Gliukozės individualus gliukomatis

Laboratorinis tyrimas

Norma
3,3–6,2 mmol/l

Sinonimai: gliukozės matavimas gliukomačiu, kapiliarinio kraujo gliukozės testas, gliukozės matavimas iš piršto, greitas gliukozės testas, glucometer test, personal glucometry
Kapiliarinio kraujo lašas įtraukiamas į diagnostinę juostelę, tyrimo trukmė – iki 10 sek.

Individualiu gliukomačiu dažniausiai naudojasi sergantys diabetu asmenys ir gydytojai praktikai. Deja, Lietuvoje gydytojai palyginti dar mažokai išnaudoja šio unikalaus prietaiso galimybes. Jo neabejotinas pranašumas – tyrimo rezultatas be jokių specialių reagentų gali būti gaunamas per keletą sekundžių iš labai mažo kraujo lašo. Jis nepakeičiamas, kai reikia ištirti vaikų kraują. Komplektuojamas su beskausmiais piršto dūrikliais.

Naudojant individualų gliukomatį, atsakymo nereikia laukti keletą dienų, o tai sumažina laboratorijos darbo krūvį ir leidžia gydytojui daugiau dėmesio skirti ligoniui.

Įdomu, kad tikriausiai per savaitę pas kiekvieną bendrosios praktikos gydytoją apsilanko vienas ar keletas diabeto ligonių, iš tikrųjų apie savo ligą nieko neįtariančių. Apie ligą nieko neįtaria ir gydytojas. O nusiskundimai gali būti labai neapibrėžti, jeigu asmuo serga II tipo diabetu arba jei sutrikusi jo gliukozės tolerancija. Maždaug kas 30-as Lietuvos gyventojas serga diabetu. Pusei iš jų diabetas nenustatytas (tai nėra bloga ar neefektyvi diagnostika, nes panaši situacija yra ir industrinėse pasaulio valstybėse). Pavyzdžiui, neabejojama, kad per 6,8 milijono JAV gyventojų serga diabetu, bet ši diagnozė jiems nenustatyta (Maynard J. D. et al. Noninvasive type 2 diabetes screening. Superior sensitivity to fasting plasma and A1c. Diabetes Care, vol. 30, p. 1120–1124, 2007; Centeres for disease control and prevention. National Diabe- tes Fact Sheet, Atlanta, GA, Department of Health and Human service). Daugelis tokių ilgus metus II tipo diabetu sergančių ligonių (liga gali ilgai nesukelti simptomų) vėliau gydomi nuo diabeto komplikacijų: tiek makrovaskulinių (krūtinės anginos, operuotinų koronarinės kraujotakos patologijų, insultų, galūnių kraujagyslių embolijų), tiek nuo mikrovaskulinių (retinopatijos, aklumo, inkstų nepakankamumo). Labai dažnai diabetas diagnozuojamas tik reanimacijoje (ištikus miokardo infarktui, insultui ir t. t.). Didžiausia rizika sirgti II tipo dia- betu yra esant nutukimui arba net ir vidutiniškai padidėjusiam kūno masės indeksui. Visi tokie asmenys turėtų reguliariai tikrintis kraujo gliukozės kiekį. Jeigu asmuo kraują tikrinasi laboratorijoje, gydytojo galimybė iš naujo pakalbėti su tokiu ligoniu kartais gali nusikelti ne- apibrėžtam laikui. Pasitaiko, kad ligonis net nesidomi savo tyrimais ir artimiausiu metu ne- ketina vėl apsilankyti pas gydytoją. Kartais nustatoma tarpinė gliukozės reikšmė, todėl reikia tolimesnių tyrimų, pvz., atlikti gliukozės tolerancijos mėginį.

Gliukomatis savotiškai sujungia gydytojo ir aktyvaus ligonio pastangas diagnozuoti ligą. Todėl gydytojo praktiko gliukomatis yra labai svarbi diagnostikos priemonė, galinti suteik-

ti nemažai informacijos apie ligonį jau per pirmąjį vizitą. Matuojant gliukozės kiekį gliuko- mačiu ligonis gali būti pavalgęs (skirtingai nuo gliukozės matavimo ligoninės prietaisu), nes:

a) glikemiją pavalgius galima įskaityti į rezultatą (jeigu gliukozė, tarkim, viršija 11,5 mmol/l, tai bet kokiu atveju rodo diabetą, jeigu gliukozė yra, tarkim, 9,0 mmol/l, bet kokiu atveju būtinas gliukozės tolerancijos mėginys ir t. t.), b) gliukomačiu tirti pavalgiusio ligonio kraują gana patogu, nes gliukomačio matavimo tikslumas nepriklauso nuo maisto sukeltos chilomikronemijos, kuri, deja, yra svarbus nepalankus faktorius atliekant tyrimą ligoninės laboratorijoje. Viena iš svarbesnių gliukomačio naudojimo rekomendacijų sergantiems diabetu asmenims –  gliukozės kiekį tirti praėjus 2–3 val. po valgio. O tai irgi rodo, kad tyrimas tiek pavalgius, tiek nevalgius yra naudingas ir tikslus, jeigu atliekamas gliukomačiu. Reikia tik suprasti, kad abiem atvejais (pavalgius ar nevalgius) tikimasi skirtingo rezultato.

