Vyresnio amžiaus asmenų šlapimo takų infekcijos

2015-02-26 | Ligos.lt

 

Pasaulio populiacija nepaliaujamai senėja. Prognozuojama, kad Europoje pagyvenusių gyventojų iki 2025 m. padaugės nuo 20 iki 28 proc. Demografai pagyvenusiais žmonėmis laiko 60 metų ir vyresnius asmenis. Lietuvoje 60 metų ir vyresni žmonės 2006 m. sudarė 20,4 proc. visų gyventojų, ir skaičius auga, o kartu daugėja lėtinių, onkologinių ligų, didėja ir slaugomų pacientų skaičių. Dabar pagalba pagyvenusiems žmonėms dažniausiai teikia slaugytojai ir šeimos gydytojai. Jie pirmieji aplanko pagyvenusį žmogų ir tiria jo poreikius. Nevaikščiojančius pagyvenusius asmenis namuose būtina aplankyti bent kartą per metus. Tačiau juos ištirti ir tiksliai nustatyti prasidėjusias infekcijas yra sunku. Lietuvos rinkoje pasirodė naujas TENA U-test“ testas, galintis sauskelnes dėvintiems pacientams identifikuoti šlapimo takų infekcijas (ŠTI) be kateterizavimo.

 

Šlapimo sistemos pokyčiai senstant

Žmogui senstant, visuose struktūriniuose senstančio inksto elementuose kaupiasi jungiamasis audinys, prasideda senatvinė organo atrofija. Morfologiniai inkstų struktūros pokyčiai ne visada atitinka įprastinę nefrosklerozę. Jungiamasis audinys įvairiuose inksto srityse kaupiasi nevienodai – tai lemia pokyčių įvairumą. Pagrindinis senatvinės inkstų atrofijos požymis – mažėjantis organo svoris ir dydis, plonėjantis žievinis sluoksnis. Šie pokyčiai ryškesni vyrams. Senstant inkstams, sustorėja ir sustandėja jų kapsulė, padaugėja paranefritinės ląstelienos, sklerozuoja inkstų sinusas. Dėl šių pokyčių blogėja inkstų amortizacija, o tai blogina šlapimo nutekėjimą, inksto kraujotaką, neretai inkstuose atsiranda retencinių cistų, organo paviršius pasidaro grublėtas. Inkstų nefronas, pagrindinis struktūrinis ir funkcinis inkstų vienetas, senėti paprastai pradeda penktą gyvenimo dešimtmetį. Nuo 40 metų gerai funkcionuojančių nefronų kas dešimtmetį sumažėja 10 proc. Inkstų nefronų senėjimo procesas prasideda nuo kamuolėlių. Dėl šių ir kitų involiucinių pokyčių ima blogėti kamuolėlių filtracija. Taigi, žmogui senstant, sensta ir inkstai: progresuoja inkstų arterosklerozė, kamuolėlių ir kanalėlių hialinozė, intersticinio audinio sklerozė, didėja inkstų kraujagyslių pasipriešinimas, sutrinka koncentracinė ir hormonų gamybos funkcija, šlapimo išsiskyrimas, mažėja atsparumas infekcijai, dėl to kartojasi ŠTI.

 

