Makromolekulė

Jos molekulinė masė – daugiau kaip 1000; pasižymi koloidinėmis savybėmis. Tai yra polimero molekulė, turinti grandininę struktūrą, sudaryta iš vienodų arba skirtingų monomerų. Tai gali būti atomai arba jų grupės, sujungti tarpusavyje kovalentiniais ryšiais į linijines sekas. Atomų sekos sudaro pagrindinį makromolekulės skeletą (griaučius), arba pagrindinę valentingumų grandinę, o jų atomų pakaitalai – šonines grandines. Makromolekulės gali būti linijinės ir šakotosios grandinių. Statybinių monomerų išsidėstymas apibūdina makromolekulės pirminę struktūrą, kurią apibrėžia jos konfigūracija, negalinti susiformuoti be ryšių įtrūkių ir valentinių kampų. Monomerų tarpusavio išsidėstymą apibūdina konfigūracinė entropija ir parodo informacijos kiekį, kurį gali talpinti makromolekulė. Gebėjimas saugoti informaciją – viena iš svarbiausių makromolekulės ypatybių paaiškėjo, tik atskleidus genetinį kodą ir iššifravus nukleorūgščių ir baltymų struktūras. Su pirmine makromolekulės struktūra siejamas jos gebėjimas suformuoti antrinę struktūrą. Biopolimerai iš tapačių monomerų pasižymi dideliu tobulumu ir specifiškumu, lemiančiu, pavyzdžiui, kad baltymas taptų fermentu, deguonies nešikliu ir panašiai. Makromolekulė sugeba keisti savo formą ir linijinius parametrus bei ribotai pasukti monomerus apie valentines jungtis, pakeisdama su tuo susijusią konformaciją, t. y. pakeičia atomų ir jų grupių tarpusavio išsidėstymą erdvėje, bet sujungtų į grandinę, tačiau nepakeičia konfigūracijos. Tokiu atveju makromolekulė įgyja kompaktiškai supakuotą globulės pavidalą. Sudėtingos linijinės struktūros geba formuoti antrines struktūras: α-spiralę polipeptiduose, dvigubąsias spirales nukleorūgštyse, fibrilinius baltymus.

Šaltinis | Dažniausiai vartojamų biomedicinos terminų ir sąvokų aiškinamasis žinynas | Lietuvos sveikatos mokslų universitetas | Akademikas Profesorius Antanas Praškevičius, Profesorė Laima Ivanovienė