Automatinis hematologinis analizatorius

Kraujas EDTA
Dangtelis violetinis

Hematologiniai analizatoriai skirstomi į tris klases: 1) analizatoriai be leukogramos (8 parametrų automatai); 2) trijų dalių leukogramos rodiklių analizatoriai (17–20 parametrų automatai); 3) penkių dalių leukogramos rodiklių analizatoriai (22–24 parametrų automatai).

Trijų dalių leukograma atskiria leukocitų klases pagal elektroninio impulso dydį. Pagal šią elektroninio dydžio koncepciją, mažiausi yra limfocitai, po to didėjimo tvarka eina monocitai (šioje diagramos dalyje jie nustatomi kartu su bazofilais ir eozinofilais), didžiausios ląstelės – granulocitai. Trombocitinės kreivės dešinė dalis – pati jautriausia analizatoriaus dalis, nes čia eritrocitai „persidengia“ su trombocitais. Kitaip tariant, patys didžiausi trombocitai būna didesni nei patys mažiausi eritrocitai. Jei yra mikrocitinė anemija (pvz., geležies deficitinės anemijos metu), analizatorius negali tiksliai identifikuoti ribos, kur baigiasi eritrocitai, ir kur prasideda trombocitai. Tada paprastai nepateikiamas tikslus trombocitų atsakymas, tačiau laboratorijos gydytojas ir gydantis gydytojas gali įvertinti diagramą ir matyti, ar trombocitų kreivė yra nepakitusi (trombocitų skaičius ir morfologija normalūs).

Leukogramos ar kitų diagramų grafinis vaizdas gali keistis priklausomai nuo to, ar kraujyje atsiranda patologinių elementų. Šie elementai atsiranda tam tikrose diagramos vietose. Todėl pagal diagramos pobūdį galima įtarti tam tikrą patologiją. Sumažėjus bendram leukocitų skaičiui, trys leukocitų tipų pikai nėra labai ryškūs, nes prietaisui atlikti išsamų tyrimą ir jo grafinį pavaizdavimą neužtenka ląstelių.

Penkių dalių analizatoriaus eritrocitinės ir trombocitinės kreivės analogiškos trijų dalių analizatoriaus kreivėms. Jų matuojami patologiniai elementai atitinka trijų dalių   analizatoriaus duomenis.

Leukogramoje yra dvi papildomos populiacijos – eozinofilai ir bazofilai. Ląstelių telkiniai (žr. pav.) lei- džia daug tiksliau identifikuoti vietas, kuriose turi būti randamos kraujo ląstelės. Leukogramoje pavaizduoti telkiniai, kuriuose matomi keturi leukocitų tipai (limfocitai, monocitai, granulocitai, eozinofilai). Bazofilai matomi atskirai, pasukus diagramą trimatėje erdvėje. Patologinės leukocitų formos siūlomos tolesnei laboratorijos gydytojo analizei. Telkinių „slankiojimas“ iš vienos vietos į kitą (pvz., kompiuteris randa ląsteles „blastų zonoje“) yra patogus požymis, padedantis preliminariai identifikuoti patologiją ar leidžiantis laboratorijos gydytojui atidžiau mikroskopuoti konkretų kraujo pavyzdį.

Galimi ir tokie variantai, kai ląstelių telkinys pasislinkęs iš įprastinės vietos, bet jokios patologijos nerandama. Kita vertus, jeigu iš leukogramos liko tik vienas ar du debesėliai, o mikroskopuojant nustatoma norma, galima teigti, kad automatinio ir mikroskopinio tyrimo rezultatai prieštarauja vienas kitam. Tyrimas gali būti neteisingai įvertintas mikroskopu ar automatu, pavyzdys gali būti supainiotas, arba gali blogai dirbti prietaisas. Grafinis vaizdavimas neretai reikalingas dvigubai kontrolei.

Šaltinis | Pagrindinių laboratorinių tyrimų žinynas | Medicinos mokslų daktaras Gintaras Zaleskis