Pielonefritas

Pagyvenę vyrai pielonefritu serga du kartus dažniau nei moterys. Vyresnių žmonių pielonefritui labai didelę įtaką turi šlapimo nutekėjimo sutrikimai. Kadangi daug pagyvenusių vyrų serga prostatos adenoma, kuri sukelia šlapimo sąstovį, vyrai dažniau serga pielonefritu. Senatvinis pielonefritas paprastai būna pūlinis, neretai abiejų inkstų. Ūminis pielonefritas – tai klinikinis simptomas, kuriam būdingas šono skausmas, karščiavimas, skausmingas ir dažnas šlapinimasis, šlapimo nelaikymas. Minėtų simptomų gali pasireikšti ir be infekcijos, pvz., ištikus inkstų infarktui ar sergant inkstų akmenlige. Tikslesnis ūminio pielonefrito apibūdinimas – tai sindromas, lydimas simptominės bakteriurijos ir ūminės infekcijos požymių. ŠTI gali būti pirminė arba kartotinė. Kartotinė bakteriurija – tai infekcijos sukėlėjai, buvę prieš pradedant gydymą. Ją lemia mikroorganizmų išlikimas šlapimo takuose. Nauja infekcija – tai kitokie, nei buvo anksčiau, mikroorganizmai. Kartais naują infekciją gali sukelti mikroorganizmai iš makšties ir tiesiosios žarnos. Lėtinis pielonefritas, kai kurių autorių nuomone, susijęs su patologiniais pakitimais dėl infekcijos inkstuose. Tačiau tokių pat pakitimų inkstuose būna ir sergant lėtine šlapimo takų obstrukcija, analgezine, hipokalemine, šlapimo rūgšties nefropatija.

 

ŠTI etiologija

Dažnesni ūminių ŠTI sukėlėjai:

„. E. coli – dažniausi;

„. S. saprophyticus – moterims.

Retesni ŠTI sukėlėjai:

„. Enterobacter;

„. Enterococcus;

„. Klebsiella;

„. Proteus mirabilis.

Labai retas:

„. Pseudamonas aeruginosa.

E. coli dažniausiai moterims sukelia nekomplikuotas ŠTI:

cistitą (90 proc.), pielonefritą, neretai besimptomius. Uropatogeninė

E. coli turi adhezinių baltymų šlapimo takų epitelio ląstelėms, gamina hemolizinius ir yra atspari baktericidiniam serumo poveikiui. Užkratas į šlapimo takus paprastai patenka iš tarpvietės. Corynebacterium grupės mikroorganizmai dažniau sukelia hospitalines, o ne ūmines ŠTI. Šios gramneigiamos lazdelės sukelia ūminį ir lėtinį cistitą, pielonefritą, dažnai yra atsparios antibiotikams, jautrios tik vakomicinui. Anaerobai reti uropatogenai. Grybelių, ypač Candida albicans, ir kitų rūšių randama, jei buvo naudojami kateteriai, skirtas antimikrobinis gydymas. Staphylococcus saprophyticus sukelia infekciją jaunoms moterims, ypač seksualiai aktyvioms, – tai ūminio cistito sukėlėjai. Jie patenka į inkstus per kraują ir sukelią inkstų arba periferinius abscesus.

 

ŠTI diagnozavimo sunkumai

Vyresnio amžiaus asmenis vargina daugybė ligų. Viena jų – šlapimo nelaikymas, kuri pagal paplitimą ir sąnaudas lenkia daugelį sunkių ligų. Pavyzdžiui, Vokietijoje šlapimo nelaikymo metinės gydymo išlaidos prilygsta demencijos, cukrinio diabeto ar kitų lėtinių ligų kartu. Taigi šlapimo nelaikymas – sveikatos sutrikimas, sukeliantis medicininių, socialinių, higienos problemų. Daliai pacientų, ypač sergančių kitomis lėtinėmis ligomis, turintiems negalią, vienintelė galima išeitis – tvarkymasis su šlapimo nelaikymo padariniais planuojant kokybišką slaugą ir naudojant priemones, sugeriančias ir sulaikančias šlapimą. Jos gali padėti išlikti socialiai aktyviems, bet visiškai gydymo nepakeičia. Specialios šlapimą sugeriančios priemonės padeda sutaupyti pinigų ir laiko slaugant pacientą, kuris nesulaiko šlapimo, mažina slaugantiems asmenims diskomfortą ir emocinę įtampą. ŠTI simptomus reikia patvirtinti arba paneigti. Tradiciškai tai daroma imant paciento šlapimo mėginį ir atliekant biocheminį šlapimo tyrimą juostele. Šlapimo mėginys turi būti paimamas tinkamai, kad būtų išvengta užteršimo. Dažnai sunku gauti šlapimo mėginius iš pacientų, kurie nelaiko šlapimo, yra neįgalūs, sunkiai judantys ar negali bendradarbiauti. Užtikrinti, kad mėginys būtų švarus ir tinkamas, taip pat nelengva. Kateterizavimas – tai paskutinė išeitis, nes jis kelia skausmą ir diskomfortą, be to, gali paskatinti ŠTI.

