Kalis

Laboratorinis tyrimas

Susijusios ligos

Norma
3,5–5,0mmol/l

Serumas, plazma heparinas
Dangtelis raudonas arba žalias

Kalio tyrimas naudojamas elektrolitų balansui įvertinti. Kalį svarbu nustatyti šiais atvejais: a) gydant diuretikais; b) asmenims, kuriems atliekamas parenteralinis maitinimas; c) pagyvenusiems ligoniams; d) esant inkstų nepakankamumui, ypač atliekant hemodializę. Papildomai kalio koncentracijos nustatymas atliekamas tiriant: a) raumenų silpnumą, dirglumą; b) psichinę dezorientaciją; c) silpnumą; d) gastrointestinalinę patologiją (ypač jeigu yra pagreitėjusi maisto evakuacija, fistulės, chirurginis drenažas); e) tiriant alkoholizmą ir delirium tremens; f) Cushing sindromo atveju; g) kontroliuojant mineralokortikoidų apykaitos gydymą. Įtarus kalio koncentracijos padidėjimą arba sumažėjimą, reikia atlikti EKG tyrimą. Jeigu kalio koncentracija yra didelė, reikia patikrinti, ar nėra trombocitozės ir/ar leukocitozės. Šie forminiai elementai gali būti pagrindinis kalio šaltinis mėginyje. Todėl tyrimas būna šiek tiek tikslesnis, jeigu kalio koncentracija nustatoma ne serume, bet heparinizuotoje plazmoje (žalias dangtelis). Tyrimas ypač jautrus hemolizei (didžioji kalio dalis randama eritrocituose, kurie įvykus hemolizei atpalaiduoja kalį į serumą). Kalis – pagrindinis elektrolitas, esantis ląstelės viduje. Ląstelės išorėje yra tik 1/50 dalis viso organizmo kalio. Sveikas organizmas turi išlaikyti kalio koncentraciją kraujyje labai siaurame normos diapazone. Tai užtikrina nervinių ir raumeninių ląstelių normalų atsaką į išorinį dirgiklį. Esant hipokalemijai, širdis gali sustoti sistolėje, o esant hiperkalemijai – diastolėje. Esant alkalozei, pasunkėja hipokalemijos eiga, ir atvirkščiai – acidozė ją kiek palengvina. Kalio kiekis kraujyje negali visai tiksliai atspindėti jo atsargų organizme. Hiperkalemija dažniausiai atsiranda esant inkstų nepakankamumui.

Hiperkalemijos ištyrimo algoritmas. Pirmas etapas – atmesti menamos hiperkalemijos galimybę. Pseudohiperkalemija atsiranda: 1) esant hemolizei; 2) po ilgalaikio kraujo laikymo laboratorijoje ar gabenimo; 3) jeigu imant kraują timpa užveržta daugiau nei 1 min. arba kumščiuojama plaštaka ar masažuojama alkūnės vena; 4) esant leukocitozei ar trombocitozei. Pastaroji aplinkybė gali sukelti tiek pseudohiperkalemiją, tiek pseudohipokalemiją. Antras etapas – nustatoma, ar hiperkalemijos priežastis negali būti kalio persiskirstymas organizme. Kalio persiskirstymas organizme būna esant: 1) hemolizei; 2) raumenų pažeidimui – rabdomiolizei; 3) traumai; 4) gydant piktybinius navikus; 5) metabolinei acidozei; 6) nevisiškai kompensuotam diabetui; 7) vartojant medikamentus – digitalį, sukcinilcholiną. Jeigu nei viena iš šių priežasčių nebuvo rasta, tokiu atveju tiriami inkstai. Jeigu inkstų funkcija normali, reikia nustatyti aldosterono koncentraciją serume. Aldosteronas skatina kalio išsiskyrimą iš organizmo distalinio kanalėlio lygyje. Jeigu aldosterono koncentracija serume sumažėja, dar papildomai galima nustatyti renino aktyvumą plazmoje. Jeigu renino aktyvumas plazmoje yra padidėjęs, reiškinio (hiperkalemija, sumažėjęs aldosteronas ir padidėjęs reninas) priežastis gali būti: 1) medikamentai – ACE inhibitoriai; 2) Addison liga; 3) gydymas heparinu. Sergant Addison liga įvyksta autoimuninis antinksčių pažeidimas (be minėtų laboratorinių rodiklių pokyčių dar pasireiškia hiponatremija, hiperchloreminė metabolinė acidozė, hipoglikemija). Heparinas slopina aldosterono gamybą ir todėl sukelia <a href="https://www.ligos.lt/lt/terminai/hiper-/1113″>hiper- kalemiją. Medikamentai, ACE inhibitoriai, taip pat sukelia hipoaldosteronizmą. Jeigu randama sumažėjusi renino koncentracija (t.y. aldosterono ir renino koncentracijos sumažėjusios esant hiperkalemijai), gali būti, kad kalio koncentracija padidėjusi dėl vienos iš šių priežasčių: 1) diabeto; 2) senyvo amžiaus; 3) intersticinio nefrito; 4) medikamentų (ciklosporino); 5) Gordon sindromo (hiperchloreminė metabolinė acidozė, hipertenzija); 6) obstrukcinės uropatijos.

Jeigu nustatoma padidėjusi aldosterono koncentracija kraujyje, hiperkalemijos priežastis gali būti: 1) medikamentų poveikis (amiloridas, spironolaktonas, pentamidinas, triamterenas, trimetoprimas); 2) inkstų tubulinės sistemos patologija (amiloidozė, inkstų transplantacija, sisteminė vilkligė, obstrukcinė uropatija).