Manoma, kad visuotinis individualių gliukomačių naudojimas tapo diabetologijos srities revoliucija, kuriai prilygti gali nebent tik insulino atradimas.

Matavimo tikslumas

Kartais atrodo, kad matuoti gliukomačiu netikslu. Pasaulyje šiuo metu naudojama apie 40 milijonų gliukomačių, jais pasitikima. Vis dėlto kai kuriems diabetu sergantiems asmenims arba sveikatos priežiūros darbuotojams susidaro įspūdis, kad gliukomatis „didina“ gliukozės reikšmę. Kodėl?

– Iš tikrųjų gliukomatis rodo gana tiksliai, jo paklaida retai viršija 14%. Nuostata, kad gliukomatis padidina gliukozės reikšmę, yra klaidinga ir ją galima lengvai paneigti. Diabeto ligoniui visada norisi, kad gliukozės reikšmė būtų ne tokia didelė, todėl jis linkęs „apkaltinti“ prietaisą, kad šis „neteisingai rodo“. Užtenka ligonio akivaizdoje ištirti sveiko šeimos nario kraują ir mitas apie neteisingai didesnį gliukozės kiekį bus paneigtas. Tiesa, būta atvejų, kai net ir tai neįtikino gliukomačio vartotojo. Tokiais atvejais verta priminti ligoniui, kad gliukomatis iš minios žmonių negali atrinkti diabeto ligonių ir neteisingus rezultatus rodyti vien tik tų atrinktųjų. Koks gliukomatis labiausiai patinka vartotojui? Tas, kuris rodo mažiau. Tai iš dalies paaiškina, kodėl vartotojai neskuba pasirinkti pačių tobuliausių – kalibruojamų pagal plazmą – gliukomačių. Priežastis – pastarieji rodo šiek tiek didesnį gliukozės kiekį.

– Kartais teigiama, kad gliukomačio vertė nesutampa su kito gliukomačio (ar ligoninės prietaiso) verte, kai gliukozės kiekis didelis, bet gerai sutampa, jeigu gliukozės kiekis mažas. Tai irgi absoliučiai klaidinga nuomonė. Pavyzdžiui, galima paklausti, kurie du tyrimai geriau sutampa: 2 ir 3 mmol/l ar 15 ir 20 mmol/l. Jeigu kam nors atrodo, kad sutapimas 2 ir 3 mmol/l yra geresnis – tai tipiška klaida. Nes šiuo atveju dviejų prietaisų nesutapimas yra 30%, o 15 ir 20 mmol/l skiriasi tik 25%. Svarbu suprasti, kad, lyginant du skirtingus rodmenis, reikia atsižvelgti į santykinę jų paklaidą (išreikštą, pavyzdžiui, %), o ne į absoliučiuosius dydžius (išreikštus mmol/l).

– Individualus gliukomatis yra kiek mažiau tikslus, jeigu ligoniui nustatomas labai didelis hematokritas (hemoglobinas). Kadangi naujagimių hematokritas ir hemoglobinas gana dideli per pirmąsias valandas ir dienas po gimimo, individualaus gliukomačio rodmenys šiuo atveju turėtų būti interpretuojami atsargiai, tyrimas kartojamas arba iš viso atliekamas ligoninės laboratorijoje iš plazmos. Beveik visos firmos deklaruoja pakankamai didelį tikslumą esant aukštam hematokritui, bet klinicistas vis tiek turėtų būti atsargus interpretuodamas gliukomačių rodmenis, jeigu ligonio hemoglobino (hematokrito) kiekis yra gerokai padidėjęs (eri- tremija, inkstų, plaučių patologija).