 

Pagalba pagyvenusiems, slaugomiems žmonėms

TENA U-test“ testas – novatoriška priemonė ŠTI nustatyti. Skirtas šlapimo nelaikantiems pacientams, kurie kenčia nuo ŠTI būdingų simptomų. Testas dedamas į švarias sauskelnes – jis ir surenka šlapimą, ir ištiria. Tyrimas atliekamas priemonei esant sauskelnėse. TENA U-test“ sukurtas šlapimo nelaikantiems pacientams. Jį naudinga rinktis, kai sunku gauti šlapimo mėginį tradiciniais metodais, kai pacientas sunkiai bendrauja, yra neįgalus, prikaustytas prie lovos ar serga silpnaprotyste. TENA U-test“ testas gali būti naudojamas ir norint netrikdyti sunkiai sergančio žmogaus. Testą sudaro testo kortelė, kuri klijuojama į šlapimą sugeriantį gaminį. Testo kortelė turi reakcijos langelį, kuriame yra sausi cheminiai indikatoriai, aptinkantys nitritus ir leukocitus (tai rodo reakcijos spalva). Trečiasis indikatorius pakeičia spalvą, kai į reakcijos langelį patenka pakankamai šlapimo. Susirinkus pakankamai šlapimo, indikatoriaus spalva iš žalios pasikeičia į oranžinę, nitritų indikatorius – iš baltos į rožinę, o leukocitų – iš baltos į violetinę, jei šlapime yra šių medžiagų (pav.). Nitritų ar leukocitų buvimas šlapime rodo galimą ŠTI. Testas netiesiogiai nustato bakterijų, kurios šlapime esančius nitratus paverčia nitritais, buvimą, todėl indikatorius pakeičia spalvą iš baltos į rožinę. Kad yra leukocitų, rodo į violetinę pasikeitusi indikatoriaus laukelio spalva. Leukocitai yra esamos infekcijos požymis. Galimi testo rezultatai:

„. žalia – testas negalioja (nepakankamas šlapimo kiekis reakcijos langelyje);

„. oranžinė – testas galioja (pakankamas šlapimo kiekis reakcijos langelyje; testas tinkamai atliktas ir gali būti vertinamas);

„. nitritai ir leukocitai neigiami – nėra ŠTI požymių;

„. nitritai teigiami, leukocitai neigiami – ŠTI požymiai;

„. nitritai neigiami, leukocitai teigiami – ŠTI požymiai;

„. nitritai ir leukocitai teigiami – didelė ŠTI tikimybė.

 

Testo juostelėse yra spalvinių indikatorių (metilo raudonojo, bromfenolio mėlynojo) ir  spalviklių sudedamųjų dalių (tetrahidro-benzo- chinolinolio, sulfanilo rūgšties, karboksilinės rūgšties esterių, diazonio druskos).

Esant leukocitų, teigiamą rezultatą testas rodo 96,7 proc. atvejų, esant nitritų – 90 proc. Nesant leukocitų, testas neigiamą rezultatą rodo 100 proc. atvejų, nitritų – 98,3 proc.

 

Apibendrinimas

Šlapimo takų infekcijos gydomos įvairių rūšių antibiotikais. Gydymo trukmė ir antibiotikų rūšis priklauso nuo bendrosios paciento būklės ir šlapime rastos bakterijos rūšies. Teisinga ŠTI diagnozė garantuoja tinkamą gydymą ir apsaugo nuo sunkesnių ligų. Tačiau, remiantis nespecifiniais klinikiniais požymiais ir simptomais, ŠTI diagnozuojama ir gydoma per daug dažnai, todėl neretai pacientams be reikalo skiriama antibiotikų.

 Parengė gyd. R. Nutautienė

"Lietuvos gydytojo žurnalas" Nr.8