Citomegaloviruso PGR ir serologija

Norma
Nerandama

Sinonimai: CMV PGR, CMV kiekybinis testas.
Kraujo serumas, kraujo plazma, kraujas, šlapimas, smegenų skystis, skrepliai
Dangtelis raudonas arba violetinis

Šis rodiklis – tai greitas, didelio patikimumo testas rasti citomegalovirusą (CMV). Tyrimui naudojama polimerazės grandininė reakcija (PGR). Rodiklį tikslinga nustatyti ligoniams, kuriems gali būti taikomas specifinis gydymas (acikloviras, gancikloviras, imuninis globulinas ir kt.). Kai kurios PGR metodikos leidžia atlikti kiekybinį viruso nustatymą. Šis virusas pavojingas ligoniams, turintiems imunodeficitą (transplantacija, priešvėžinė chemoterapija, gydymas steroidiniais hormonais, AIDS). Jeigu suserga asmenys, neturintys imunosupresijos, būna karščiavimas, faringitas, limfadenitas, mononuklearai kraujyje (viena dažniausių mononuklearų atsiradimo priežasčių). Įrodyta, kad maždaug 80% suaugusiųjų kada nors kontaktavo su CMV (tai įrodo teigiamos serologinės reakcijos). Šis testas svarbus, jeigu ligoniui atlikta transplantacija, gydoma priešnavikiniais preparatais, jei ligonis serga AIDS. Kartais nerandant viruso pagal PGR reakciją, galima spręsti, kokį gydymą skirti. Jeigu CMV-PGR neigiamas, kartais negalima atmesti galimybės, kad CMV išsilaiko kur nors audiniuose.

Transplantologijoje svarbu anksti nustatyti donoro ir recipiento infekuotumą CMV. Šiems atrankos tyrimams užtenka serumo anti-CMV IgG. Tais atvejais, kai ir donoras, ir recipientas neturi anti-CMV IgG, reikia kiek galima sumažinti CMV riziką gydymui naudojant kraujo produktus (pvz., transfuzijų metu), kurie yra CMV seronegatyvūs. Po organų transplantacijos svarbu laiku nustatyti, ar nėra aktyvios infekcijos recipientui. Serologiniai testai anti-CVM IgG ir anti-CVM IgM šiuo tikslu netinka. Jie pernelyg lėtai reaguoja į galimą CMV infekciją. Po organų persodinimo recipientui CMV turi būti nustatomas pagal DNR atliekant polimerazės grandininę reakciją (CMV-DNR). Šio nustatymo tikslas yra kuo anksčiau pradėti antivirusinį gydymą. Bent du kartus radus teigiamą CMV-DNR reakciją, manoma, kad antivirusinis gydymas būtinas. Vėliau tęsiant gydymą CMV-DNR rodiklis turėtų būti naudojamas terapijos efektyvumui įvertinti. Po transplantacijos CMV infekcija gali pasireikšti vidutinio sunkumo simptomais: 1) karščiavimu; 2) leukocitopenija; 3) mononuklearų, aktyvuotų limfocitų radimu; 4) trombocitopenija; 5) mialgija; 6) sąnarių skausmais. Sunki CMV infekcijos eiga ligoniams po transplantacijų dar papildomai gali pasireikšti: 1) hepatitu (GPT, GOT padidėjimu); 2) kolitu; gastritu, ezofagitu; 3) retinitu; 4) encefalitu; 5) intersticine pneumonija. Sunkios gastrointestinalinės ir plaučių patologijos dar komplikuojamos greitai atsirandančių oportunistinių infekcijų, CMV turi imunitetą slopinančių požymių. Ši ūmi CMV infekcija vertinama per pirmąsias 100 dienų po transplantacijos. Vėliau besiformuojanti lėtinė CMV infekcija gali reikštis kraujagyslių pokyčiais. Pastarieji skatina aterosklerozės procesus persodintuose organuose bei gali sąlygoti ankstyvas atmetimo reakcijas.

Persodinant alogeninius kaulų čiulpus anksti išaiškini CMV infekciją yra itin svarbu. Nors CMV sukeliama patologija yra panaši į nustatomą kitų organų transplantacijos atveju, persodinant kaulų čiulpus šiuos patologinius pokyčius maskuoja reakcija transplantatas prieš šeimininką. Pavėluotai diagnozavus ir skyrus gydymą 80–90% ligonių, kuriems kaulų čiulpų transplantacija komplikavosi intersticine pneumonija, miršta.

