Meniu

Žmogaus imunodeficito virusas

Tai – retrovirusas. Jis neturi metabolizmo sistemos, todėl turi gyvuoti gyvosiose (žmogaus imuninėse) ląstelėse. Žinomi 2 žmogaus imunodeficito virusai: ŽIV-1 ir ŽIV-2. Pasaulyje labiau paplitęs ŽIV-1. Jis labai greitai kinta. Skiriami 8 ŽIV-1 variantai. Virusų nustatoma žmogaus kraujyje, spermoje, makšties išskyrose, motinos piene, seilėse, šlapime. Šie virusai, esant 56 °C temperatūrai, žūsta per 30 min. , o 100 °C – iš karto. Išskyroms džiūstant, jose esantys virusai žūsta per 3–7 dienas. Virusus greitai sunaikina dezinfektantai: natrio hipochloritas, 70 proc. spiritas. Jie atsparūs ultravioletinei spinduliuotei ir δ spinduliams. Viruso perdavimo būdai: per lytinius santykius, tiesioginį sąlytį su užsikrėtusiojo ŽIV krauju ir juo suterštus žmogaus biologinius skysčius, iš motinos vaikui pro placentą, gimdymo metu arba per motinos pieną.

Žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) infekcija yra lėtinė užkrečiamoji liga. Ligos metu virusui sunaikinus žmogaus imuninę sistemą iki kritinės ribos, atsiranda atspariomis (oportunistinėmis) infekcijomis pasireiškiantis įgytas imunodeficito sindromas (AIDS). Šis sindromas yra ŽIV infekcijos vėlyvosios klinikinės stadijos požymis. Praėjus kelioms savaitėms arba mėnesiams po užsikrėtimo ŽIV, daugeliui užsikrėtusiųjų atsiranda ūminė, į momonukleozę panaši liga, kuri praeina savaime per 1–2 savaites. Kol prasideda kita klinikinė ligos stadija, užsikrėtę asmenys daugelį mėnesių ar metų nejaučia jokių sutrikimų ar klinikinių ligos požymių.

Daugelio užsikrėtusiųjų ŽIV antikūnai susidaro per 1–3 mėn. Kartais šis laikotarpis užtrunka iki 6 mėn., labai retai – ilgiau negu 6 mėn. Užsikrėtimą iki ŽIV antikūnų susidarymo galima nustatyti, ištyrus ŽIV antigeną p24 ir PGR (ši reakcija nustato viruso nukleorūgštį žmogaus biologiniuose skysčiuose).

Rašyti komentarą

Captcha