2 savaičių – 3 metų 3,8–9,5× 10⁹/l
4–13 metų 1,5–8,0× 10⁹/l
Vaikai (procentais)
iki 1 savaitės 25–35%
2 savaičių – 3 metų 45–75%
4–13 metų - 35–55%

Kraujas EDTA

Dangtelis violetinis, tepinėlis

Limfocitai – labai heterogeniška kraujo ląstelių populiacija. Tačiau tiriant tepinėlį mikroskopu atrodo, kad limfocitai – palyginti vienodos ląstelės.

Diagnostikai svarbūs absoliutūs limfocitų skaičiai. Jeigu tyrimas atliktas ne hematologiniu analizatoriumi, absoliutų skaičių galima perskaičiuoti sudauginant bendrą leukocitų skaičių ir procentinę limfocitų dalį (analogiškai anksčiau pateiktiems pavyzdžiams; žr., pvz., „Bazofilai“). Hematologinis analizatorius paprastai iš karto pateikia limfocitų reikšmes procentiniais ir absoliučiais skaičiais. Dažniau randama santykinė procentinė limfocitozė, kurios priežastis – granu- locitopenija (neutropenija). Kaip santykinę limfocitozę galima vertinti tokią būklę, kai procentinis limfocitų skaičius padidėja, bet bendras leukocitų skaičius būna mažesnis nei 4×10⁹/l. Ryškią limfocitozę (daugiau nei 15×10⁹/l) gali sukelti tokios patologijos:

• infekcinė  mononukleozė;
• ūmi infekcinė limfocitozė;
• kokliušas;
• lėtinė limfoleukemija;
• ūmi limfoblastinė leukemija.

Kitos limfocitozę sukeliančios priežastys retai sukelia limfocitų skaičiaus padidėjimą tokiu mastu. Svarbu tai, kad limfocitozė 15×10⁹/l visai nebūtinai turi lydėti kurią nors iš šių patologijų. Šios ligos kartais gali pasireikšti visai nedidele limfocitoze.

Virusinė infekcija yra pati dažniausia limfocitozės priežastis. Jei yra virusinė infekcija, limfocitozė kartais gali būti tik santykinė. Taip yra, nes sergant šia infekcija paprastai padidėja ne lifocitų skaičius, bet sumažėja neutrofilų skaičius periferiniame kraujyje. Sergant virusinėmis infekcijomis kartais galima rasti plačiacitoplazminių limfocitų (žr. „Mononuklearai“). Paprastai manoma, kad netipinių limfocitų, mononuklearų ir plazminių ląstelių skaičius kartu sudėjus periferiniame kraujyje neturėtų viršyti 5 – 10%. Jei šis skaičius didesnis, virusinės infekcijos tikimybė labai didelė.

Būklės, kai padidėja atipinių limfocitų, plazminių ląstelių ir mononuklearų skaičius:

• infekcinė  mononukleozė;
• EBV (Epstein-Barr viruso infekcija);
• CMV – citomegaloviruso infekcija;
• toksoplazmozė;
• hepatitas;
• AIDS;
• adenovirusinė infekcija;
• Herpes simplex infekcija;
• medikamentinė alergija.

Ūmi bakterinė infekcija limfocitozės paprastai nesukelia. Kokliušas – išimtis. Kokliušu paprastai serga neimunizuoti vaikai. Limfocitozė gali siekti 30×109/l ir daugiau. Lėtinės specifinės infekcijos – tuberkuliozė, bruceliozė, sifilis, tifoidinės būklės taip pat gali pasireikšti limfoci- toze. Infekcinė mononukleozė pasireiškia karščiavimu, eksudaciniu tonzilitu ir limfadenopatija. Kita su limfocitoze susijusi patologija, infekcinė limfocitozė, dažniausiai pasitaiko vaikams arba paaugliams. Inkubacinis infekcinės limfocitozės periodas – 2–3 savaitės. Ja sergant limfadenopatijos ir splenomegalijos paprastai nerandama. Manoma, kad etiologinis veiksnys yra virusinė infekcija. Bendras limfocitų skaičius gali padidėti iki 100×10⁹/l ir daugiau. Kartais randama eozinofilija.

Būklės, kai radus limfocitozę būtina atlikti kaulų čiulpų tyrimą:

• periferinio kraujo tepinėlyje randama nesubrendusių limfocitų (limfoblastų);
• nuolatinė limfocitozė be aiškių ūmios ar poūmės infekcijos požymių;
• kartu randama normoblastų ir/ar jaunų granulocitų kraujyje.

Įtarus limfocitinio kamieno malignizaciją, naudinga atlikti limfocitų fenotipavimą (žr. „Tėkmės citometrija“). Nustačius jų fenotipą, galima žinoti, ar tai monokloninė ar polikloninė proliferacija, įvertinti prognozę, gydymą.

Limfocitai – tai ne tik įvairūs imunologinio atsako ląsteliniai komponentai (ląstelinis imunitetas labiau priklauso nuo T-limfocitų, humoralinis – nuo B-limfocitų), bet ir įvairių kraujo kamieninių ląstelių grupė. Iš šių kamieninių ląstelių gali vystytis visos kitos kraujo ląstelės. Jas skirti galima panaudojant imunologinį fenotipavimą pagal CD žymenis. Morfologiškai visos kamieninės ir mažai diferencijuotos hemopoetinės ląstelės turi limfocitų išvaizdą. Kartais sergant limfomomis gali būti randama „keistų“ limfocitų, dažniausiai turinčių įskeltą branduolį. Tai gali būti T-limfocitai iš limfmazgių arba mycosis fungoides sindromas. Limfomos nedažnai išleidžia ląsteles į cirkuliaciją, limfogranulomatozė niekada nesileukemizuoja. Virusinė infekcija dažnai sukelia tiek limfocitozę, tiek limfocitopeniją. Viena iš dažniausių leukopenijos priežasčių gali būti sunki virusinė infekcija. Lėtinės limfoleukemijos metu tiriami kaulų čiulpai, papildomas diagnostinis požymis būna Gumprechto šešėliai. Esant lėtinei limfoleukemijai, svarbi kitų hemopoezinių kamienų būklė: mažėjant trombocitų skaičiui ir hemoglobino koncentracijai, prognozė būna blogesnė.