Hipokalemijos ištyrimo algoritmas. Pirmas etapas – įsitikinti, ar tai tikra hipokalemija. Netikra, pseudohipokalemija, būna tada, kai ligoniui randamas didelis leukocitų skaičius (100 000×109/l ir daugiau). Ryški trombocitozė taip pat gali būti pseudohipokalemijos priežastis. Ši forminių elementų įtaka ypač išryškėja tada, kai kraujas ilgesnį laiką stovi prieš atliekant tyrimą. Jeigu tai ne pseudohipokalemija, reikia atmesti kalio trūkumo maiste galimybę. Tokia galimybė labai reta, tačiau ji pasitaiko esant šioms būklėms: 1) anorexia nervosa; 2) badavimui. Trečias etapas – išsiaiškinti, ar hipokalemijos priežastis negali būti kalio rezervų persiskirstymas orga- nizme, jo patekimas į ląstelės vidų (kaip tik todėl jo mažai randama kraujyje). Tokios būklės pasi- taiko: 1) metabolinės alkalozės metu; 2) gydant insulinu; 3) gydant β2 adrenoblokatoriais; 4) esant anabolinėms situacijoms: a) gydant vitamino B12 stokos anemiją; b) gydant augimo hormonu; c) esant greitai progresuojančioms leukemijoms; d) atliekant parenteralinį maitinimą; 5) perdozavus teofiliną; 6) įtarus toluolo ir kitų tirpiklių inhaliacijas (pvz., lakuojant grindis, pramonėje ir t.t.); 7) padidėjus streso hormonų koncentracijai – miokardo infarktas, galvos trauma, širdies chirurgija ir t.t. Ketvirtas etapas – rasti, ar hipokalemija susijusi su padidėjusiu kalio netekimu organizme. Kalio netenkama esant skrandžio ir žarnyno patologijoms, kai vemiama, viduriuojama, prakaituojama. Priešingai paplitusiai nuomonei, kalis nepasišalina su skrandžio turiniu vemiant. Vemiant daugiau kalio pasišalina per inkstus. Tokiu atveju vystosi bikarbonaturija, alkalozė ir pagaliau kaliurezė. Viduriuojant hipokalemijos patogenezėje svarbiausią vaidmenį vaidina bepasireiškiantis antrinis hiperaldosteronizmas. Kalio netenkama per odą esant intensyviam prakaitavimui arba dideliam odos paviršiaus nudegimui. Penktas etapas – išsiaiškinti ligonio kraujospūdį ir kraujo pH. Jeigu kraujospūdis normalus, bet nustačius pH randama acidozė, tokiu atveju tai gali būti inkstų tubulinė acidozė. Inkstų tubulinė acidozė skirstoma į du tipus: I – distalinė tubulinė acidozė, II – proksimalinė tubulinė acidozė. Jeigu esant normaliam kraujospūdžiui randama alkalozė, dar papildomai reikia ištirti chlorą šlapime. Jeigu chloro šlapime randama mažiau nei 10mmol per parą, gali būti kuri nors iš šių patologinių būklių: 1) vėmimas; 2) skrandžio–žarnyno drenažas; 3) viduriavimas su chloridų netekimu; 4) anksčiau vartoti diuretikai. Jeigu chloro koncentracija šlapime būna daugiau nei 10mmol per parą, to priežastis gali būti: 1) Bartter sindromas (hipokalemija, hipomagnemija, alkalozė, padidėjusi renino ir aldosterono koncentracija, šio sindromo etiologija neaiški); 2) vartojami diuretikai. Jeigu tiek kraujospūdis, tiek kraujo pH normalūs, tokiu atveju gali būti viena iš šių priežasčių: 1) gydymas antibiotikais; 2) hipomagne- mija; 3) hipokalcemija. Šeštas etapas – diferencinė hipokalemijos diagnostika esant padidėjusiam kraujospūdžiui. Hipokalemija kartu su hipertenzija būna: 1) esant piktybinei hipertenzijai; 2) reniną gaminantiems navikams; 3) renovaskulinei hipertenzijai; 4) gliukokortikoidų sukeltam aldosteronizmui; 5) pirminiam aldosteronizmui; 6) įgimtai antinksčių hiperplazijai; 7) Cushing sindromui; 8) Liddle sindromui; 9) gydant diuretikais. Jeigu tai buvo gydymas diuretikais, reikia nutraukti diuretikus ir paskirti kalį. Jeigu nutraukus diuretikus ir paskyrus kalį ligoniui vis tiek išlieka hipokalemija, reikia nustatyti renino koncentraciją (plazmos renino aktyvumą). Jeigu šis rodiklis padidėjęs, reikia diferencijuoti tris būkles: 1) piktybinę hipertenziją (jos metu gali greitai padidėti kreatinino koncentracija, atsirasti hematurija, proteinurija, eritrocitų ir leukocitų cilin- drai šlapime, gali būti hemolizės požymių); 2) renovaskulinę hipertenziją (jos metu sonografinis tyrimas, magnetinio rezonanso tyrimas, angiografija gali padėti išsiaiškinti priežastį); 3) reniną gaminančius navikus (dažniausiai tai inkstų vėžys). Šeštas etapas – nustatyti aldosterono koncentraciją. Jeigu aldosterono koncentracija yra sumažėjusi, hipokalemijos su normaliu kraujos- pūdžiu priežastis gali būti: 1) įgimta antinksčių hiperplazija; 2) Cushing sindromas; 3) Liddle sindromas; 4) 11-β-hidroksisteroidų dehidrogenazės trūkumas. Jeigu aldosterono koncentracija padidėjusi (kartu randama sumažėjusi renino koncentracija, hipokalemija ir hipertenzija), gali būti tokios priežastys: 1) pirminis hiperaldosteronizmas; 2) aldosteronizmas, kurį galima koreguoti gliukokortikoidais.