Fenitoinas

Laboratorinis tyrimas
Susijusios ligos

Norma    
Suaugusieji    
terapinė koncentracija 20–80 µmol/l
toksinė koncentracija daugiau nei 80 µmol/l
Neišnešioti kūdikiai terapinė koncentracija 24–56 µmol/l    
Laisvas, nesurištas vaistas 6–10 µmol/l

Sinonimai: Phenhydan.
Serumas, plazma EDTA
Dangtelis raudonas arba violetinis

Fenitoinas – priešepilepsinis vaistas, pasižymintis nelinijine farmakokinetika (t.y., jo biologinis poveikis tiesiogiai nesusijęs su suvartoto vaisto doze). Todėl vaisto koncentracija kraujyje negali būti lengvai numatoma, gydymas prognozuojamas vien tik remiantis paskirta doze. Nedidelis dozės padidinimas gali sukelti labai ryškų vaisto koncentracijos padidėjimą serume. Gana greitai po nedidelio dozės padidinimo gali atsirasti toksinis efektas. Pusinės eliminacijos periodas suaugusiesiems – 4–42 valandos. Preparato pusiausvyros organizme nusistovėjimo laikas – 8–50 dienų. Fenitoino koncentracijos monitoringas atliekamas asmenims, sergantiems epilepsija. Pirmus tyrimus verta atlikti praėjus 2–3 savaitėms nuo gydymo pradžios. Fenitoinas sąveikauja su keletu kitų medikamentų: barbitūratais, dikumaroliu. Fenobarbitalis gali padidinti arba sumažinti fenitoino koncentraciją kraujyje. Rekomenduojama, kad fenitoino koncentracija kraujyje būtų nustatoma ir tada, kai tam pačiam ligoniui keičiama kito vaisto dozė, pavyzdžiui, fenobarbitalio. Laisvo vaisto gali padaugėti, jeigu kartu su fenitoinu gydoma ir kitais medikamentais – salicilatais, fenilbutazonu ar tiazidais. Tuomet fenitoino surišimas su serumo transportiniais baltymais sumažėja, o laisvo, nesurišto, preparato koncentracija gali didėti. Šis efektas itin ryškus, kai yra uremija. Laisvas vaistas aktyvesnis. Karbamazepinas ar alkoholis gali mažinti fenitoino koncentraciją.

Šaltinis | Pagrindinių laboratorinių tyrimų žinynas | Medicinos mokslų daktaras Gintaras Zaleskis

Žymos
fenitoinas
fenitoino

Rašyti komentarą