Fosforas neorganinis

Laboratorinis tyrimas
Susijusios ligos

Norma
Suaugusieji 0,87–1,45mmol/l
Vaikai
naujagimiai 1,6–3,1 mmol/l
vaikai iki 12 mėn. 1,6–3,5 mmol/l
vaikai 1 metų 1,1–2,0 mmol/l

Serumas
Dangtelis raudonas

Tiriant fosforą laboratorijoje, svarbu kuo greičiau (iš karto nucentrifugavus) atskirti serumą nuo eritrocitų. Fosforas – kaulų audinio ir nukleino rūgščių sudedamoji dalis. Jeigu fosforo koncentracija serume sumažėja iki 0,4mmol/l, tuomet prasideda organizmo ląstelių energetinių procesų sutrikimai. Fosforo metabolizmą reguliuoja prieskydinių liaukų hormonas PTH (parathormonas). Fosforo koncentracija kraujyje priklauso nuo jo rezorbcijos greičio žarnyne, jo metabolizmo kauluose ir išskyrimo per inkstus. Šiame procese aktyviai dalyvauja vitaminas D. Daugiausia fosforo yra kauluose (80–85% organizmo fosforo). Likusi dalis maždaug vienodai pasiskirsčiusi tarp audinių ir organizmo skysčių. Serumo koncentracija atspindi tik tą fosforo dalį, kuri randama organizmo skysčiuose.

Hiperfosfatemijos priežastys gali būti suskirstytos į tris grupes: 1) endogeninė hiperfosfatemija; 2) egzogeninė hiperfosfatemija; 3) hiperfosfatemija, atsiradusi dėl suintensyvėjusios tubulinės absorbcijos inkstuose. Endogeninę hiperfosfatemiją gali sukelti audinių griuvimas: 1) rabdomiolizė; 2) hemolizė; 3) piktybinių navikų terapija; 4) diabetinė ketoacidozė; 5) pieno rūgšties acidozė; 6) piktybinė hipertermija. Egzogeninę hiperfosfatemiją sukelia: 1) hipervitaminozė D; 2) parenteralinis maitinimas fosfatais. Tubulinė–inkstinė hiperfosfatemija atsiranda dėl: 1) hipoparatirozės; 2) akromegalijos; 3) hipertirozės; 4) gydymo bisfosfonatais (preparatai taikomi osteoporozei gydyti).

Hipofosfatemiją gali sukelti fosforo persiskirstymas organizme: 1) ūmi respiratorinė alkalozė (hiperventiliacija gali sukelti ryškų kraujo fosforo koncentracijos sumažėjimą); 2) paratiroidektomija („alkanų kaulų sindromas“ – pašalinus prieskydines liaukas fosforas ir kalcis nusėda kauluose ir todėl jo mažai randama kraujyje); 3) sveikimas po diabetinės ketoacidozės būklių; 4) sveikimas po diabetinių hiperglikeminių hiperosmosinių epizodų; 5) sepsis; 6) pernelyg didelis maisto suvartojimas. Hipofosfatemijos, kurias sukelia nepakankamas fosforo pasisavinimas su maistu: 1) lėtinis viduriavimas; 2) antacidiniai preparatai. Inkstai saugo fosforo rezervą organizme. Atsiradus hipofosfatemijai, fosforo išskyrimas per inkstus sulėtėja. Padidėjus PTH koncentracijai kraujyje, fosforo išskyrimas per inkstus pagreitėja. Hipofosfatemijos priežastys, kurios sukelia pagreitėjusį fosforo pasišalinimą per inkstus, yra šios: 1) hiperparatirozė; 2) inkstų tubulių pažeidimas; 3) gliukozurija; 4) vitamino D stoka; 5) rachitas, priklausantis nuo vitamino D.

Šaltinis | Pagrindinių laboratorinių tyrimų žinynas | Medicinos mokslų daktaras Gintaras Zaleskis

Žymos
hiperfosfatemija
hipertermija
hipofosfatemijos
organizme
rabdomiolizė
sveikimas
vaikai

Rašyti komentarą