– Matuojant gliukomačiu pasitaiko elementarių klaidų: matuojama iš to piršto, kuriuo ne- seniai liestas maistas, saldumynai, matuojama žiemą lauke (pernelyg žemoje temperatūroje), suklystama koduojant ar kalibruojant (todėl tikslesni būna nekoduojami prietaisai, žymimi užrašu „no coding“), pirštas daug kartų „melžiamas“, kad prisirinktų daugiau kraujo. Apskritai rekomenduojama nematuoti iš pirmo lašo, jį nuvalyti švaria nosinaite. Nerekomenduojama prieš tyrimą valyti pirštą spiritu, nes jo likučiai gali slopinti fermentą ant juostelės paviršiaus (užtenka, kad pirštas būtų švariai nuplautas ir sausas). Tiriant vaikų kraują pasitaiko klaidų, kai prieš tyrimą jie būna paseilinę pirštą (kad neskaudėtų!), o paskui iš jo imama kraujo ir matuojama, tai ypač didelė matavimo klaida (maisto likučiai seilėse ir praskiestas kraujas). Jeigu pernelyg dažnai duriamas vienas ir tas pat pirštas (o taip pasitaiko!), tikslumas gali būti paveiktas, nes randinio audinio kraujo mikrocirkuliacija būna sutrikusi. Todėl su gliukomačiu, kaip ir su ligoninės laboratorijos prietaisu, reikia elgtis atsakingai. Tai paprasta, bet svarbu.

– Kartais nesuprantama, ką reiškia „kalibravimas pagal plazmą“. Tai naujoviškas ir pažangus gliukomačio požymis. Tik reikia žinoti, kad pagal plazmą kalibruoti prietaisai rodo šiek tiek didesnes gliukozės vertes. Šios vertės artimesnės ligoninės laboratorijos tyrimui, bet pacientai to nemėgsta, nes jiems visada norisi, kad gliukozės kiekis būtų kuo mažesnis.

– Jeigu lyginama su ligoninės laboratorijos prietaisu, lyginti galima naudojant tik tos pačios nucentrifuguotos plazmos mėginį. Visokie kitokie palyginimai („aš tuo pat metu ėmiau krau- jo iš piršto, kai man ėmė kraujo iš venos ligoninėje“) yra beverčiai. Tai ne tik laiko klausimas. Iš esmės tai ir tiriamosios medžiagos klausimas. Be to, gliukozės reikšmė veniniame kraujyje vėluoja apie 15 min., palyginti ją su kapiliariniu krauju. Ligoninės laboratorijos rodmenys geriau sutampa su gliukozės nuolatinio monitoringo sistemos (kai tiriamas intersticinis skystis) nei su individualaus gliukomačio rodmenimis.

– Kartais pacientai stengiasi palyginti du gliukomačius. To negalima daryti, jeigu vienas sukalibruotas plazmai, kitas – kraujui tirti. Kita klaida lyginant du gliukomačius – iš piršto kraujo imama keletą kartų kiekvienam gliukomačiui „įvertinti“. Skirtinguose kraujo lašuose, paimtuose iš piršto, gali būti skirtinga gliukozės koncentracija. Lyginti galima tik tos pačios medžiagos skysčio (kraujo, kontrolinio skysčio) vertes, matuojamas su tuo pačiu ar kitais prietaisais.

Jautrumas medikamentams. Tam tikri vartojami medikamentai keičia gliukozės koncen- traciją kraujyje (pvz., steroidai didina). Tačiau vaistai ar maisto papildų komponentai, esantys kraujyje, trukdo nustatyti gliukozės koncentraciją dėl sąveikos su gliukozę matuojančiais reagentais. Įdomu, kad su šia problema susiduria ne tik individualių gliukomačių vartotojai, bet ir stacionarinių ligoninės laboratorijų darbuotojai. Naujausiuose gliukomačiuose yra specia- lios sistemos, niveliuojančios kraujyje esančių medikamentų nepageidaujamą poveikį. Bayer Contour bei Johnson&Johnson Ultra gliukomačių specifikacijose deklaruojamas ypač platus sąrašas medikamentų, kurių neigiama įtaka gliukozės matavimo procesui pašalinta. Įdomu, kad viena iš labiausiai gliukometriją trukdančių medžiagų yra vitaminas C, kurio kraujyje randama nuolat.

Ligos.lt

Toliau pateikiamoje lentelėje nurodyti skaičiai, taikytini plazmai kalibruotiems gliukomačiams (pagal European NIDDM policy group). Galutinę diagnozę galima patvirtinti tik atliekant tyrimą iš kraujo plazmos (imama veninio kraujo) gydymo įstaigos laboratorijoje. Dauguma šiuolaikinių gliukomačių yra kalibruoti plazmai tirti ir turi pažangią kalibravimo sistemą „no coding“, todėl jų rezultatai turi neblogai sutapti su stacionariniu ligoninės prietaisu ir matavimo klaidos mažai tikėtinos. Gydytojui pirmą kartą individualiu gliukomačiu nustačius gliukozės patologinę reikšmę, rekomenduojama tyrimą pakartoti.

Šaltinis | Pagrindinių laboratorinių tyrimų žinynas | Medicinos mokslų daktaras Gintaras Zaleskis

Žymos
diabetas
gydytojai
hematokritas
ligoninės
ligonis
medikamentai
norma
plazma
plazmos
venos

Rašyti komentarą