Žmogaus CMV infekcija ŽIV užsikrėtusiems ligoniams turi tam tikrų ypatumų. Sergantiesiems AIDS iš pradžių CMV nustatomas pagal serologinius rodiklius (anti-CMV IgG). Jeigu serologiniai rodikliai būna teigiami, tuomet atsižvelgiama į CD4+ limfocitų populiaciją. Jeigu CD4+ limfocitų yra mažiau nei 100/mm3, tuomet kas du trys mėnesiai turėtų būti nustatoma galima viremija (CMV-DNR). Jeigu randamas teigiamas CMV-DNR testas, tuomet turi būti pradėtas CMV gydymas. CMV infekcijos požymiai AIDS sergantiems ligoniams gali būti nustatomi bet kuriame organe. Maždaug 20–25% CMV infekuotų AIDS ligonių išsivysto retinitas, kuris negydomas gali būti aklumo priežastimi. AIDS sergantiems asmenims CMV infekcija gali pasireikšti ir CNS sistemos patologija (to nebūna kitais CMV infekcijos atvejais, išskyrus infekuotus naujagimius).

Citomegalovirusas taip pat yra potencialus naujagimių CMV infekcijos sukėlėjas. CMV infekcija JAV registruojama 0,2–2% gimusiųjų, Europoje išsamių tyrimų kol kas neatlikta. Dažniausiai pasitaikantys požymiai ir laboratoriniai rodikliai išvardyti lentelėse.

Įgimtos CMV infekcijos pasekmės priklauso nuo nėščiosios infekcijos pobūdžio. Nėštumo metu gali būti pirminė infekcija, reaktyvacija, ar reinfekcija. Pirminė nėščiosios infekcija perduodama vaisiui 30–50% atvejų. Perdavimo dažnumas esant reinfekcijai yra tik 0,2–2,0%. Todėl akivaizdu, kad motinos imunitetas apsaugo nuo CMV perdavimo, nors ši apsauga ir nėra absoliuti. Motinos imunitetas ne tik apsaugo vaisių nuo infekcijos, bet ir dažnai pakeičia naujagimių CMV infekcijos klinikinę eigą (ji būna daug lengvesnė). Jeigu yra akivaizdus CMV infekcijos įtarimas nėščiajai, tuomet serume tikslinga atlikti anti-CMV IgG ir anti-CMV IgM. Jeigu CMV antikūnų testas rodo IgG+/IgM-, tuomet nustatoma neaktyvi, latentinė CMV infekcija. Jeigu CMV antikūnų testas yra IgG+/IgM+, tuomet galima įtarti esant pirminę infekciją. Jeigu CMV antikūnų testas rodo IgG-/IgM+, tuomet galima įtarti esant pirminę specifinę CMV infekciją arba yra nespecifinė anti-CMV IgM reakcija. Jeigu CMV antikūnų testas yra IgG-/IgM- (abu anti-CMV antikūnų rodikliai neigiami), tuomet galima tvirtinti, kad nėščioji yra seronegatyvi arba kad CMV infekcija yra latentinėje fazėje. Šiuos tyrimus būtina pakartoti po dviejų savaičių. Jeigu po dviejų savaičių nustatoma, kad IgG yra neigiamas arba padidėjęs, o iš IgM– reakcija virto IgM+, tuomet didelė tikimybė, kad nėščiajai yra pirminė CMV infekcija. Siekiant tai patvirtinti tikslinga atlikti CMV-DNR nustatymą. Jeigu CMV-DNR tyrimas neigiamas, tuomet buvęs teigiamas CMV–IgM+ tyrimas (kuris nepakito ir po dviejų savaičių) turėtų būti laikomas nespecifine reakcija. CMV-DNR pagal PGR vertinamas kaip vienas tiksliausių tyrimų iš serumo. Audiniuose, kurie gali būti pažeisti CMV, vienu iš svarbiausių tyrimų yra antigenemijos nustatymas leukocituose ar audinių biopsinėje medžiagoje. Leukocituose ir kitose organizmo ląstelėse imunocitocheminiu būdu galima išryškinti pp65 antigeną, kuris diagnostiniu jautrumu ir specifiškumu prilygsta PGR reakcijai. Be to, pp65 antigeną galima vertinti ir kiekybiškai. Ląstelių, kuriose išryškėja pp65 antigenas procentas turi prognostinę reikšmę CMV infekcijos eigai.

Šaltinis | Pagrindinių laboratorinių tyrimų žinynas | Medicinos mokslų daktaras Gintaras Zaleskis